Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

– Prentanjer , – paskubėjo totorius. Tačiau Stepanas Arkadjičius, matyt, nenorėjo suteikti jam malonumo ir nevadino valgių prancūziškai.

– Su šaknelėmis, žinai? Paskui otą su tirštu padažu, tada... jautienos pjausnį, tik žiūrėk, kad būtų geras. Ir dar viščiukų ar ko, na, dar konservų.

Totorius, atsimindamas, kad Stepanas Arkadjičius tyčia nevadina patiekalų pagal prancūzišką valgiaraštį, nekartojo paskui jį, bet suteikė sau malonumą ir išvardijo visą užsakymą pagal valgiaraštį: sup prentanjer, tiurbo sos Beaumarchais, pulard a lestragon, maseduan de friuji … – ir tučtuojau, lyg ant spyruoklių, padėjęs vieną įrištą valgiaraštį ir pagriebęs kitą, vynų sąrašą, padavė jį Stepanui Arkadjičiui.

– O ko gersime?

– Aš – ko tik nori, tik nedaug, šampano, – tarė Levinas.

– Kaip? Iš pat pradžių? O gal ir gerai. Tu mėgsti su baltu antspaudu?

– Cache blanc , – paskubėjo totorius.

– Na, duok tos markės prie austrių, o paskui žiūrėsime.

– Klausau. Kokio liepsite stalo vyno?

– Duok noir . Ne, verčiau klasikinio chablis .

– Klausau. Sūrio jūsiškio liepsite?

– Taip, parmezano. O gal tu kitą mėgsti?

– Ne, man vis tiek, – tarė Levinas, negalėdamas susilaikyti nenusišypsojęs.

Ir totorius su plevėsuojančiais skvernais nubėgo ir po kokių penkių minučių įlėkė, nešinas dubeniu austrių atvožtuose perlamutriniuose kiaukutuose ir buteliu tarp pirštų.

Stepanas Arkadjičius suglamžė krakmolytą servetėlę, užsikišo ją už liemenės ir, patogiai pasidėjęs rankas, kibo į austres.

– O neblogos, – kalbėjo jis, mažyte sidabrine šakute plėšdamas iš perlamutrinio kiaukuto plekšinčias austres ir rydamas jas vieną paskui kitą. – Neblogos, – kartojo jis, pakeldamas drėgnas ir žvilgančias akis čia į Leviną, čia į totorių.

Levinas irgi valgė austres, nors balta duona su sūriu jam buvo skaniau. Bet jis gėrėjosi Oblonskiu. Net totorius, kuris, ištraukęs kamštį, pilstė putojantį vyną į plonas, viršuje platėjančias taures, aiškiai patenkintas žvilgčiojo į Stepaną Arkadjičių ir šypsojosi, taisydamasis baltą kaklaraištį.

– O tu nelabai mėgsti austres? – paklausė Stepanas Arkadjičius, gerdamas savo taurę. – O gal susirūpinęs kuo? A?

Jis norėjo, kad Levinas pralinksmėtų. Tačiau negalėjai sakyti, kad Levinas buvo nelinksmas, veikiau prislėgtas. Jo sielos būsena buvo tokia, kad jam atrodė šiurpu ir nejauku smuklėje tarp kabinetų, kuriuose vyriškiai pietavo su damomis, tarp šitų skubančių, lakstančių žmonių; toji bronzos, veidrodžių, dujų šviesos, totorių aplinka – visa tai jam atrodė įžeidžiama. Jis bijojo sutepti tai, ko buvo kupina jo siela.

– Aš? Taip, aš susirūpinęs; be to, visa tai mane varžo, – pripažino jis. – Tu negali įsivaizduoti, kaip man, sodžiaus gyventojui, visa tai atrodo nežmoniška, tarsi to pono nagai, jį mačiau pas tave...

– Taip, mačiau, tu buvai itin susidomėjęs vargšo Grinevičiaus nagais, – juokdamasis tarė Stepanas Arkadjičius.

– Negaliu, – tęsė Levinas. – Tu pasistenk suprasti mane, pažvelk į dalyką sodžiaus gyventojo akimis. Sodžiuje mes stengiamės turėti tokias rankas, kad jomis būtų patogu dirbti; dėl to mes karpome nagus, kartais pasiraitojame rankoves. O čia žmonės tyčia augina tokius nagus, kiek tik jie gali užaugti, ir vietoje sąsagų prisikabina lėkšteles, kad jau ničnieko nebūtų galima veikti rankomis.

Stepanas Arkadjičius linksmai šypsojosi.

– Taip, tai ženklas, kad juodas darbas jam nereikalingas. Jis proto darbininkas...

– Gali būti. Bet vis dėlto man nejauku, lygiai kaip nejauku dabar, kad mudu stengiamės kuo ilgiau neprisivalgyti ir todėl valgome austres, o mes, sodžiaus gyventojai, stengiamės kuo greičiau prisivalgyti, kad galėtume dirbti savo darbą...

– Na, žinoma, – pasakė Stepanas Arkadjičius. – Bet juk toks ir yra civilizacijos tikslas: iš visko daryti malonumą.

– Na, jeigu toks tikslas, tai aš norėčiau būti laukinis.

– Tu ir taip laukinis. Visi jūs, Levinai, laukiniai.

Levinas atsiduso. Jis atsiminė brolį Nikolajų, jam pasidarė gėda ir skaudu, ir jis paniuro; tačiau Oblonskis ėmė kalbėti apie tokį dalyką, kuris tuojau jį išblaškė.

– Na, ar važiuosi šįvakar pas mūsiškius, pas Ščerbackius? – paklausė jis, stumdamas nuo savęs šiurkščius ištuštintus kiaukutus, prisitraukdamas sūrį ir reikšmingai blykčiodamas akimis.

– Taip, būtinai važiuosiu, – atsakė Levinas. – Nors man pasirodė, kad kunigaikštienė nenorom mane kvietė.

– Ką tu! Kokie niekai! Toks jos būdas... Na, paduok, brolau, sriubą!.. Toks jos būdas, grande dame 5, – tarė Stepanas Arkadjičius. – Ir aš atvažiuosiu, tik man reikia į dainavimo repeticiją pas grafienę Baniną. Na, argi tu ne laukinis? Kuo paaiškinti, kad tu netikėtai dingai iš Maskvos? Ščerbackiai be paliovos manęs klausinėjo apie tave, lyg turėčiau žinoti. O aš žinau tik viena: tu visuomet elgiesi taip, kaip niekas nesielgia.

– Taip, – susijaudinęs palengva tarė Levinas. – Tu sakai tiesą, esu laukinis. Bet aš laukinis ne dėl to, kad išvažiavau, o dėl to, kad dabar atvažiavau. Dabar atvažiavau...

– O, koks tu laimingas žmogus! – nutraukė jį Stepanas Arkadjičius, žiūrėdamas Levinui į akis.

– Kodėl?

– Nartų žirgą aš pažįstu iš kažin kokių ženklų, meile degantį jaunuolį – iš liepsningų jo akių, – pareiškė Stepanas Arkadjičius. – Tau viskas dar ateity.

– O tau negi jau viskas praeity?

– Ne, dar ne praeity, bet tu turi ateitį, o aš dabartį – šiaip sau dabartį, kada šiokią, kada tokią.

– O ką?

– Negerai, ir tiek. Na, aš nenoriu kalbėti apie save, antra vertus, visko juk nepaaiškinsi, – tarė Stepanas Arkadjičius. – Ir ko gi atvažiavai į Maskvą?.. Ei, paimk! – sušuko jis totoriui.

– Tu numanai? – atsakė Levinas, nenuleisdamas nuo Stepano Arkadjičiaus savo giliai spindinčių akių.

– Numanau, bet negaliu pradėti apie tai kalbos. Jau iš to gali matyti, ar aš teisingai, ar neteisingai spėju, – tarė Stepanas Arkadjičius, žiūrėdamas į Leviną ir gudriai šypsodamasis.

– Na, ir ką tu man pasakysi? – paklausė Levinas virpančiu balsu, jausdamas, kad dreba visi jo veido raumenys. – Ką apie tai manai?

Stepanas Arkadjičius neskubėdamas išgėrė savo stiklą vyno, nenuleisdamas akių nuo Levino.

– Aš? – tarė Stepanas Arkadjičius. – Aš nieko taip netrokščiau, kaip šito, nieko! Tai gerų geriausia, kas tik galėtų būti.

– Ar tu neklysti? Tu žinai, apie ką mes kalbame? – pasitikslino Levinas, įsmeigęs akis į savo pašnekovą. – Tu manai, jog taip gali būti?

– Manau, kad gali. Kodėl negalėtų?

– Ne, tu tikrai manai, kad taip galėtų būti? Pasakyk man, ką tu manai. O jeigu, jeigu ji nesutiks?.. Ir aš net esu tikras...

– Kodėl tu taip manai? – paklausė Stepanas Arkadjičius, šypsodamasis, kad Levinas taip jaudinasi.

– Kartais man taip atrodo. Juk bus baisu ir man, ir jai.

– Na, šiaip ar taip, merginai čia nieko baisaus nėra. Kiekviena mergina didžiuojasi, jeigu jai kas pasiperša.

– Taip, kiekviena mergina, bet tik ne ji.

Stepanas Arkadjičius nusišypsojo. Jis taip gerai žinojo tą Levino jausmą, žinojo, kad jis visas merginas pasaulyje skirsto į dvi rūšis: viena rūšis – tai visos merginos pasaulyje, išskyrus ją, tos merginos turi visas žmogiškas silpnybes ir jos labai paprastos; kita rūšis – ji viena, neturinti jokių silpnybių ir stovinti aukščiau už viską, kas yra žmogiška.