Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

– Palauk, įsipilk padažo, – patarė jis, sulaikydamas Levino ranką, kuri stūmė nuo savęs padažą.

Levinas klusniai įsipylė padažo, bet neleido valgyti Stepanui Arkadjičiui.

– Ne, tu palauk, palauk, – tarė jis. – Suprask, kad man čia gyvybės ir mirties klausimas. Aš niekuomet su niekuo apie tai nesu kalbėjęs. Ir su niekuo negaliu apie tai kalbėti, tik su tavim. Juk mudu visais atžvilgiais svetimi: skirtingi skoniai, ne tokios pažiūros, viskas; bet aš žinau, kad tu mane myli ir supranti, ir už tai aš tave labai myliu. Bet, dėl Dievo, būk visiškai atviras.

– Aš tau sakau, ką manau, – atsakė Stepanas Arkadjičius šypsodamasis. – Dar daugiau tau pasakysiu: mano žmona – nuostabiausia moteris… – Stepanas Arkadjičius atsiduso, prisiminęs savo santykius su žmona, ir valandėlę patylėjęs kalbėjo toliau: – Ji moka numatyti ateitį. Ji kiaurai mato žmones; negana to, ji žino, kas įvyks, ypač nuspėja vedybas. Pavyzdžiui, ji išpranašavo, kad Šachovskaja ištekės už Brentelno. Niekas tuo nenorėjo tikėti, bet taip įvyko. Ir ji – tavo pusėje.

– Argi?

– Taigi, ji ne tik tave myli, ji sako, kad Kiti būtinai bus tavo žmona.

Sulig tais žodžiais Levino veidas staiga nušvito šypsena, tokia graudžia, kad jam ne kiek betrūko ir apsiašaroti.

– Ji taip sako! – sušuko Levinas. – Aš visuomet žinojau, kad tavo žmona – žavi moteris. Na ir užteks, užteks apie tai kalbėti, – nutarė jis, keldamasis iš vietos.

– Gerai, bet tu sėsk.

Tačiau Levinas negalėjo sėdėti. Tvirtu žingsniu jis du kartus perėjo per mažutį it narvelis kambarį, pamirkčiojo akimis, kad kas nepamatytų ašarų, ir tik tuomet vėl atsisėdo prie stalo.

– Tu suprask, – prakalbo jis, – kad tai ne meilė. Aš buvau įsimylėjęs, bet čia kas kita. Ne mano jausmas, bet kažkokia išorinė jėga sukaustė mane. Juk aš tada išvažiavau, nes buvau įsitikinęs, kad šito negali būti, supranti, kaip negali būti laimės, kurios iš viso nesti šioje žemėje; aš kovojau su savim ir matau, kad be šito negaliu gyventi. Ir reikia nuspręsti.

– Kodėl tu išvažiavai?

– Ak, palauk! Ak, kiek minčių! Kiek visko reikia paklausti! Klausyk. Juk negali įsivaizduoti, kiek gera tu man padarei, šitai pasakęs. Aš toks laimingas, jog net pasidariau šlykštus; viską užmiršau. Šiandien sužinojau, kad brolis Nikolajus… Žinai, jis čia... aš ir jį užmiršau. Man atrodo, kad ir jis laimingas. Tai lyg koks pamišimas. Bet štai kas baisu... Štai tu vedęs, pažįsti tą jausmą... Baisu, kad mes – seni žmonės, jau turį praeitį... ne meilės, bet nuodėmių praeitį... staiga suartėjame su skaisčia, nekalta būtybe; tai bjauru, todėl negali nejausti, kad esi nevertas.

– Na, tu nedaug turi nuodėmių.

– Ak, vis dėlto, – nerimo Levinas, – vis dėlto „pasišlykštėdamas skaitau istoriją gyvenimo aš savo, drebu ir keikiu, skųsdamasis gailiai...“ Taip.

– Ką gi darysi, toks jau yra pasaulis, – tarė Stepanas Arkadjičius.

– Viena paguoda, kaip toje maldoje, kuri man visuomet patiko: atleisk man ne dėl mano nuopelnų, bet dėl tavo gailestingumo. Tik taip ir jinai man gali atleisti.

_______________

4 Ryžių pudra ir tualetinis actas.

5 Didinga dama.

XI

Levinas išgėrė savo taurę, ir jie valandėlę tylėjo.

– Dar viena turiu tau pasakyti. Tu pažįsti Vronskį? – paklausė Stepanas Arkadjičius Leviną.

– Ne, nepažįstu. O kam klausi?

– Duok kitą, – liepė Stepanas Arkadjičius totoriui, kuris pildė taures ir sukinėjosi aplink juos kaip tik tada, kai nebuvo reikalingas.

– O kodėl turiu pažinti Vronskį?

– Todėl turi pažinti Vronskį, kad tai vienas iš tavo konkurentų.

– Kas toks tas Vronskis? – paklausė Levinas, ir jo veidas, netekęs to vaikiško entuziazmo, kuriuo ką tik gėrėjosi Oblonskis, ūmai pasidarė piktas ir nemalonus.

– Vronskis – tai vienas iš grafo Kirilo Ivanovičiaus Vronskio sūnų ir vienas iš pačių geriausių auksinės Peterburgo jaunuomenės pavyzdžių. Aš susipažinau su juo Tverėje, kai ten tarnavau, o jis buvo atvykęs į rekrutų ėmimą. Labai turtingas, gražus, didelės pažintys, fligeladjutantas ir drauge labai mielas, geras vyrukas. Betgi daugiau negu tik šiaip sau geras vyrukas. Kiek jį pažinau – jis ir išsilavinęs, ir labai protingas; tai vyras, kuris toli nueis.

Levinas raukėsi ir tylėjo.

– Taigi jis pasirodė čia netrukus po to, kai tu išvažiavai, kiek aš suprantu, jis ligi ausų įsimylėjęs Kiti, ir tu supranti, kad motina...

– Atleisk man, bet aš nieko nesuprantu, – nutraukė Levinas, piktai susiraukdamas. Ir tučtuojau prisiminė Nikolajų ir pagalvojo, koks jis bjaurus, kad galėjo užmiršti brolį.

– Tu palauk, palauk, – kalbėjo Stepanas Arkadjičius, šypsodamasis ir paliesdamas jam ranką. – Aš tau pasakiau, ką žinau, ir kartoju, kad šio opaus ir subtilaus reikalo, kiek galima spėti, man rodosi, šansai yra tavo pusėje.

Levinas atsilošė kėdėje, jo veidas buvo išblyškęs.

– Bet aš patarčiau viską išspręsti kiek galima greičiau, – dėstė toliau Oblonskis, pripildamas draugui taurę.

– Ne, dėkui, aš nebegaliu gerti, – tarė Levinas, pastumdamas savo taurę. – Aš pasigersiu... Na, o kaip tu laikais? – paklausė jis, aiškiai norėdamas pakeisti kalbą.

– Dar vienas žodis: šiaip ar taip, patariu klausimą išspręsti greičiau. Šiandien nepatariu kalbėti, – patarė Stepanas Arkadjičius. – Nuvažiuok rytoj rytą, pagal tradiciją, ir paprašyk rankos, ir tegu tave laimina Dievas...

– Juk tu vis ketinai atvažiuoti pas mane pamedžioti? Imk ir atvažiuok pavasarį, – pasiūlė Levinas.

Dabar jis iš visos širdies gailėjosi pradėjęs apie tai kalbėti su Stepanu Arkadjičium. Jo ypatingąjį jausmą suteršė kalba apie kažkokio peterburgiškio karininko konkurenciją, Stepano Arkadjičiaus spėliojimai ir patarimai.

Stepanas Arkadjičius nusišypsojo. Jis suprato, kas dedasi Levino širdyje.

– Kada nors atvažiuosiu, – tarė jis. – Taip, brolau, moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. Ir mano reikalai prasti, labai prasti. Vis per moteris. Tu man pasakyk atvirai, – kalbėjo jis, išsiėmęs cigarą ir viena ranka laikydamas taurę, – tu man patark.

– Kas gi yra?

– O štai kas. Sakysime, tu vedęs, myli žmoną, bet susigundai kita moterimi...

– Atleisk, bet aš visiškai nesuprantu, lygiai kaip nesuprantu, kad aš dabar, privalgęs, eidamas pro kepyklą, pavogčiau bandelę.

Stepano Arkadjičiaus akys blizgėjo labiau negu paprastai.

– O kodėl gi ne? Bandelė kartais taip kvepia, jog negali susilaikyti.

Himmlisch ist’s, wenn ich bezwungen

Meine irdische Begier;

Aber noch, wenn’s nicht gelungen,

Hatt’ ich auch recht hubsch Plaisir!6

Šitaip sakydamas, Stepanas Arkadjičius gudriai šypsojosi. Levinas taip pat negalėjo nenusišypsoti.

– Taip, tačiau be juokų, – kalbėjo Oblonskis. – Tu suprask, kad moteris, miela, romi, mylinti būtybė, vargšė, vieniša ir viską paaukojo. Dabar, kai jau taip atsitiko, – tu suprask, – argi galima ją pamesti? Sakysim, išsiskirti, kad nebūtų suardytas šeimos gyvenimas; bet argi galima jos nepasigailėti, neaprūpinti, nesušvelninti?

– Na, atleisk man. Tu žinai, aš visas moteris skirstau į dvi rūšis... tai yra ne... teisingiau: yra moterys, ir yra... Žavių puolusių būtybių nesu matęs ir nepamatysiu, o tokios kaip toji dažyta prancūzė prie kasos, su garbanėlėmis, – šitokios man yra šlykščios, ir visos puolusios – tokios pat.

– O nusidėjėlė iš Evangelijos?