Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

„Na, pamatysime vėliau“, – tarė sau Stepanas Arkadjičius ir pakilęs apsivilko pilku chalatu su žydru šilkiniu pamušalu, susimezgė juostą su spurgais ir, įtraukęs gerokai oro į plačią krūtinės ląstą, tvirtai, kaip visada, statydamas pasuktas į šonus kojas, kurios taip lengvai nešė jo pilną kūną, priėjo prie lango, pakėlė užuolaidą ir garsiai paskambino. Tuojau pasirodė senas jo bičiulis kamerdineris Matvejus, nešinas drabužiais, batais ir telegrama. Paskui Matvejų įėjo ir kirpėjas su skutimo reikmenimis.

– Yra iš įstaigos raštų? – paklausė Stepanas Arkadjičius, paėmęs telegramą ir sėsdamasis prie veidrodžio.

– Ant stalo, – atsakė Matvejus, klausiamai, su užuojauta pažvelgė į savo poną ir kiek luktelėjęs pridūrė, gudriai šypsodamasis: – Vežikų šeimininkas buvo atsiuntęs žmogų.

Stepanas Arkadjičius nieko neatsakė ir tik veidrodyje pažvelgė į Matvejų; iš jų žvilgsnių, kurie susidūrė veidrodyje, buvo matyti, kaip jie supranta kits kitą. Stepano Arkadjičiaus žvilgsnis tarytum klausė: „Kam gi tu dar sakai? Argi nežinai?“

Matvejus susidėjo rankas į žaketo kišenes, atstatė koją ir tylėdamas, geraširdiškai vos vos šypsodamasis pažiūrėjo į savo poną.

– Liepiau ateiti kitą sekmadienį, o lig to laiko patariau be reikalo jūsų nevarginti ir nevargti pačiam, – pasakė jis, matyti, iš anksto paruoštus žodžius.

Stepanas Arkadjičius suprato, jog Matvejus nori pajuokauti ir atkreipti į save dėmesį. Atplėšęs telegramą, jis perskaitė ją, mintyje pataisydamas iškraipytus, kaip paprastai, žodžius, ir jo veidas nušvito.

– Matvejau, sesuo Ana Arkadjevna rytoj atvažiuoja, – tarė jis, valandėlę sulaikęs žvilgančią, putnią barzdaskučio ranką, kuri skynė rausvą kelią tarp ilgų garbanotų žandenų.

– Dėkui Dievui, – ištarė Matvejus, šituo atsakymu parodydamas, kad jis, lygiai kaip ir jo ponas, supranta, koks svarbus šis atvykimas, nes Ana Arkadjevna, mylima Stepano Arkadjičiaus sesuo, gali padėti sutaikyti vyrą su žmona.

– Viena ar su ponu? – paklausė Matvejus.

Stepanas Arkadjičius negalėjo kalbėti, nes kirpėjas skuto jo viršutinę lūpą, ir iškėlė vieną pirštą. Matvejus linktelėjo į veidrodį galva.

– Viena. Viršų paruošti?

– Darjai Aleksandrovnai pranešk, kur ji lieps.

– Darjai Aleksandrovnai? – lyg abejodamas pakartojo Matvejus.

– Taip, pranešk. Ir paimk telegramą, paduok Darjai Aleksandrovnai, ką ji pasakys.

„Norite pamėginti“, – suprato Matvejus, bet tiek tepasakė:

– Klausau.

Stepanas Arkadjičius jau buvo nusiprausęs ir susišukavęs ir norėjo vilktis drabužius, kai į kambarį, palengva žengdamas girgždančiais batais, su telegrama rankoje sugrįžo Matvejus. Barzdaskučio jau nebuvo.

– Darja Aleksandrovna liepė pranešti, kad ji teikiasi išvykti. Tegu daro, kaip jiems, vadinasi, jums, patinka, – pasakė jis juokdamasis tiktai akimis ir, susidėjęs rankas į kišenes, palenkęs į šalį galvą, įbedė akis į poną.

Stepanas Arkadjičius kiek patylėjo. Paskui gera ir truputį gaili šypsena pasirodė jo gražiame veide.

– A? Matvejau? – pratarė jis, linguodamas galvą.

– Niekis, pone, viskas ateis į tvarką, – tarė Matvejus.

– Ateis.

– Taip, pone.

– Tu manai? O kas ten? – paklausė Stepanas Arkadjičius, išgirdęs, kad už durų sučiužėjo moteriški drabužiai.

– Tai aš, – atsakė tvirtas ir malonus moteriškas balsas, ir pro duris pasirodė griežtas, raupuotas auklės Matrionos Filimonovnos veidas.

– Na ką, Matrioša? – paklausė Stepanas Arkadjičius, eidamas prie jos pro duris.

Nors Stepanas Arkadjičius buvo didžiai nusikaltęs žmonai ir pats tai jautė, kone visi namiškiai, net ir auklė, geriausia Darjos Aleksandrovnos bičiulė, buvo jo pusėje.

– Na ką? – pakartojo jis liūdnai.

– Jūs, pone, nueikite dar pas ją, prisipažinkite kaltas. Gal Dievas duos. Labai jau ponia kankinasi, net gaila žiūrėti, o visi namai aukštyn kojom apsivertė. Vaikų, pone, reikia pagailėti. Prisipažinkite, pone. Ką gi darysi! Mokėjai gerti, mokėk ir pagirioti...

– Bet juk neįsileis...

– O jūs padarykite, kas reikia. Dievas gailestingas, pasimelskite, pone, pasimelskite.

– Na, gerai, gali eiti, – tarė Stepanas Arkadjičius, staiga nuraudęs. – Na, padėk apsirengti, – kreipėsi jis į Matvejų ir ryžtingai nusimetė chalatą.

Matvejus jau laikė atkišęs lyg pavalkus marškinius, pūsdamas nuo jų kažką neregimo, ir buvo aiškiai matyti, kad jam malonu apvilkti jais išpuoselėtą pono kūną.

III

Apsirengęs Stepanas Arkadjičius apsipurškė kvepalais, išsitraukė marškinių rankogalius, įprastu judesiu susikaišiojo į kišenes papirosus, piniginę, degtukus, laikrodį su dvilinka grandinėle bei pakabučiais ir papurtęs nosinę, jausdamasis švarus, kvapus, sveikas ir fiziškai linksmas, nors ir susilaukęs nelaimės, truputį pasisvyruodamas ant vienos ar ant kitos kojos nuėjo į valgomąjį, kur jau laukė kava, o šalia kavos – laiškai ir tarnybiniai raštai.

Jis perskaitė laiškus. Vienas buvo labai nemalonus – rašė pirklys, derėjęs mišką žmonos dvare. Tą mišką būtinai reikėjo parduoti; bet dabar, ligi jis susitaikys su žmona, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Tačiau visų nemaloniausia, kad į susitaikymą su žmona painiojosi piniginis reikalas. Ir mintis, kad šitas reikalas gali jį paveikti, kad jis, norėdamas parduoti tą mišką, stengsis susitaikyti su žmona, – toji mintis buvo jam užgauli.

Baigęs laiškus, Stepanas Arkadjičius prisitraukė atsiųstuosius iš įstaigos raštus, greitai peržvelgė dvi bylas, dideliu pieštuku brūkštelėjo keletą pastabų ir, nustūmęs popierius į šalį, ėmė gerti kavą; gerdamas jis išskleidė dar drėgną rytinį laikraštį ir pradėjo jį skaityti.

Stepanas Arkadjičius gaudavo ir skaitydavo liberalų laikraštį, ne patį kraštutinį, bet tos krypties, kurios laikėsi dauguma. Ir nors nei mokslu, nei menu, nei politika jis, tiesą sakant, nesidomėjo, dėl visų tų dalykų jis tvirtai laikėsi tokių pat pažiūrų, kurių laikėsi dauguma ir jo laikraštis, ir keisdavo jas tik tuomet, kai jas pakeisdavo dauguma, arba, tiksliau pasakius, jų nekeisdavo, bet jos pačios nejučiomis pasikeisdavo.

Stepanas Arkadjičius nesirinkdavo nei krypties, nei pažiūrų, o tos kryptys ir pažiūros pačios ateidavo, lygiai taip pat, kaip jis nesirinkdavo skrybėlės ar surduto fasono, bet imdavo tuos, kuriuos žmonės nešiodavo. Gyvenant tam tikroje visuomenėje ir jaučiant šiokį tokį poreikį mąstyti, kuris paprastai pasireiškia brandos metais, jam lygiai taip pat kaip ir skrybėlė buvo reikalingos pažiūros. Jeigu kas ir vertė jį pasirinkti liberalią, o ne konservatyvią kryptį, kurios taip pat laikėsi daugelis jo aplinkos žmonių, tai šitaip įvyko ne dėl to, kad liberalią kryptį būtų laikęs išmintingesne, bet todėl, kad ji labiau tiko jo gyvenimo būdui. Liberali pakraipa sakė, kad Rusijoje viskas blogai, ir iš tikrųjų Stepanas Arkadjičius turėjo daug skolų, o pinigų jam labai trūko. Liberali pakraipa teigė, kad santuoka esanti atgyvenęs institutas ir kad būtinai reikią ją pertvarkyti, ir iš tikrųjų šeimos gyvenimas teikė mažai malonumų Stepanui Arkadjičiui, vertė jį meluoti ir apsimetinėti, o tai visiškai nesiderino su jo charakteriu. Liberali pakraipa sakė ar, tiksliau tariant, leido suprasti, kad religija – tik apynasris barbariškajai gyventojų daliai, ir iš tikrųjų Stepanui Arkadjičiui net per trumpas pamaldas imdavo skaudėti kojas, ir jis negalėjo suprasti, kuriam galui visi tie baisūs ir pompastiški žodžiai apie aną pasaulį, kai ir šiame būtų galima labai linksmai gyventi. Be to, Stepanui Arkadjičiui, mėgstančiam linksmą sąmojį, būdavo kartais malonu apstulbinti ramų žmogelį tuo, kad didžiuojantis savo kilme nereikėtų sustoti ties Riuriku ir išsiginti savo pirmojo protėvio – beždžionės. Taigi liberali kryptis virto Stepano Arkadjičiaus įpročiu, ir jis mėgo savo laikraštį, kaip ir cigarą po pietų, už tą lengvą rūką, kurį sukeldavo jo galvoje. Jis perskaitė vedamąjį straipsnį, kuriame buvo aiškinama, jog mūsų laikais visiškai be reikalo kai kas šaukte šaukia, kad radikalizmas grasinąs praryti visus konservatyvius elementus ir kad vyriausybė turinti griebtis priemonių revoliucijos hidrai pasmaugti; priešingai, „mūsų manymu, pavojų kelia ne tariamoji revoliucijos hidra, bet atkaklus tradicingumas, kuris stabdo progresą“, ir taip toliau. Stepanas Arkadjičius perskaitė ir kitą straipsnį, finansinį, kuriame buvo paminėti Bentamas ir Milis ir stengiamasi įgelti ministerijai. Jis mokėjo greit suvokti kiekvieno tokio įgėlimo reikšmę: kas, kam ir kuria proga bando įgelti, ir šitai, kaip visada, jam teikė tam tikro malonumo. Tačiau šiandien tą malonumą nuodijo atsiminimas apie Matrionos Filimonovnos patarimus ir apie tai, kad jo namuose tokie prasti reikalai. Jis taip pat perskaitė, kad grafas Beistas, kaip žinia, išvykęs į Visbadeną ir kad daugiau nebesą žilų plaukų, perskaitė ir apie lengvos karietos pardavimą, ir apie jaunos merginos pasisiūlymą; tačiau šitos žinios neteikė jam, kaip būdavo pirma, tylaus, ironiško malonumo.