Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

– Mes tavęs seniai laukėme, – tarė Stepanas Arkadjičius, įėjęs į kabinetą ir paleidęs Levino ranką, tarsi šituo parodydamas, kad čia pavojai pasibaigė. – Labai labai džiaugiuosi, kad atvažiavai, – kalbėjo jis toliau. – Na, ką tu veiki? Kaip sekasi? Kada atvykai?

Levinas tylėjo, žvilgčiodamas į nepažįstamus jam dviejų Oblonskio pavaduotojų veidus, ypač į elegantiškojo Grinevičiaus ranką su tokiais baltais ilgais pirštais, su tokiais ilgais, geltonais, galuose užsirietusiais nagais ir su tokiomis didžiulėmis blizgančiomis marškinių sąsagomis, jog tos rankos, matyti, pagavo visą jo dėmesį ir neleido laisvai galvoti. Oblonskis tuojau pastebėjo tai ir nusišypsojo.

– Ak, tiesa, leiskite jus supažindinti, – tarė jis. – Mano pavaduotojai: Filipas Ivanyčius Nikitinas, Michailas Stanislavičius Grinevičius, – ir, kreipdamasis į Leviną, tęsė: – zemstvos veikėjas, naujas zemstvos žmogus, gimnastas, viena ranka pakeliąs penkis pūdus, galvijų augintojas, medžiotojas ir mano bičiulis Konstantinas Dmitričius Levinas, Sergejaus Ivanyčiaus Koznyševo brolis.

– Labai malonu, – tarė senukas.

– Turiu garbės pažinti jūsų brolį Sergejų Ivanyčių, – tarė Grinevičius, paduodamas savo siaurą ranką su ilgais nagais.

Levinas susiraukė, šaltai paspaudė ranką ir tučtuojau kreipėsi į Oblonskį. Nors jis labai gerbė savo netikrą – vienos motinos, bet ne vieno tėvo – brolį, žinomą visoje Rusijoje rašytoją, tačiau negalėjo pakęsti, kai į jį kas kreipdavosi ne kaip į Konstantiną Leviną, o kaip į garsiojo Koznyševo brolį.

– Ne, aš jau nebesu zemstvos veikėjas. Su visais susipykau ir nevažinėju į susirinkimus, – tarė jis, kreipdamasis į Oblonskį.

– Greitai vis dėlto! – šypsodamasis tarė Oblonskis. – Kodėl? Kas atsitiko?

– Daug pasakoti. Kada nors kitą sykį, – tarė Levinas, bet tučtuojau ėmė dėstyti. – Na, trumpai pasakius, įsitikinau, kad jokios zemstvinės veiklos nėra ir negali būti, – prabilo jis tokiu tonu, lyg kas nors dabar būtų įžeidęs jį, – viena vertus, žaisliukas, žaidžiama parlamentu, o aš nei labai jaunas, nei labai senas, kad žaisliukais džiaugčiausi; antra vertus (jis užsikirto), tai gera priemonė apskrities coterie 3 pasipinigauti. Anksčiau buvo globa, teismai, o dabar zemstva, būdas ne kyšiais pelnytis, bet imant nepelnytą algą, – kalbėjo jis taip karštai, tarytum kuris nors iš čia esančiųjų būtų ginčijęs jo nuomonę.

– Ė-ė! Matau, kad tu vėl įsitraukęs į naująją fazę, konservatyviąją, – pastebėjo Stepanas Arkadjičius. – Na, tiek to, apie tai vėliau.

– Taip, vėliau. Bet man reikėjo tave pamatyti, – paaiškino Levinas, su neapykanta žiūrėdamas į Grinevičiaus ranką.

Stepanas Arkadjičius vos pastebimai šyptelėjo.

– Ką gi tu šnekėjai, kad daugiau niekuomet nevilkėsi europietiškais drabužiais? – tarė jis, peržvelgdamas naują, matyti, prancūzo siuvėjo pasiūtą eilutę. – Taip, matau: nauja fazė!

Levinas staiga išraudo, bet ne taip, kaip rausta suaugę žmonės, – truputį, patys to nepastebėdami, – bet taip, kaip rausta berniukai, jausdami, kad jie dėl savo drovumo darosi juokingi, ir dėl to susigėsta ir rausta dar labiau, kone ligi ašarų. Taip keista buvo matyti šitą protingą, vyrišką veidą tokį panašų į vaiko veidą, jog Oblonskis liovėsi į jį žiūrėjęs.

– Tai kurgi pasimatysime? Man labai reikia pasikalbėti su tavimi, – tarė Levinas.

Oblonskis tarytum susimąstė:

– Ką gi, važiuokime pas Guriną pusryčiauti, ten ir pasikalbėsime. Ligi trijų aš laisvas.

– Ne, – atsakė Levinas pagalvojęs, – aš turiu dar nuvykti į vieną vietą.

– Na, gerai, tuomet drauge pietausime.

– Pietausime? Bet juk nieko ypatingo, tik du žodžius pasakyti, paklausti, o paskui pasišnekėsime.

– Tai ir pasakyk dabar du žodžius, o pasikalbėsime per pietus.

– Štai kokie tuodu žodžiai, – tarė Levinas, – bet juk nieko ypatingo.

Levinas taip stengėsi įveikti savo drovumą, kad jo veidas staiga pasidarė piktas.

– Ką veikia Ščerbackiai? Viskas po senovei? – paklausė jis.

Stepanas Arkadjičius, kuris jau seniai žinojo, kad Levinas įsimylėjęs jo svainę Kiti, vos pastebimai nusišypsojo, ir jo akys linksmai sublizgo.

– Tu pasakei du žodžius, o aš dviem žodžiais atsakyti negaliu, nes... Atleisk valandėlę...

Įėjo sekretorius, familiariai pagarbus ir, kaip visi sekretoriai, kukliai įsitikinęs, kad jis geriau už savo viršininką išmano apie tarnybos reikalus, priėjo su raštais prie Oblonskio ir, tariamai klausdamas, ėmė pats jam aiškinti kažkokį keblumą. Stepanas Arkadjičius, nebaigęs klausyti, švelniai uždėjo ranką sekretoriui ant rankovės.

– Ne, jūs taip padarykite, kaip aš sakiau, – tarė jis, šypsena sušvelnindamas pastabą. Trumpai paaiškinęs, kaip jis supranta dalyką, pastūmėjo nuo savęs raštus ir pridūrė: – Tai šitaip ir padarykite, meldžiamasis, šitaip, Zacharai Nikitičiau!

Susigėdęs sekretorius pasišalino. Levinas, visiškai atsipeikėjęs nuo savo sumišimo, kol Stepanas Arkadjičius tarėsi su sekretoriumi, stovėjo, abiem alkūnėmis atsirėmęs į kėdę, ir jo veidas reiškė pašaipų dėmesį.

– Nesuprantu, nesuprantu, – tarė jis.

– Ko tu nesupranti? – linksmai šypsodamasis ir imdamas papirosą, paklausė Oblonskis. Jis laukė iš Levino kokio nors keisto išsišokimo.

– Nesuprantu, ką jūs veikiate, – atsakė Levinas, gūžčiodamas pečiais. – Kaip tu šitai gali rimtai daryti?

– Kodėl?

– O todėl, kad tai joks darbas.

– Tu taip manai, bet mes užsivertę darbu.

– Popieriniu. Na taip, tu šitam turi gabumų, – pridūrė Levinas.

– Vadinasi, tu manai, kad man kažko trūksta?

– Gal ir taip, – atsakė Levinas. – Bet vis dėlto aš gėriuosi tavo didybe ir didžiuojuosi, kad mano bičiulis – toks didis vyras. Tačiau tu man nieko neatsakei, – pridūrė jis, iš paskutiniųjų stengdamasis žiūrėti Oblonskiui tiesiog į akis.

– Na, gerai, gerai. Palauk dar, ir tau taip bus. Bepigu, kad turi tris tūkstančius dešimtinių Karazino apskrityje ir tokius raumenis, ir esi skaistus kaip dvylikos metų mergaitė, bet vis dėlto ir tau taip bus kaip mums. Dėl to, ko tu klausei: niekas nepasikeitė, bet gaila, kad tu taip seniai čia buvai.

– O ką? – nusigandęs paklausė Levinas.

– Nieko, – atsakė Oblonskis. – Pasikalbėsime. O ko tu, tiesą sakant, atvažiavai?

– Ak, apie tai pakalbėsime paskiau, – tarė Levinas, vėl išraudęs ligi ausų.

– Na, gerai. Supratau, – tarė Stepanas Arkadjičius. – Mat kaip, pasikviesčiau tave į namus, tik žmona ne visai sveika. Bet štai ką: jeigu nori jas pamatyti, jos šiandien tikriausiai bus Zoologijos sode nuo keturių ligi penkių. Kiti čiuožia. Tu nuvažiuok tenai, o aš užsuksiu, drauge kur nors papietausime.

– Puiku, ligi pasimatymo.

– Bet tik žiūrėk, aš juk tave pažįstu, užmirši arba staiga išvažiuosi į sodžių! – perspėjo Stepanas Arkadjičius juokdamasis.

– Ne, tikrai.

Tik jau tarpduryje atsiminęs, kad užmiršo atsisveikinti su Oblonskio bendradarbiais, Levinas išėjo iš kabineto.

– Matyti, labai energingas ponas, – tarė Grinevičius, išėjus Levinui.

– Taip, mielasis, – pritarė Stepanas Arkadjičius, linguodamas galvą, – tai laimės vaikas! Trys tūkstančiai dešimtinių Karazino apskrityje, viskas prieš akis, ir kiek jaunatvės! Ne taip kaip mes.

– Bet ko gi jūs skundžiatės, Stepanai Arkadjičiau?

– Ogi bloga, bjauru, – tarė Stepanas Arkadjičius, sunkiai atsidusęs.