Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

Levinas ėjo taku į čiuožyklą ir kalbėjo sau: „Reikia nesijaudinti, reikia nusiraminti. Ką tu čia? Ko tu? Nutilk, paikoji“, – kreipėsi jis į savo širdį. Ir juo labiau jis stengėsi save nuraminti, juo smarkiau jam užėmė kvapą. Jis sutiko pažįstamą, kuris jam šūktelėjo, bet Levinas net nepažino, kas tasai žmogus. Jis priėjo prie sniego kalnų, kur žvangėjo nuleidžiamų ir aukštyn traukiamų rogučių grandinės, dundėjo lekiančios rogutės ir skambėjo linksmi balsai. Jis žengė dar keletą žingsnių, ir prieš jį atsiskleidė čiuožykla, ir tučtuojau tarp visų čiuožėjų jis pažino ją.

Kad ji čia, Levinas suprato iš džiaugsmo ir baimės, kurie užplūdo jo širdį. Kiti stovėjo priešingame čiuožyklos gale ir kalbėjosi su viena dama. Atrodė, niekuo ypatingi nei jos drabužiai, nei jos poza; tačiau Levinui taip pat lengva buvo pažinti ją šitoje minioje kaip rožę tarp dilgėlių. Viskas buvo jos nušviesta. Ji pati buvo šypsena, skaidrinanti viską aplinkui. „Nejaugi aš galiu nusileisti tenai, ant ledo, prieiti prie jos?“ – pagalvojo Levinas. Vieta, kur ji stovėjo, jam atrodė lyg nepasiekiama šventovė, ir buvo valandėlė, kada jis vos nenuėjo, viską palikęs: taip jam pasidarė baisu. Jis turėjo prisiversti ir suprasti, kad aplink ją vaikštinėja visokiausių žmonių, kad ir jis pats gali nueiti tenai ir čiuožti. Levinas nusileido žemyn, vengdamas ilgai žiūrėti į ją, lyg ji būtų saulė, tačiau matė ją kaip saulę ir nežiūrėdamas.

Šią savaitės dieną ir šiuo metu čiuožykloje susirinkdavo tam tikro ratelio žmonės, visi tarp savęs pažįstami. Čia buvo ir puikių čiuožėjų, kurie mėgo rodyti savo sugebėjimus, ir tokių, kurie mokėsi, įsikibę į kėdes, nedrąsiai ir nevikriai judėdami, buvo ir berniukų, ir senų žmonių, čiuožiančių dėl sveikatos; visi jie Levinui atrodė lyg kokie išrinktieji, laimingi žmonės, nes jie buvo čia, arti jos. Atrodė, kad visi čiuožėjai visiškai abejingai aplenkia, pasiveja Kiti, net kalbasi su ja ir, visiškai jos nepaisydami, linksminasi, naudodamiesi puikiu ledu ir gražiu oru.

Nikolajus Ščerbackis, Kiti pusbrolis, apsirengęs trumpučiu žaketu ir siauromis, kelnėmis sėdėjo ant suolo su pačiūžomis prie kojų ir, pamatęs Leviną, sušuko jam:

– O, geriausias Rusijos čiuožėjas! Ar seniai? Puikus ledas, užsimaukite pačiūžas.

– Aš nė pačiūžų neturiu, – atsakė Levinas, stebėdamasis, kad tasai drįsta šitaip nesivaržyti jos akivaizdoje, ir nė akimirkai neišleisdamas merginos iš akių, nors ir nežiūrėjo į ją. Levinas jautė, kad saulė artėja prie jo. Kiti buvo ties posūkiu – buku kampu pastačiusi siauras kojytes aukštais bateliais, aiškiai būgštaudama čiuožė į jį. Stipriai mosuodamas rankomis ir lenkdamasis prie žemės, ją lenkė berniukas rusiškais drabužiais. Kiti čiuožė ne visai tvirtai; ištraukusi rankas iš mažytės movos, kabančios prie saitelio, ji laikė jas atstačiusi ir žiūrėdama į Leviną, kurį pažino, šypsojosi jam ir šaipėsi iš savo baimės. Baigusi vingį ir pasispyrusi lanksčia kojyte, ji pričiuožė tiesiog prie Ščerbackio ir, įsikibusi į jį ranka, šypsodamasi linktelėjo Levinui. Kiti buvo žavesnė, negu jis vaizdavosi.

Galvodamas apie ją, Levinas galėdavo aiškiai įsivaizduoti ją visą, ypač tai, kokia grakšti ir žavi ta nedidelė, šviesiaplaukė, vaikiškai giedro ir gero veido galvutė ant stotingų jaunos mergaitės pečių. Vaikiška jos veido išraiška drauge su grakščiu stuomens grožiu sudarė ypatingą jos žavesį, kurį jis gerai atsiminė; tačiau jį lyg koks netikėtumas visuomet stebindavo maloni, rami ir nuoširdi jos akių išraiška, o ypač jos šypsena, kuri visuomet perkeldavo Leviną į stebuklingą pasaulį, kur jis jausdavosi toks susigraudinęs ir švelnus, kaip kartais jausdavosi – kiek galėjo atsiminti – savo ankstyvos vaikystės dienomis.

– Ar seniai jūs čia? – paklausė Kiti, duodama jam ranką. – Dėkui, – pridūrė ji, kai Levinas pakėlė nosinę, iškritusią jai iš movos.

– Aš? Aš neseniai, aš vakar... tai yra šiandien... atvažiavau, – mikčiojo Levinas, iš susijaudinimo ne iš karto supratęs, ko ji klausia. – Norėjau pas jus važiuoti, – pridūrė jis ir tučtuojau atsiminęs, kuriam tikslui ieškojo Kiti, sumišo ir išraudo. – Nežinojau, kad jūs čiuožiate, ir puikiai čiuožiate.

Ji atidžiai pažiūrėjo į jį, lyg norėdama suprasti, ko jis toks sumišęs,

– Jūsų pagyrimą reikia vertinti. Čia tiesiog legendos sklinda, kad jūs esate geriausias čiuožėjas, – tarė ji, maža rankyte, apmauta juoda pirštinaite, purtydama šerkšno spyglelius, nukritusius ant movos.

– Taip, kitados aš aistringai čiuoždavau; norėjau pasiekti tobulybę.

– Jūs, rodos, viską darote aistringai, – pareiškė ji šypsodamasi. – Aš taip norėčiau pažiūrėti, kaip jūs čiuožiate. Užsimaukite pačiūžas, ir čiuožkime drauge.

„Čiuožti drauge! Ar tai galimas daiktas?“ – galvojo Levinas, žiūrėdamas į ją.

– Tuojau užsimausiu, – tarė jis.

Ir nuėjo pačiūžų.

– Seniai bebuvote pas mus, pone, – pasakė čiuožyklos prižiūrėtojas, palaikydamas jo koją ir verždamas užkulnį. – Kai jūs išvažiavote, iš ponų nebėra daugiau nė vieno gero čiuožėjo. Ar gerai bus šitaip? – kalbėjo jis, verždamas dirželį.

– Gerai, gerai, tik greičiau, susimildamas, – nekantravo Levinas, vos sulaikydamas laimės šypseną, kuri nejučiomis skleidėsi jo veide. „Taip, – galvojo jis, – čia tai gyvenimas, čia laimė! Drauge, pasakė ji, čiuožkime drauge. Ar pasakyti jai dabar? Aš juk dėl to ir bijau pasakyti, kad dabar esu laimingas, laimingas nors viltimi... O tada? Bet reikia! Reikia, reikia! Šalin silpnumą!“

Levinas atsistojo, nusivilko paltą ir įsibėgėjęs ledu, kuris palei namelį buvo gruoblėtas, išlėkė į lygią vietą ir toliau čiuožė lengvai, tarsi vien tiktai savo valia pagreitindamas ar sulėtindamas čiuožimą ir suteikdamas jam kryptį. Jis priartėjo prie Kiti nedrąsiai, bet jos šypsena vėl nuramino.

Kiti padavė jam ranką, ir jie leidosi greta vienas antro vis greičiau ir greičiau, ir juo greičiau jie čiuožė, juo stipriau ji spaudė jam ranką.

– Su jumis aš greičiau išmokčiau, kažkodėl aš jumis pasitikiu, – tarė ji Levinui.

– Ir aš pasitikiu savimi, kai jūs į mane atsiremiate, – atsakė jis, bet tuojau išsigando savo žodžių ir nuraudo. Ir iš tikrųjų, vos tik ištarė juos, staiga tarytum saulė pasislėpė už debesų, jos veidas liko nemeilus, ir Levinas išvydo pažįstamą jos veido žaismą, kuris rodė, kad mergina įtemptai galvoja, – lygioje Kiti kaktoje susimetė raukšlelė.

– Gal jūs turite kokių rūpesčių? Beje, aš neturiu teisės klausti, – greitai ištarė jis.

– Kodėl gi?.. Ne, aš neturiu jokių rūpesčių, – atrėžė ji šaltai ir tuojau pat pridūrė: – Ar jūs nesimatėte su m-lle Linon?

– Dar ne.

– Nučiuožkite pas ją, ji taip jus myli.

„Kas gi čia? Aš ją įskaudinau. Viešpatie, padėk man!“ – pagalvojo Levinas ir leidosi prie senos prancūzės su žilomis garbanėlėmis, kuri sėdėjo ant suolo. Šypsodamasi ir rodydama savo dirbtinius dantis, jinai sutiko jį kaip seną bičiulį.

– Taigi mat, augame, – tarė jam prancūzė, akimis rodydama Kiti, – ir senstame. Tiny bear jau didelis užaugo! – juokdamasi kalbėjo ji toliau ir priminė Levinui, kaip jis kitados tas tris paneles juokais vadindavo trimis lokiais iš anglų pasakos. – Atsimenate, jūs taip kartais sakydavote?

Levinas visiškai to neatsiminė, bet m-lle Linon jau kokią dešimtį metų juokėsi iš to sąmojo ir mėgo jį.