Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

LEV TOLSTOJ

Romanas

Iš rusų kalbos vertė

PRANAS POVILAITIS

Versta iš: Л. H. Толстой

СОБРАНИЕ СОЧИНЕНИЙ в четырнадцати томах

Том девятый

М., ГИХЛ, 1952

Iš rusų kalbos vertė Pranas Povilaitis

Redagavo Viktorija Šenbergs

Tekstą tvarkė Erlanda Polekaitė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Daiva Širvaitienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-448-0 (2 knyga)

ISBN 978-609-403-450-3 (2 knygos)

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2012

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2012

Penktoji dalis

I

Kunigaikštienei Ščerbackajai atrodė, kad iškelti vestuvių iki gavėnios neįmanoma, nes liko tik penkios savaitės, o per tą laiką nebuvo galima suruošti pusės kraičio; bet ji negalėjo nesutikti su Levinu, kad po gavėnios jau būtų ir per vėlu, nes senoji tikra kunigaikščio Sčerbackio teta labai sirgo ir galėjo greitai mirti, o tuomet gedulas dar uždelstų vestuves. Taigi kunigaikštienė, nutarusi kraitį padalyti į dvi dalis, didįjį ir mažąjį, sutiko kelti vestuves prieš gavėnią. Moteris nutarė mažąją kraičio dalį paruošti dabar visą, o didžiąją išsiųsti vėliau, ir labai pyko ant Levino, kad šis negalėjo rimtai atsakyti, ar sutinka su tuo, ar ne. Buvo patogiau, kad jaunieji tučtuojau po vestuvių važiuotų į sodžių, kur didžiojo kraičio daiktų nereikės.

Levinas vis dar tebesijuto lyg pakvaišęs, ir jam atrodė, kad jis ir jo laimė sudaro svarbiausią ir vienintelį viso gyvenimo tikslą ir kad dabar nereikia apie nieką galvoti ir kuo nors rūpintis, nes viską daro ir padarys kiti. Vyras neturėjo net jokių būsimojo gyvenimo planų ir tikslų, paliko tai spręsti kitiems, žinodamas, kad viskas bus puiku. Brolis Sergejus Ivanovičius, Stepanas Arkadjičius ir kunigaikštienė jam nurodinėdavo, ką turi daryti. Levinas su viskuo sutikdavo, ką tik kas pasiūlydavo. Brolis parūpino paskolą, kunigaikštienė patarė išvažiuoti po vestuvių iš Maskvos. Stepanas Arkadjičius patarė važiuoti į užsienį. Jis su viskuo sutiko. „Darykite, ką norite, jeigu jums malonu. Aš laimingas, ir mano laimė negali nei padidėti, nei sumažėti, ar vienaip darysite, ar kitaip“, – galvojo Levinas.

Kai jis pasakė Kiti, jog Stepanas Arkadjičius pataria važiuoti į užsienį, ši labai nustebo, kad nesutiko su tuo, bet dėl būsimo jųdviejų gyvenimo turėjo kažkokių aiškių reikalavimų. Ji žinojo, kad Levinas sodžiuje turi darbą, kurį labai mėgsta. Kiti, kaip jis matė, ne tik to darbo nesuprato, bet ir nenorėjo suprasti. Vis dėlto tai nekliudė jai tą darbą labai vertinti. Kiti žinojo, kad jų namai bus sodžiuje, ir norėjo važiuoti ne į užsienį, kur ji negyvens, o ten, kur bus poros namai. Šis aiškiai išreikštas nusistatymas nustebino Leviną. Jam buvo vis tiek, todėl tuojau paprašė Stepaną Arkadjičių, lyg tai būtų šio pareiga, nuvykti į sodžių ir ten viską sutvarkyti taip, kaip žinąs, pagal skonį, kurio turįs.

– Bet klausyk, – tarė kartą Stepanas Arkadjičius Levinui, grįžęs iš sodžiaus, kur viską paruošė jauniesiems priimti, – ar turi liudijimą, kad buvai išpažinties?

– Ne. O ką?

– Be šito negalima susituokti.

– Ai, ai, ai! – sušuko Levinas. –Atrodo, kokius devynerius metus nesu ėjęs išpažinties. Nė nepagalvojau.

– Nieko sau! – juokdamasis kalbėjo Stepanas Arkadjičius. – O mane vadini nihilistu! Taip juk negalima. Tau reikės ruoštis išpažinčiai.

– Kada? Keturios dienos liko.

Stepanas Arkadjičius sutvarkė ir šitą reikalą. Levinas ėmė ruoštis išpažinčiai. Jam, netikinčiam, bet gerbiančiam kitų žmonių įsitikinimus, būti ir dalyvauti bet kuriose bažnytinėse apeigose buvo labai sunku. Dabar, kai tapo labai jautrus viskam, toks gailiaširdis, apsimetinėti buvo ne tik sunku, bet atrodė visiškai neįmanoma. Dabar, savo šlovės, savo žydėjimo metu, turės arba meluoti, arba šventvagiauti. Jis jautėsi negalįs daryti nei viena, nei kita. Kad ir kaip kamantinėjo Stepaną Arkadjičių, ar negalima būtų gauti pažymėjimo neatlikus išpažinties, tas pareiškė, kad neįmanoma.

– Bet ką tau reiškia dvi dienos? Jis labai mielas, protingas seniokas. Tau ištrauks tą dantį taip, jog nė nepajusi.

Klausydamas pirmųjų mišių, Levinas mėgino atgaivinti širdyje jaunystės atsiminimus, sužadinti tą stiprų religinį jausmą, kurį išgyveno būdamas šešiolikos ar septyniolikos metų. Tuojau įsitikino, kad tai visiškai neįmanoma. Jis bandė į visa tai žiūrėti kaip į nesvarbų, tuščią paprotį, tokį kaip paprotys kažką lankyti, tačiau pajuto, kad nė to negali padaryti. Levino pažiūra į religiją, kaip ir daugelio jo amžininkų, buvo labai neaiški. Tikėti negalėjo, bet ir nebuvo tvirtai įsitikinęs, kad visa yra netiesa. Negalėdamas tikėti, kad visa, ką daro, yra prasminga, nei žiūrėti abejingai, kaip į tuščią formalumą, per visą šį pasiruošimo laiką darydamas tai, ko pats nesuprato, Levinas jautėsi nesmagiai, jam buvo gėda, o vidinis balsas sakyte sakė, kad elgiasi nederamai, veidmainiškai.

Per pamaldas stengdavosi įsigilinti į maldų žodžius ir suteikti joms tą prasmę, kuri neprieštarautų paties pažiūroms, tačiau jausdamas, kad negali suprasti jų ir turi smerkti, stengdavosi visai nesiklausyti ir gilindavosi į savo mintis, įspūdžius bei atsiminimus, kurie nepaprastai aiškiai iškildavo sąmonėje tuo metu, kai nieko neveikdamas stovėdavo cerkvėje.

Levinas išklausė mišias, naktines pamaldas bei vakarinius mokymus ir rytojaus dieną, atsikėlęs anksčiau negu paprastai, negėręs arbatos, atėjo aštuntą ryto į cerkvę išklausyti rytinių mokymų ir atlikti išpažinties.

Cerkvėje nieko nebuvo, tik elgeta kareivis, dvi senutės ir cerkvės tarnai.

Jaunas diakonas, kuriam per ploną sutanėlę aiškiai matėsi ilga nugara, pasitiko jį ir tuojau, priėjęs prie staliuko pasienyje, ėmė skaityti mokymus. Diakonui skaitant, ypač dažnai ir greitai kartojant tuos pačius žodžius: „Viešpatie pasigailėk“, kurie skambėjo kaip „viešpasgailė“, Levinas juto, kad jo mintys užrakintos ir užantspauduotos ir kad liesti ir judinti jų dabar nedera, nes pasidarys painiava, todėl stovėdamas užpakalyje diakono, nesiklausydamas ir nesigilindamas, toliau galvojo, kas jam labiau rūpėjo. „Nuostabiai išraiški jos ranka“, – galvojo Levinas, atsimindamas, kaip vakar jie sėdėjo prie kampinio stalo. Kalbėti neturėjo apie ką, kaip visuomet beveik šiuo metu, ir Kiti, padėjusi ant stalo ranką, kelis kartus atgniaužė bei sugniaužė ir pati susijuokė, žiūrėdama, kaip ranka juda. Jis atsiminė, kaip pabučiavo tą ranką ir kaip paskui žiūrinėjo susikertančias linijas rausvame delne. „Vėl viešpasgailė“, – pagalvojo Levinas, žegnodamasis, lenkdamasis ir žiūrėdamas, kaip lanksčiai juda linkčiojančio diakono nugara. „Ji paskui paėmė mano ranką ir žiūrinėjo linijas: – Tavo puiki ranka, – pasakė ji.“ Levinas pažvelgė į savo ir į trumpą diakono ranką. „Taip, dabar netrukus baigsis, – galvojo. – Ne, rodosi, vėl iš pradžių, – pamąstė, klausydamas maldų. – Ne, baigiasi, štai jau jis lenkiasi iki žemės. Taip visada prieš pabaigą.“

Nejučiomis paėmęs į ranką su pliušiniu rankogaliu popierinę trirublę, diakonas pasakė, kad užrašys, ir, guviai bildėdamas naujais batais į tuščios cerkvės grindų plokštes, užėjo už altoriaus. Po valandėlės iškišo galvą ir pamojo Levinui. Iki šiol užrakintos mintys sukrutėjo Levino galvoje, bet šis skubiai jas nuginė šalin. „Kaip nors viskas susitvarkys“, – pagalvojo ir nuėjo sakyklos link. Užlipo pakopomis ir, pasisukęs į dešinę, pamatė dvasininką. Senukas dvasininkas reta, beveik žila barzda, pavargusiomis geromis akimis stovėjo prie analojaus ir sklaidė maldų knygą. Truputį linktelėjęs Levinui, tuojau ėmė skaityti maldas įprastu balsu. Baigęs nusilenkė iki žemės ir atsigręžė į atėjusįjį.