Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

– Na, eikite, eikite čiuožti. Gerai ėmė čiuožti mūsų Kiti, tiesa?

Kai Levinas vėl pričiuožė prie Kiti, jos veidas jau nebebuvo rūstus, akys žiūrėjo atvirai ir švelniai, tačiau Levinui pasirodė, kad jos švelnumas turi ypatingą, nenatūraliai ramų toną. Ir jam pasidarė liūdna. Pakalbėjusi apie savo seną guvernantę, apie jos keistumus, Kiti paklausė, kaip jis gyvena.

– Argi jums nenuobodu žiemą sodžiuje? – pasiteiravo ji.

– Ne, nenuobodu, aš turiu daug darbo, – atsakė Levinas, jausdamas, kad pasiduoda jos ramiam tonui, iš kurio jis nebepajėgs ištrūkti, kaip kad būdavo ir žiemos pradžioje.

– Ilgam atvažiavote? – paklausė jį Kiti.

– Nežinau, – atsakė jis, negalvodamas, ką sako. Jam dingtelėjo mintis, kad jeigu pasiduos šitam jos ramiam draugiškam tonui, tai vėl išvažiuos nieko neišsprendęs, todėl ryžosi pasipriešinti.

– Kaip nežinote?

– Nežinau. Tai priklauso nuo jūsų, – ištarė jis ir tuojau pasibaisėjo savo žodžių.

Ar Kiti neišgirdo jo žodžių, ar nenorėjo girdėti, bet jinai tarytum suklupo, du kartus treptelėjo kojyte ir greitai nučiuožė nuo jo. Jinai pričiuožė prie m-lle Linon, kažką pasakė jai ir pasuko prie namelio, kur damos ėmė pačiūžas.

„Dieve mano, ką aš padariau! Viešpatie Dieve mano! Padėk man, pamokyk mane“, – kalbėjo Levinas, melsdamasis ir drauge jausdamas, kad jam reikia smarkiai judėti, įsibėgėjęs ėmė skrieti plačiais koncentriškais ratais.

Tuo metu iš kavinės išėjo vienas jaunuolis, geriausias iš naujųjų čiuožėjų, įsikandęs papirosą, su pačiūžomis prie kojų, ir įsibėgėjęs leidosi pakopomis žemyn, trinksėdamas ir pasišokinėdamas. Jisai nulėkė žemyn ir net nepakeitęs laisvos rankų padėties nučiuožė ledu.

– Ak, čia naujas fokusas! – tarė Levinas ir tučtuojau pasileido į viršų, norėdamas padaryti šitą naują triuką.

– Neužsimuškite, čia reikia įprasti! – sušuko jam Nikolajus Ščerbackis.

Levinas užlipo į viršų, įsibėgėjo kiek galėdamas ir leidosi žemyn, bet, neįpratęs taip čiuožti, turėjo pusiausvyrą palaikyti rankomis. Ties paskutine pakopa jis užkliuvo, bet vos palietęs ranka ledą greitai ir staigiai atsitiesė ir juokdamasis nučiuožė tolyn.

„Koks jis šaunus ir mielas! – pagalvojo tuo metu Kiti, eidama su m-lle Linon iš namelio ir žiūrėdama į jį kaip į mylimą brolį, ramiai ir meiliai šypsodamasi. – Negi aš kalta, argi padariau ką blogo? Jie sako – koketiškumas. Aš žinau, kad myliu ne jį; bet man vis tiek linksma su juo, jis toks šaunus vyras. Tik kam jis taip pasakė?..“ – galvojo ji.

Pamatęs nueinant Kiti ir motiną, kuri sutiko ją ant laiptelių, Levinas, visas išraudęs nuo greito čiuožimo, stabtelėjo ir susimąstė. Jis nusimovė pačiūžas ir prie sodo vartų pasivijo motiną su dukra.

– Labai džiaugiuosi, jus matydama, – tarė kunigaikštienė. – Ketvirtadieniais, kaip visuomet, mes laukiame svečių.

– Vadinasi, šiandien?

– Mums bus labai malonu jus matyti, – šaltai pridūrė kunigaikštienė.

Šitas šaltumas įskaudino Kiti, ir ji negalėjo susilaikyti neatitaisiusi motinos abejingumo. Ji pasuko galvą ir šypsodamasi tarė:

– Ligi pasimatymo!

Tuo metu Stepanas Arkadjičius, su nusmaukta į šalį skrybėle, spindinčiu veidu ir akimis, tarsi linksmas nugalėtojas įžengė į sodą. Priėjęs prie uošvės, liūdnu, kaltu veidu atsakinėjo į klausimus apie Doli sveikatą. Tyliai ir liūdnai pasikalbėjęs su uošve, jis atstatė krūtinę ir paėmė Levinui už parankės.

– Na ką, važiuojam? – paklausė jis. – Aš vis apie tave galvojau ir labai, labai džiaugiuosi, kad atvažiavai, – tarė reikšmingai žvelgdamas jam į akis.

– Važiuojam, važiuojam, – atsakė laimingas Levinas, vis dar girdėdamas balsą, kuris jam pasakė „ligi pasimatymo“, ir vis dar matydamas šypseną, su kuria buvo ištarti šie žodžiai.

– Į „Angliją“ ar į „Ermitažą“?

– Man vis tiek.

– Na tai į „Angliją“, – nutarė Stepanas Arkadjičius, pasirinkęs „Angliją“ todėl, kad šiam restoranui buvo daugiau skolingas negu „Ermitažui“. Dėl to jis laikė nederamu dalyku vengti tos vietos. – Ar turi vežiką? Puiku, nes aš pasiunčiau namo karietą.

Visą kelią bičiuliai tylėjo. Levinas galvojo, ką reiškia tas Kiti veido pasikeitimas, ir tarpais įtikinėjo save, kad yra vilties, tarpais vėl nusimindavo ir aiškiai matydavo, kad jo viltis beprotiška, nors jautėsi esąs visai kitas žmogus, nepanašus į tą, koks buvo prieš tai, kai ji dar nebuvo jam nusišypsojusi ir pasakiusi „ligi pasimatymo“.

Važiuodamas Stepanas Arkadjičius sudarinėjo pietų meniu.

– Juk tu mėgsti otą? – paklausė jis Levino, jiems privažiavus prie viešbučio.

– Ką? – perklausė Levinas. – Otą? Taip, aš labai mėgstu otą.

X

Atėjęs su Oblonskiu į viešbutį, Levinas negalėjo nepastebėti, jog Stepanas Arkadjičius atrodo truputį neįprastai, jo veidas ir visa figūra tarytum santūriai švyti. Oblonskis nusivilko paltą ir su skrybėle ant šalies įėjo į valgomąjį, duodamas įsakymus frakuotiems totoriams su servetėlėmis, kurie tiesiog lipte lipo prie jo. Linkčiodamas į vieną ir į kitą pusę pažįstamiems, kurių ir čia atsirado ir kurie jį, kaip ir visur kitur, džiaugsmingai sutiko, jis priėjo prie bufeto, žuvele užkando degtinę ir kažką pasakė sėdinčiai prie kasos prisidažiusiai garbanotai prancūzei su kaspinėliais ir mezginiais, jog net toji prancūzė nuoširdžiai nusijuokė. O Levinas tik todėl negėrė degtinės, kad jam buvo bjauru žiūrėti į tą prancūzę, kuri tarytum visa buvo sudaryta iš svetimų plaukų, poudre de riz ir vinaigre de toilette4. Jis greitai, lyg nuo nešvarios vietos, pasitraukė nuo jos. Visą jo sielą pripildė Kiti, ir jo akyse spindėjo laimės ir triumfo šypsena.

– Čia, jūsų šviesybe, prašom, čia niekas nekliudys, jūsų šviesybe, – kvietė itin prie jo limpąs senas balto gymio totorius plačiomis strėnomis ir prasiskėtusiais viršum jų frako skvernais. – Prašom, jūsų šviesybe, – tarė jis Levinui, iš pagarbos Stepanui Arkadjičiui pataikaudamas ir jo svečiui.

Švaria staltiese beregint užtiesęs jau ir taip staltiese apdengtą apskritą stalą ties bronzine žvakide, jis pristūmė aksomines kėdes ir atsistojo prieš Stepaną Arkadjičių su servetėle ir valgių kortele rankose laukdamas, ką jis įsakys.

– Jeigu liepsite, jūsų šviesybe, atskiras kabinetas tuojau bus laisvas: kunigaikštis Golicynas su dama. Šviežių austrių gavome.

– A! Austrių.

Stepanas Arkadjičius susimąstė.

– Ar nepakeistume plano, Levinai? – tarė jis, sustabdęs pirštą tam tikroje kortelės vietoje. Ir jo veidas reiškė rimtą dvejojimą. – Ar geros austrės? Žiūrėk man!

– Flensburginės, jūsų šviesybe, ostendinių nėra.

– Gal ir flensburginės, bet ar šviežios?

– Vakar gautos.

– Ką gi, ar nepradėjus nuo austrių, o paskui jau visą planą pakeisime? A?

– Man vis tiek. Man visų geriausia kopūstai ir košė; bet juk čia to negausi.

– Košės a la rius liepsite? – pasiūlė totorius, pasilenkęs prie Levino it auklė prie kūdikio.

– Ne, be juokų, ką tu išrinksi, bus gerai. Aš pačiuožiau ir išalkau. Ir nemanyk, – pridūrė jis, pastebėjęs nepasitenkinimą Oblonskio veide, – kad neįvertinsiu to, ką tu išrinksi. Aš su malonumu skaniai pavalgysiu.

– Kurgi ne! Šiaip ar taip, tai vis dėlto vienas iš gyvenimo malonumų, – tarė Stepanas Arkadjičius. – Na tai, broleli mano, duok tu mums dvidešimt, ne, per maža – trisdešimt austrių, šaknelių sriubos...