Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

Baigęs laikraštį, išgėręs antrą puodelį kavos ir suvalgęs bandelę su sviestu, Stepanas Arkadjičius atsistojo, nusipurtė nuo liemenės bandelės trupinius ir, atstatęs plačią krūtinę, džiaugsmingai nusišypsojo, ne dėl to, kad širdyje būtų pajutęs kokį ypatingą malonumą, – džiugią šypseną sukėlė geras virškinimas.

Tačiau toji maloni šypsena tučtuojau priminė jam viską, ir jis susimąstė.

Už durų pasigirdo dviejų vaikų balsai (Stepanas Arkadjičius pažino Grišos, jaunesniojo berniuko, ir Tanios, vyresniosios mergytės, balsus). Jie kažką vežė ir numetė.

– Aš sakiau, kad negalima ant stogo sodinti keleivių, – angliškai šaukė mergytė. – Tai rink dabar!

„Viskas susimaišė, – pagalvojo Stepanas Arkadjičius, – vaikai vieni laksto.“ Priėjęs prie durų, pašaukė juos. Vaikai metė dėžutę, kuri vaizdavo traukinį, ir įėjo pas tėvą.

Mergaitė, tėvo numylėtinė, įlėkė drąsiai, apkabino jį ir juokdamasi pakibo ant kaklo, kaip visuomet, džiaugdamasi pažįstamu kvepalų aromatu, sklindančiu nuo jo žandenų. Galiausiai, pabučiavusi jam į veidą, nuo pasilenkimo paraudusį ir spindintį švelnumu, mergaitė paleido rankas ir norėjo bėgti atgal; tačiau tėvas ją sulaikė.

– Kaip mama? – paklausė jis, glostydamas švelnų, gležną dukters kaklelį. – Sveikas, – tarė jis, šypsodamasis berniukui, kuris sveikinosi.

Stepanas Arkadjičius žinojo, kad berniuką myli mažiau, ir visuomet stengėsi elgtis su abiem vienodai; tačiau berniukas tai jautė ir nenusišypsojo, pamatęs šaltą tėvo šypseną.

– Mama? Jau atsikėlė, – atsakė mergaitė.

Stepanas Arkadjičius atsiduso. „Vadinasi, vėl visą naktį nemigo“, – pagalvojo jis.

– O kaip, ar ji linksma?

Mergaitė žinojo, kad tėvas su motina susipykę, todėl motina negali būti linksma, o tėvas turi tai žinoti ir tik apsimeta, klausdamas taip nerūpestingai. Ji paraudo dėl tėvo, o Stepanas Arkadjičius tuojau viską suprato ir taip pat paraudo.

– Nežinau, – numykė ji. – Mamytė liepė nesimokyti, verčiau eiti su mis Gul pas senelę.

– Na, eik, mano Tančiuročka. Beje, palauk, – tarė jis, vis dėlto sulaikydamas ją ir glostydamas švelnią rankutę.

Jis paėmė nuo židinio dėžutę saldainių, kurią vakar buvo ten padėjęs, ir davė jai du, išrinkęs jos mėgstamus – šokoladinį ir su įdaru.

– Grišai? – paklausė mergaitė, rodydama į šokoladinį.

– Taip, taip. – Ir dar paglostęs jai petelį, jis pabučiavo į kaktą palei plaukus, pabučiavo į kaklą ir leido jai eiti.

– Karieta laukia, – pranešė Matvejus. – Ir interesantė, – pridūrė jis.

– Seniai ji čia? – paklausė Stepanas Arkadjičius.

– Koks pusvalandis.

– Kiek kartų tau buvo sakyta, kad tučtuojau praneštum!

– Juk reikia jums duoti bent kavą išgerti, – atsiliepė Matvejus tuo draugišku stačiokišku tonu, už kurį negalima buvo pykti.

– Na, kviesk ją greičiau, – paliepė Oblonskis, raukydamasis iš apmaudo.

Interesantė, štabskapitonienė Kalinina, prašė neįmanomo ir beprasmiško dalyko; tačiau Stepanas Arkadjičius savo papratimu pasisodino ją, atidžiai, nepertraukdamas, išklausė ir smulkiai patarė, į ką ir kur kreiptis, ir net vikriai ir sklandžiai savo stambiu, ištęstu, gražiu ir aiškiu braižu parašė laiškutį asmeniui, kuris galėjo jai padėti. Išleidęs štabskapitonienę, Stepanas Arkadjičius pasiėmė skrybėlę ir stabtelėjo, stengdamasis prisiminti, ar ko neužmiršo. Pasirodė, kad nieko nebuvo užmiršęs, išskyrus tai, ką norėjo užmiršti, – žmoną.

„Ak, taip!“ – Jis nuleido galvą, ir jo gražiame veide pasirodė sielvartas. „Eiti ar neiti?“ – paklausė savęs. Ir vidinis balsas sakė jam, kad eiti nereikia, kad nieko kito negali būti, o tik veidmainiavimas, kad sutvarkyti, pataisyti jų santykių neįmanoma, nes neįmanoma taip padaryti, kad ji vėl taptų patraukli ir žadintų meilę arba jis pavirstų negalinčiu mylėti seniu. Tik veidmainystė ir melas, nieko daugiau negalėjo sugalvoti; o veidmainiauti ir meluoti buvo atgrasu jo prigimčiai.

„Vis dėlto kada nors reikės; juk negali šitaip pasilikti“, – tarė Stepanas Arkadjičius, stengdamasis padrąsinti save. Jis atstatė krūtinę, išsitraukė papirosą, užsirūkė, patraukė du kartus, numetė jį į perlamutrinę kriauklę-peleninę, greitais žingsniais perėjo per niūrią svetainę ir atidarė kitas duris į žmonos miegamąjį.

IV

Darja Aleksandrovna su palaidinėliu, prisismeigusi ant pakaušio jau retų, kitados tankių ir puikių plaukų kasas, sunykusiu liesu veidu ir didelėmis, nuo veido liesumo iššokusiomis, nusigandusiomis akimis, stovėjo tarp išmėtytų po kambarį daiktų prie atdaros šifonjerės, iš kurios kažką rinkosi. Išgirdusi vyro žingsnius, moteris sustojo, žiūrėdama į duris ir veltui stengdamasi nutaisyti rūstų ir niekinamą veidą. Jinai jautė, kad bijo vyro ir bijo susitikti su juo. Darja Aleksandrovna ką tik mėgino padaryti tai, ką jau dešimtą kartą mėgino daryti per tas tris dienas: atrinkti vaikų ir savo daiktus, kuriuos ji nusiveš pas motiną, – ir vėl negalėjo ryžtis; tačiau ir dabar, kaip anuos kartus, jinai įkalbinėjo save, kad visa tai negali taip pasilikti, kad turi kažko imtis, nubausti, sugėdinti jį, atkeršyti nors maža dalimi to skausmo, kurį vyras jai suteikė. Darja Aleksandrovna vis dar sakė, kad paliks jį, bet jautė, kad tai neįmanoma; neįmanoma dėl to, kad ji negali atprasti laikyti Stepaną Arkadjičių savo vyru ir mylėti jį. Antra vertus, ji jautė, kad jeigu čia, savo namuose, vos suskumba apeiti savo penkis vaikus, tai jiems bus dar blogiau ten, kur ketino su jais važiuoti. Ir taip jau per šias tris dienas jaunesnysis susirgo, nes buvo pavalgydintas nešviežiu sultiniu, o kiti vakar liko beveik be pietų. Darja Aleksandrovna jautė, kad išvažiuoti neįmanoma; tačiau, apgaudinėdama save, vis tiek rinkosi daiktus ir dėjosi išvažiuosianti.

Pamačiusi vyrą, ji nuleido ranką į šifonjerės stalčių, tarytum ko ieškodama, ir atsigręžė į jį tik tada, kai sutuoktinis visiškai prie jos priartėjo. Jos veide, kuriam norėjo suteikti griežtą ir ryžtingą išraišką, buvo matyti vien sumišimas ir kančia.

– Doli! – tyliai, nedrąsiai pratarė Stepanas Arkadjičius. Jis įtraukė į pečius galvą ir norėjo atrodyti pasigailėtinas ir nuolankus, bet vis tiek spindėte spindėjo skaistumu ir sveikata.

Ji greitai nužvelgė nuo galvos ligi kojų jo figūrą, spindėte spindinčią skaistumu ir sveikata. „Taip, jis laimingas ir patenkintas! – pagalvojo jinai. – O aš?.. Ir šlykštus tas gerumas, už kurį visi jį taip myli ir giria; aš nekenčiu to jo gerumo“, – pagalvojo Darja Aleksandrovna. Jos lūpos susičiaupė, išblyškusio, nervingo veido dešinėje pusėje ėmė virpėti skruosto raumuo.

– Ko jums reikia? – paklausė ji nesavu, iš krūtinės sklindančiu balsu.

– Doli! – pakartojo Stepanas Arkadjičius, ir jo balsas suvirpėjo. – Ana atvažiuoja šiandien.

– Na, o kas man? Aš negaliu jos priimti! – sušuko ji.

– Bet reikia, vis dėlto, Doli...

– Išeikite, išeikite, išeikite! – sušuko ji, nežiūrėdama į vyrą, tarytum pajutusi fizinį skausmą.

Stepanas Arkadjičius, galvodamas apie žmoną, galėjo jaustis ramus, galėjo tikėtis, kad viskas ateis į tvarką, anot Matvejaus, ir galėjo ramiai skaityti laikraštį bei gerti kavą; tačiau, pamačius iškankintą, skausmingą jos veidą, išgirdus, kaip skamba jos balsas, toks pasidavęs likimui ir nusiminęs, jam užėmė kvapą, kažkas suspaudė gerklę, ir jo akyse sublizgo ašaros.

– Dieve mano, ką aš padariau! Doli! Dėl Dievo!.. Juk... – jis negalėjo kalbėti toliau, rauda gniaužė jam gerklę.