Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

LEV TOLSTOJ

Romanas

Iš rusų kalbos vertė

PRANAS POVILAITIS

Versta iš: Л. H. Толстой

СОБРАНИЕ СОЧИНЕНИЙ в четырнадцати томах

Том восьмой

М., ГИХЛ, 1952

Iš rusų kalbos vertė Pranas Povilaitis

Redagavo Raimonda Kavaliauskienė

Tekstą tvarkė Stanislava Šatkutė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Alma Liuberskienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-447-3 (1 knyga)

ISBN 978-609-403-450-3 (2 knygos)

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2012

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2012

Pirmoji dalis

I

Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.

Viskas susimaišė Oblonskių namuose. Žmona sužinojo, kad vyras turėjo artimų santykių su prancūze guvernante, kuri anksčiau tarnavo pas juos, ir pareiškė sutuoktiniui, kad nebegali gyventi su juo vienuose namuose. Tokia padėtis tęsėsi jau tris dienas ir kankino tiek vyrą ir žmoną, tiek visus šeimos narius, tiek tarnus. Visi šeimos nariai ir tarnai juto, kad bendras jų gyvenimas neturi prasmės ir kad žmonės, netyčia susitikę bet kurioje užeigoje, yra artimesni tarp savęs negu jie, Oblonskių šeimos nariai bei tarnai. Žmona nesirodė iš savo kambarių, vyro trečia diena nebuvo namie. Vaikai lakstė po visus namus lyg patrakę; anglė susivaidijo su ekonome ir parašė savo bičiulei laiškelį, prašydama paieškoti jai naujos vietos; virėjas dar vakar išėjo per pačius pietus; virtuvės darbininkė ir vežėjas prašėsi atleidžiami.

Trečią dieną po tų vaidų kunigaikštis Stepanas Arkadjičius Oblonskis – Stiva, kaip visi jį vadino aukštuomenėje, – įprastu metu, tai yra aštuntą ryto, pabudo ne žmonos miegamajame, bet savo kabinete, ant tyminės sofos. Jis apsivertė ant sofos spyruoklių savo pilnu, išpuoselėtu kūnu, tartum norėdamas dar gerokai numigti, iš kitos pusės stipriai apkabino priegalvį ir priglaudė prie jo skruostą; bet staiga pašoko, atsisėdo ant sofos ir atsimerkė.

„Beje, beje, kaipgi čia buvo? – svarstė jis, prisimindamas sapną. – Beje, kaipgi čia buvo? Tiesa! Alabinas kėlė pietus Darmštate; ne, ne Darmštate, tai buvo kažkas amerikietiška. Taip, bet ten Darmštatas buvo Amerikoje. Taip, Alabinas kėlė pietus ant stiklinių stalų, taip, – ir stalai dainavo: „Il mio tesoro“1, ir ne „Il mio tesoro“, bet kažką gražesnio, o kažkokie mažyčiai grafinėliai, kurie kartu buvo ir moterys“, – prisiminė jis.

Stepano Arkadjičiaus akys linksmai sublizgo, ir jis šypsodamasis susimąstė. „Taip, gera buvo, labai gera. Daug kas dar buvo tenai puiku, bet juk neišreikši žodžiais, o net nė mintimis neišreikši pabudęs.“ Pastebėjęs šviesos ruožą, prasiveržusį pro vienos gelumbinės užuolaidos kraštą, jis linksmai numetė nuo sofos kojas, susirado jomis žmonos išsiuvinėtas (pernykštė dovana gimimo dienai), auksiniu tymu apvedžiotas šlepetes ir senu devynerių metų įpratimu neatsistodamas siekė ranka tos vietos, kur miegamajame kabodavo jo chalatas. Ir dabar staiga atsiminė, kodėl jis miega ne žmonos miegamajame, o kabinete; šypsena dingo nuo jo veido, jis suraukė kaktą.

„Ak, ak, ak! A-a!..“ – sumykė Stepanas Arkadjičius, atsiminęs visa, kas įvyko. Ir jo vaizduotėje vėl iškilo visos smulkmenos, kaip jis susipyko su žmona, kokia bjauri jo padėtis, ir visų skaudžiausia, kad pats dėl to kaltas.

„Taip! Ji neatleis ir negali atleisti. Ir baisiausia, kad viskas atsitiko dėl mano kaltės, – dėl mano kaltės, o aš nesu kaltas. Čia ir visa drama, – galvojo jis. – Ak, ak, ak!“ – nusiminęs kartojo jis, prisimindamas pačius sunkiausius šitų barnių įspūdžius.

Visų nemaloniausias buvo tas pirmas akimirksnis, kai jis, sugrįžęs iš teatro, linksmas ir patenkintas, nešdamas rankoje didžiulę kriaušę žmonai, nerado jos svetainėje; nustebęs nerado nė kabinete ir galiausiai pamatė ją miegamajame su nelemtuoju, viską atskleidusiu laiškeliu rankoje.

Jinai, toji visada susirūpinusi, visada plušanti ir, jo manymu, nedidelio protelio Doli, sėdėjo nejudėdama su laiškeliu rankoje ir su siaubu, neviltimi ir pykčiu veide žiūrėjo į jį.

– Kas čia? Kas? – paklausė ji, rodydama į laiškelį.

Ir, visa tai atsiminus, kaip kad dažnai būna, Stepaną Arkadjičių kankino ne tiek pats įvykis, kiek jo atsakas į tuos žmonos žodžius.

Tą akimirką jam atsitiko tai, kas atsitinka žmonėms, kada jie netikėtai užklumpami padarę ką nors pernelyg negarbingo. Stepanas Arkadjičius nesugebėjo nutaisyti tokio veido, kuris tiktų padėčiai, kurioje atsidūrė prieš žmoną po to, kai iškilo aikštėn jo kaltė. Užuot įsižeidęs, gynęsis, teisinęsis, prašęs dovanoti, net pasilikęs abejingas – viskas būtų buvę geriau, negu tai, ką jis padarė! – jo veidas visiškai nejučiom („galvos smegenų refleksai“, – nutarė Stepanas Arkadjičius, kuris mėgo fiziologiją), visiškai nejučiom staiga nušvito paprasta, gera, taigi kvaila šypsena.

Tos kvailos šypsenos jis negalėjo sau atleisti. Pamačiusi tą šypseną, Doli krūptelėjo tarsi nuo fizinio skausmo, prikalbėjo įgimtu jai staigumu daugybę žiaurių žodžių ir išbėgo iš kambario. Nuo to laiko ji nenorėjo matyti savo vyro.

„Dėl visko kalta toji kvaila šypsena“, – galvojo Stepanas Arkadjičius.

„Bet ką gi daryti? Ką daryti?“ – nusiminęs jis klausinėjo savęs ir nerado atsakymo.

_______________

1 Mano brangenybė (čia ir kitur – vert. past. ).

II

Stepanas Arkadjičius pats sau buvo atviras. Jis negalėjo apgaudinėti ir įtikinėti savęs, jog gailisi dėl to savo poelgio. Negalėjo dabar gailėtis, kad jis, gražus, linkęs greitai susižavėti trisdešimt ketverių metų vyriškis, nėra įsimylėjęs savo žmonos, penkių gyvų ir dviejų mirusių vaikų motinos, tik vieneriais metais jaunesnės už jį. Jis tik gailėjosi, kad nesugebėjo geriau nuslėpti nuo žmonos. Stepanas Arkadjičius jautė, kokia sunki jo padėtis, ir jam buvo gaila žmonos, vaikų ir savęs. Gal jis ir geriau būtų mokėjęs paslėpti savo nuodėmes nuo žmonos, jeigu būtų tikėjęsis, kad toji žinia taip ją paveiks. Stepanas Arkadjičius niekuomet nebuvo rimtai svarstęs šito klausimo, bet lyg per miglą vaizdavosi, jog žmona seniai įtaria, kad jis neištikimas, ir žiūri į tai pro pirštus. Jam net atrodė, kad ji, sunykusi, pasenusi, jau nebegraži moteris ir niekuo nepasižyminti, paprasta, tiktai gera šeimos motina, jau vien dėl teisingumo turi būti atlaidi. Išėjo visiškai priešingai.

„Tai baisu! Ai, ai, ai! Baisu! – kartojo sau Stepanas Arkadjičius ir nieko negalėjo sugalvoti. – Ir kaip viskas buvo gera ligi šiol, kaip mes gražiai gyvenome! Jinai buvo laiminga, patenkinta vaikais, aš jai niekur nekliudžiau, leidau čiūčiuotis su vaikais ir šeimininkauti, kaip ji nori. Tiesa, negerai, kad ji anksčiau buvo guvernantė mūsų namuose. Negerai! Suktis apie savo guvernantę – kažkaip trivialu, vulgaru. Tačiau kokia guvernantė! (Jis aiškiai prisiminė juodas šelmiškas m-lle Roland akis ir jos šypseną.) Tačiau kol ji buvo mūsų namuose, aš juk mokėjau susivaldyti. O visų blogiausia, kad jinai jau... Ir reikėjo gi taip atsitikti, lyg tyčia! Ai, ai, ai! Bet ką gi, ką gi daryti?“

Nebuvo kito atsakymo, išskyrus tą bendrą atsakymą, kurį duoda gyvenimas į visus painiausius ir labiausiai neišsprendžiamus klausimus. Atsakymas toks: reikia gyventi kasdieniais reikalais, atseit, užsimiršti. Užsimiršti sapne jau nebegalima, bent ligi nakties; nebegalima susigrąžinti tų melodijų, kurias dainavo moterys-grafinėliai; vadinasi, reikia ieškoti užsimiršimo gyvenimo sapne.