Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

Darja Aleksandrovna užtrenkė šifonjerę ir pažvelgė į jį.

– Doli, ką aš galiu pasakyti?.. Tik viena: atleisk, atleisk... Atsimink, negi devyneri bendro gyvenimo metai negali atpirkti akimirkų, akimirkų...

Ji nuleido akis ir klausėsi, laukdama, ką jis pasakys, tarytum maldaudama vyrą, kad tas kaip nors perkalbėtų ją.

– Susižavėjimo akimirkų... – ištarė jis ir norėjo kalbėti toliau, bet sulig tuo žodžiu tarytum nuo fizinio skausmo vėl kietai susičiaupė jos lūpos ir vėl ėmė trūkčioti skruosto raumuo dešinėje veido pusėje.

– Išeikite, išeikite iš čia! – sušuko ji dar šaižiau. – Ir nekalbėkite man apie savo susižavėjimus ir apie tas šlykštybes!

Ji buvo beišeinanti, bet susverdėjo ir įsikibo į kėdės atlošą, norėdama pasiremti. Jo veidas išsiplėtė, lūpos papurto, akys pasruvo ašaromis.

– Doli! – kreipėsi jis, jau kūkčiodamas. – Dėl Dievo, pagalvok apie vaikus, jie nekalti. Aš kaltas, nubausk mane, liepk man atpirkti savo kaltę. Aš viską padarysiu, ką tik galėsiu! Aš kaltas, neturiu žodžių net apsakyti, kaip aš kaltas! Bet, Doli, atleisk!

Ji atsisėdo. Jis girdėjo, kaip sunkiai, garsiai žmona kvėpuoja, ir jam neapsakomai jos pagailo. Darja Aleksandrovna keletą kartų norėjo kažką pasakyti, tačiau negalėjo. Jis laukė.

– Tu vaikus tik tada prisimeni, kai nori su jais pažaisti, o aš jų neužmirštu ir žinau, kad jie žuvę dabar, – ištarė ji vieną iš tų frazių, kurias ne kartą buvo sau viena kartojusi per tas tris dienas.

Ji pasakė vyrui „tu“, ir jis dėkingai pažvelgė į ją ir priėjo, norėdamas paimti už rankos, bet Darja Aleksandrovna bjaurėdamasi pasitraukė nuo jo.

– Aš galvoju apie vaikus ir todėl viską, viską padaryčiau, kad tik galėčiau juos išgelbėti; bet pati nežinau, kaip galiu juos išgelbėti: ar išveždama juos iš tėvo, ar palikdama juos ištvirkusiam tėvui, – taip, ištvirkusiam tėvui... Na, pasakykite, ar po to... kas įvyko, galima mums gyventi drauge? Argi galima? Pasakykite, argi galima? – kartojo ji, keldama balsą. – Po to, kai mano vyras, mano vaikų tėvas, įsipainioja į meilės santykius su savo vaikų guvernante...

– Bet ką daryti? Ką gi daryti? – gailiai kalbėjo Stepanas Arkadjičius, pats nežinodamas, ką sako, ir vis žemiau ir žemiau nuleisdamas galvą.

– Jūs man bjaurus, šlykštus! – sušuko ji, vis labiau ir labiau karščiuodamasi. – Jūsų ašaros – vanduo! Jūs niekuomet manęs nemylėjote; jūs neturite nei širdies, nei taurumo! Jūs man bjaurus, šlykštus, svetimas, taip, visiškai svetimas! – su skausmu ir pagieža ištarė ji tą baisų jai žodį.

Jis pažvelgė į Darją Aleksandrovną, ir pagieža jos veide išgąsdino ir nustebino. Stepanas Arkadjičius nesuprato, kad gailėdamasis žmonos tik erzina ją. Ji jautė, kad vyras nemyli, o tik gailisi jos. „Taip, ji nekenčia manęs. Neatleis“, – pagalvojo Stepanas Arkadjičius.

– Baisu! Baisu! – tarė jis.

Tuo metu gretimame kambaryje suriko vaikas, turbūt pargriuvęs; Darja Aleksandrovna pasiklausė, ir jos veidas staiga sušvelnėjo.

Jai, matyt, reikėjo kelių sekundžių, kad atsipeikėtų; ji tarytum nežinojo, kur yra ir ką turi daryti, tad greitai pakilusi nuskubėjo prie durų.

„Juk ji myli mano kūdikį, – pagalvojo Stepanas Arkadjičius pastebėjęs, kaip pasikeitė jos veidas, surikus vaikui, – mano kūdikį; kaipgi gali nekęsti manęs?“

– Doli, dar vieną žodį, – pratarė jis, eidamas paskui ją.

– Jeigu jūs seksite paskui mane, aš pašauksiu žmones, vaikus! Tegu visi žino, kad jūs esate niekšas! Aš šiandien išvažiuoju, o jūs gyvenkite čia su savo meiluže!

Ir jinai išėjo, trenkusi durimis.

Stepanas Arkadjičius atsiduso, nusišluostė veidą ir tyliais žingsniais išėjo iš kambario. „Matvejus sako, kad ateis į tvarką, tačiau kaip? Man visai neatrodo, kad tai būtų įmanoma. Ak, ak, kaip baisu! Ir kaip banaliai ji šaukė, – kalbėjo sau vienas, atsimindamas jos riksmą ir žodžius „niekšas“ ir „meilužė“. – Ir gal tarnaitės girdėjo! Baisiai trivialu, baisiai.“ Stepanas Arkadjičius pastovėjo keletą sekundžių vienas, nusišluostė akis, atsiduso ir, atstatęs krūtinę, žengė iš kambario.

Buvo penktadienis, valgomajame vokietis laikrodininkas užsukinėjo laikrodį. Stepanas Arkadjičius atsiminė savo sąmojį apie šį stropų, pliką laikrodininką, esą vokietis „pats yra užsuktas visą gyvenimą laikrodžius užsukinėti“, – ir šyptelėjo. Stepanas Arkadjičius mėgo gerą sąmojį. „O gal ir ateis į tvarką! Gerai pasakyta: ateis į tvarką, – pagalvojo jis. – Tai reikės papasakoti.“

– Matvejau! – šūktelėjo jis. – Tu su Marja ten viską paruošk sofų kambaryje Anai Arkadjevnai, – pasakė jis Matvejui, kai šis pasirodė.

– Klausau!

Stepanas Arkadjičius apsivilko kailinius ir išėjo į prieangį.

– Ar namie nevalgysite? – paklausė Matvejus išlydėdamas.

– Kaip išeis. Beje, še tau išlaidoms, – tarė jis, duodamas iš piniginės dešimt rublių. – Ar užteks?

– Užteks ar neužteks, matyti, reikės išsiversti, – atsakė Matvejus, užtrenkdamas karietos dureles ir traukdamasis į prieangį.

Tuo tarpu Darja Aleksandrovna, numaldžiusi kūdikį ir iš karietos bildesio supratusi, kad vyras išvažiavo, vėl sugrįžo į miegamąjį. Tai buvo vienintelis jos prieglobstis nuo namų rūpesčių, kurie apnikdavo, kai tik ji iš čia išeidavo. Jau ir dabar, per tą trumpą laiką, kai ji buvo užsukusi į vaikų kambarį, anglė ir Matriona Filimonovna suspėjo užduoti jai keletą neatidėliotinų klausimų, į kuriuos tik ji viena galėjo atsakyti: kuo apvilkti vaikus, vedant pasivaikščioti? Ar duoti jiems pieno? Gal ieškoti kito virėjo?

– Ak, duokit man ramybę, duokit man ramybę! – ištarė ji ir, sugrįžusi į miegamąjį, vėl atsisėdo į tą pačią vietą, kur kalbėjosi su vyru, sugniaužė sulysusias rankas su žiedais, smunkančiais nuo kaulėtų pirštų, ir stengėsi prisiminti visas buvusio pokalbio smulkmenas. „Išvažiavo! Bet kaipgi jis baigė su ja? – galvojo Darja Aleksandrovna. – Nejaugi matosi su ja? Kodėl nepaklausiau? Ne, ne, susitaikyti negalima. Jeigu ir pasiliktume gyventi vienuose namuose – mes svetimi. Ir visada būsime svetimi! – vėl pakartojo, itin reikšmingai pabrėždama tą jai baisų žodį. – O kaip aš mylėjau, Dieve mano, kaip aš mylėjau jį!.. Kaip mylėjau! Ir dabar negi nemyliu jo? Ar tik ne labiau myliu negu anksčiau? O juk baisiausia yra tai…“ – pradėjo ji, bet nebaigė savo minties, nes tarpduryje pasirodė Matriona Filimonovna.

– Liepkite pašaukti brolį, – tarė ji, – jis pataisys pietus; kitaip vaikai vėl ligi šeštos valandos bus nevalgę kaip vakar.

– Na, gerai, aš tuojau ateisiu ir sutvarkysiu. Ar kas nuėjo atnešti šviežio pieno?

Ir Darja Aleksandrovna pasinėrė kasdieniuose rūpesčiuose ir kuriam laikui paskandino juose savo sielvartą.

V

Stepanas Arkadjičius buvo gabus ir mokykloje mokėsi gerai, bet buvo tinginys ir išdykėlis, todėl baigė mokslus vienas iš paskutiniųjų; nors visuomet gyveno palaidai, nors ir turėjo neaukštą tarnybinį laipsnį ir buvo dar nesenas, bet užėmė garbingą, gerai atlyginamą viršininko vietą vienoje iš Maskvos įstaigų. Tą vietą jis gavo per savo sesers Anos vyrą, Aleksejų Aleksandrovičių Kareniną, užimantį vieną iš svarbiausių vietų toje ministerijoje, kuriai priklausė ši įstaiga; jeigu Kareninas ir nebūtų paskyręs į tą vietą savo svainio, tai Stiva Oblonskis, padedamas šimto kitų asmenų, brolių, seserų, pusbrolių, pusseserių, dėdžių, tetų, vis tiek būtų gavęs šitą arba panašią vietą su kokių šešių tūkstančių alga, be kurios negalėjo apsieiti, nes jo reikalai buvo pašliję, nors žmona ir turėjo pakankamai turto.