Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

_______________

2 Zercalas – trijų briaunų prizmė, kurios šonuose buvo įrašyti Petro I įsakai apie teisėtumo saugojimą. Iki Spalio revoliucijos Rusijoje zercalas stovėdavo valdiškose įstaigose ant stalo.

3 Būrelis, susitelkusi grupė asmenų, kurie siekia savanaudiškų tikslų.

VI

Kai Oblonskis paklausė Leviną, ko jis, tiesą sakant, atvažiavo, Levinas išraudo ir supyko ant savęs už tai, kad išraudo, nes juk negalėjo atsakyti Oblonskiui: „Atvažiavau pasipiršti tavo svainei“, nors atvyko tiktai šito.

Levinų ir Ščerbackių šeimos buvo senos Maskvos bajorų šeimos, ir jų santykiai visuomet buvo artimi ir bičiuliški. Tie ryšiai dar labiau sutvirtėjo Levino studijų metais. Su jaunuoju kunigaikščiu Ščerbackiu, Doli ir Kiti broliu, jis drauge ruošėsi ir drauge įstojo į universitetą. Tuo metu Levinas dažnai lankėsi pas Ščerbackius ir įsimylėjo Ščerbackių namus. Nors tai gali atrodyti keista, bet Konstantinas Levinas buvo įsimylėjęs kaip tik namus, šeimą, ypač moteriškąją Ščerbackių šeimos pusę.

Pats Levinas neatsiminė savo motinos, o vienintelė jo sesuo buvo už jį vyresnė, tad Ščerbackių namuose jis pirmą kartą atsidūrė toje senos, apsišvietusios ir garbingos bajorų šeimos aplinkoje, kurios jis neteko mirus tėvui ir motinai. Visi šitos šeimos nariai, ypač moterys, jam atrodė apgaubti kažkokiu paslaptingu poetišku šydu, ir jis ne tik nematė jokių jų ydų, bet po šituo poetišku šydu, kuris jas gaubė, vaizdavosi pačius kilniausius jausmus ir visokiausias tobulybes. Kam šitoms trims panelėms reikėjo vieną dieną kalbėti prancūziškai, o kitą angliškai; kam jos tam tikromis valandomis pasikeisdamos skambindavo fortepijonu, kurio garsai buvo girdėti viršuje, brolio kambaryje, kur mokėsi studentai; kam važinėjo tie prancūzų literatūros, muzikos, piešimo, šokių mokytojai; kam visos trys panelės drauge su m-lle Linon tam tikromis valandomis važiuodavo puskariete į Tverės bulvarą, apsivilkusios atlasiniais kailinukais – Doli ilgais, Natali – pusilgiais, o Kiti – visai trumpais, tokiais, jog aiškiai būdavo matyti jos grakščios kojytės, standžiai aptemptos raudonomis kojinėmis; kam jos, lydimos liokajaus su auksine kokarda prie skrybėlės, turėjo vaikščioti Tverės bulvaru, – viso to ir daug kitų dalykų, vykstančių paslaptingame jų pasaulyje, Levinas nesuprato, bet žinojo, kad visa, kas tenai vyko, buvo puiku, ir buvo įsimylėjęs kaip tik visų tų vykstančių dalykų paslaptingumą.

Savo studentavimo metais jis vos neįsimylėjo vyresniosios, Doli, bet ji netrukus buvo išleista už Oblonskio. Paskui jis buvo bepradedąs įsimylėti antrąją. Levinas tarytum jautė, kad turi įsimylėti vieną iš seserų, tik negalėjo susigaudyti kurią. Tačiau Natali, vos spėjusi pasirodyti aukštuomenėje, ištekėjo už diplomato Lvovo. Kiti buvo dar vaikas, kai Levinas išstojo iš universiteto. Jaunasis Ščerbackis, įstojęs į laivyną, nuskendo Baltijos jūroje, ir Levinas, nors ir draugavo su Oblonskiu, ėmė rečiau matytis su Ščerbackiais. Bet kai šiais metais, žiemos pradžioje, Levinas, metus išgyvenęs savo dvare, atvažiavo į Maskvą ir pamatė Ščerbackius, suprato, kurią iš trijų seserų jam iš tikrųjų lemta įsimylėti.

Atrodytų, būtų visų paprasčiausia, jeigu jis, geros giminės, veikiau turtingas negu beturtis, trisdešimt dvejų metų vyras, būtų pasipiršęs kunigaikštytei Ščerbackajai; iš visa ko sprendžiant, jis tuojau būtų pripažintas geru jaunikiu. Tačiau Levinas buvo įsimylėjęs, todėl jam atrodė, kad Kiti yra tokia tobulybė visais atžvilgiais, tokia būtybė, už kurią nieko negali būti kilnesnio žemėje, o jisai – toks menkas žemiškas padaras, jog negalima nė pagalvoti, kad aplinkiniai ir ji pati laikytų jį vertu dėmesio.

Lyg kokiame tvaike išbuvęs Maskvoje du mėnesius, beveik kiekvieną dieną matydamasis su Kiti aukštuomenėje, kur jis ėmė lankytis, norėdamas susitikinėti su ja, Levinas staiga nusprendė, jog šito negali būti, ir išvyko į sodžių.

Levino įsitikinimas, kad šito negali būti, buvo pagrįstas tuo, kad giminių akyse jis yra netikęs, per prastas jaunikis žaviajai Kiti, o ji negali jo mylėti. Giminės mato, kad jisai, trisdešimt dvejų metų vyras, neturi jokios įprastos, aiškios tarnybos ir padėties diduomenėje, o jo draugai dabar jau buvo: pulkininkas ir fligeladjutantas, profesorius, banko ar geležinkelių direktorius arba teismo pirmininkas, kaip Oblonskis; o jis (Levinas labai gerai žinojo, kaip pats turi atrodyti kitiems) tėra dvarininkas, augina karves, medžioja tilvikus ir stato trobas, vadinasi, negabus vyrukas, iš kurio nieko doro neišėjo ir kuris, aukštuomenės supratimu, daro tai, ką daro niekam netikę žmonės.

Paslaptingoji, žavioji Kiti negali mylėti tokio negražaus žmogaus, kokiu jis save laikė, o svarbiausia, tokio paprasto, niekuo nepasižyminčio žmogaus. Be to, jo buvusieji santykiai su Kiti – suaugusio vyriškio santykiai su mergaite, jo bičiulio seserimi, – jam atrodė dar viena kliūtis meilei. Levinas manė, kad tokį negražų, gerą žmogų, kokiu save laikė, galima mylėti kaip bičiulį, o taip mylėti jį, kaip jis pats myli Kiti, būtų galima tik tada, jeigu būtų gražuolis, o svarbiausia – ypatingas žmogus.

Levinas buvo girdėjęs, kad moterys dažnai myli negražius, paprastus vyriškius, tačiau netikėjo šituo, nes sprendė pagal save, nes pats galėjo mylėti tik gražias, paslaptingas ir nepaprastas moteris.

Išbuvęs du mėnesius sodžiuje vienas, jis įsitikino, kad šį kartą įsimylėjęs ne taip, kaip įsimylėdavo ankstyvojoje jaunystėje; kad tasai jausmas neduoda jam nė valandėlės ramybės; jis negali gyventi, neišsprendęs klausimo: bus ji ar nebus jo žmona; o jo neviltis yra tik jo vaizduotės padarinys, nes neturi jokių įrodymų, kad Kiti netekės už jo. Dabar jis atvažiavo į Maskvą tvirtai nusprendęs pasipiršti ir vesti, jeigu Kiti už jo tekėtų. Arba... jis negalėjo galvoti apie tai, kas atsitiktų, jeigu ji netekėtų už jo.

VII

Atvažiavęs rytiniu traukiniu į Maskvą, Levinas sustojo pas savo vyresnįjį brolį iš motinos pusės, Koznyševą, ir persivilkęs įėjo į brolio kabinetą, ketindamas tučtuojau papasakoti jam, ko atvykęs, ir prašyti jį patarimo; tačiau brolis buvo ne vienas. Pas jį sėdėjo žinomas filosofijos profesorius, kuris, tiesą sakant, atvyko iš Charkovo išsiaiškinti nesusipratimo, kilusio tarp jų vienu itin svarbiu filosofiniu klausimu. Profesorius karštai polemizavo su materialistais, o Sergejus Koznyševas atidžiai tą polemiką sekė ir, perskaitęs paskutinį profesoriaus straipsnį, laiške išdėstė savo prieštaravimus; jis prikišo profesoriui, kad tas per daug nusileidžia materialistams. Ir profesorius tučtuojau atvyko išsiaiškinti reikalo. Dalykas buvo susijęs su madingu klausimu: ar yra riba tarp psichinių ir fiziologinių reiškinių žmogaus veikloje ir kur jinai?

Sergejus Ivanovičius sutiko brolį įprasta, visiems vienoda, švelnia ir šalta šypsena ir, supažindinęs jį su profesoriumi, kalbėjo su šiuo toliau.

Nedidelis pageltęs akiniuotas žmogelis siaura kakta akimirkai nutraukė kalbą, pasisveikino ir paskui postringavo toliau, nekreipdamas į Leviną dėmesio. Levinas atsisėdo ir laukė, kada profesorius išeis, bet netrukus susidomėjo pokalbio tema.

Levinas buvo pastebėjęs žurnaluose tuos straipsnius, apie kuriuos čia buvo kalbama, ir juos perskaitęs, nes jam buvo įdomu, kaip keičiasi gamtos mokslo pagrindai, kurie jam, studijavusiam universitete gamtą, buvo žinomi, tačiau šitų mokslinių išvadų apie žmogaus kaip gyvio kilmę, apie refleksus, apie biologiją ir sociologiją jis niekuomet negretino su klausimais apie gyvenimo ir mirties reikšmę, nors pastaruoju metu tie klausimai vis dažniau ateidavo į galvą.