Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

– Čia yra neregimas Kristus, kuris išklausys jūsų išpažintį, – tarė jis, rodydamas į kryžių. – Ar tikite visu tuo, ko moko mus Šventoji apaštališkoji bažnyčia? – kalbėjo toliau dvasininkas, nukreipdamas akis nuo Levino ir susidėdamas rankas po stula.

– Aš abejoju, abejoju viskuo, – ištarė vyras pačiam nemaloniu balsu ir nutilo.

Dvasininkas luktelėjo keletą sekundžių, ar Levinas nepasakys dar ko nors, ir užsimerkęs greita vladimiriečių šnekta, aiškiai pabrėždamas „o“, prakalbo:

– Abejoti būdinga žmogui dėl jo silpnybės, visgi turime melstis, idant gailestingasis Viešpats sutvirtintų mus. Kokių ypatingų nuodėmių turite? – pridūrė be mažiausios pertraukos, tarytum nenorėdamas gaišti laiko.

– Mano didžiausia nuodėmė yra abejonė. Aš viskuo abejoju, ir beveik nuolat mane kankina abejonės.

– Abejoti būdinga žmogui dėl jo silpnybės, – pakartojo tuos pačius žodžius šventikas. – Kuo daugiausia abejojate?

– Aš viskuo abejoju. Kartais net abejoju Dievo buvimu, – nejučiomis pasakė Levinas ir pasibaisėjo savo žodžių nepadorumu. Vis dėlto dvasininkui vyro žodžiai, matyt, nepadarė įspūdžio.

– Kaip galima abejoti Dievo buvimu? – skubiai tarė šis, vos pastebimai šypsodamasis.

Levinas tylėjo.

– Kaip galite abejoti Kūrėju, regėdamas jo kūrinius? – aiškino šventikas, vis taip pat greitai berdamas žodžius. – Kas žvaigždynais išpuošė dangaus skliautus? Kas suteikė žemei visą jos grožį? Kaipgi galėjo pasidaryti be Kūrėjo? – tarė, klausiamai pažvelgęs į Leviną.

Tas jautė, kad nepadoru būtų leistis į filosofinius ginčus su dvasininku, todėl tepasakė tai, kas susiję su klausimu.

– Nežinau, – patvirtino.

– Nežinote? Tai kaipgi abejojate, kad Dievas viską sutvėrė? – linksmai stebėdamasis tarė šventikas.

– Aš nieko nesuprantu, – paaiškino Levinas, nukaitęs ir jusdamas, kad jo žodžiai kvaili ir negali būti nekvaili.

– Melskitės ir prašykite Dievą. Net šventieji tėvai turėdavo abejonių ir prašydavo Dievą sutvirtinti jų tikėjimą. Šėtonas didžiai galingas, ir neturime pasiduoti jam. Melskitės, prašykite Dievą. Melskitės, – pakartojo skubiai.

Šventikas kiek patylėjo, tarytum susimąstęs.

– Jūs, kaip girdėjau, ruošiatės vesti mano parapijiečio ir dvasiško sūnaus kunigaikščio Ščerbackio dukterį? – pridūrė šypsodamasis. – Puiki mergina!

– Taip, – rausdamas už dvasininką, atsakė Levinas. „Kam jam reikia to klausinėti per išpažintį?“ – pagalvojo.

Tarytum atsakydamas į mintį, šventikas prakalbo:

– Jūs ruošiatės vesti, ir Dievas galbūt suteiks jums palikuonių, ar netiesa? Tai kaipgi galėsite auklėti savo mažutėlius, jeigu nenugalėsite savyje Šėtono gundymų, kurie traukia jus į netikėjimą? – tarė romiai priekaištaudamas. – Jeigu mylite savo kūdikį, tai būdamas geras tėvas ne tik turto, prabangos, garbės trokšite vaikui, trokšite, kad jis būtų išganytas, kad jo dvasią apšviestų tiesos šviesa. Ar ne taip? Ką atsakysite jam, kai nekaltas kūdikis paklaus: „Tėveli, kas sukūrė visa tai, kas žavi mane šiame pasaulyje: žemę, vandenį, saulę, gėles, žolę?“ Nejaugi pasakysite jam: „Aš nežinau?“ Negalite nežinoti, jeigu Viešpats Dievas iš didelės malonės atskleidė jums tai. Arba jūsų kūdikis paklaus: „Kas manęs laukia pomirtiniame gyvenime?“ Ką atsakysite jam, jeigu nieko nežinote? Ką atsakysite? Paliksite jį pasaulio ir Šėtono pagundoms? Taip negerai! – tarė šventikas ir sustojo, palenkęs į šalį galvą ir žiūrėdamas į Leviną geromis, romiomis akimis.

Levinas nieko neatsakė – ne dėl to, kad nenorėjo ginčytis su dvasininku, bet todėl, kad niekas jo to neklausinėdavo, o kol jo mažyčiai šito klausinės, dar bus laiko pagalvoti, ką atsakyti.

– Jūs įžengiate į tą gyvenimo laikotarpį, – kalbėjo toliau šventikas, – kai reikia pasirinkti kelią ir jo laikytis. Melskitės ir prašykite Dievą, idant šis dėl savo gerumo padėtų jums ir pasigailėtų, – baigė jis. – „Viešpats Dievas ir mūsų Jėzus Kristus iš didelės savo meilės žmonėms ir gailestingumo teatleidžia tau, sūnau...“ – baigęs nuodėmių atleidžiamąją maldą, dvasininkas jį palaimino ir leido eiti.

Grįžęs tą dieną namo, Levinas patyrė malonų jausmą, kad nesmagi padėtis baigėsi ir baigėsi taip, kad jam nereikėjo meluoti. Antra vertus, liko neaiškus įspūdis, kad tas geras ir malonus senukas kalbėjo visai ne taip jau kvailai, kaip atrodė iš pradžių, ir kad dar kažką reikia išsiaiškinti.

„Suprantama, ne dabar, – galvojo vyras, – bet kada nors vėliau.“ Levinas labiau negu pirma jautė, kad sieloje kažkas neaišku ir nešvaru ir kad jo pažiūros į religiją yra tokios pat kaip kitų žmonių, – o panašias kitų pažiūras labai aiškiai matė, nemėgo ir už jas prikaišiodavo savo bičiuliui Svijažskiui.

Levinas tą vakarą su sužadėtine svečiavosi pas Doli, buvo labai linksmas ir, aiškindamas Stepanui Arkadjičiui, kodėl jo tokia pakili nuotaika, išsitarė, kad yra linksmas kaip ilgai pro lanką mokytas šokti šuo, kuris, pagaliau supratęs ir atlikęs tai, ko iš jo buvo reikalaujama, iš džiaugsmo unkščia ir, vizgindamas uodegą, šokinėja ant stalų ir langų.

II

Vestuvių dieną jaunikis pagal paprotį (laikytis visų papročių griežtai reikalavo kunigaikštienė ir Darja Aleksandrovna) nesimatė su nuotaka ir pietavo savo viešbutyje su trimis atsitiktinai susirinkusiais viengungiais: Sergejumi Ivanovičiumi, Katavasovu, universiteto laikų draugu, dabar gamtos mokslų profesoriumi, kurį sutikęs gatvėje atsitempė, ir Čirikovu, pajauniu, Maskvos taikos teisėju, su kuriuo drauge medžiodavo lokius. Pietūs buvo labai linksmi. Sergejus Ivanovičius buvo puikiausiai nusiteikęs ir gėrėjosi Katavasovo originalumu. Tas, jusdamas, kad jo originalumas įvertintas ir suprastas, dar labiau įsismagino. Čirikovas linksmai ir geraširdiškai palaikė kiekvieną kalbą.

– Juk štai, – kalbėjo Katavasovas, pagal įprotį, įgytą universiteto katedroje, nutęsdamas žodžius, – koks buvo gabus vyrukas mūsų bičiulis Konstantinas Dmitričius. Kalbu apie čia nesančiuosius, nes jo jau nebėra. Mokslą mėgo tuomet, išėjęs iš universiteto, ir domėjosi viskuo, kuo domisi žmonės, o dabar viena jo gabumų pusė skirta sau pačiam apgaudinėti, o antra – tai apgaulei pateisinti.

– Griežtesnio vedybų priešo kaip jūs nesu matęs, – tarė Sergejus Ivanovičius.

– Ne, aš nesu priešas. Aš – darbo pasidalijimo šalininkas. Žmonės, kurie nieko negali daryti, turi daryti žmones, o visi kiti – padėti juos šviesti ir siekti jiems laimės. Štai kaip suprantu. Yra daugybė mėgėjų painioti tuodu amatus, aš ne iš tokių.

– Koks būsiu laimingas, kai sužinosiu, kad įsimylėjote, – patikino Levinas. – Pakvieskite mane į vestuves.

– Aš jau įsimylėjęs.

– Taip, sepiją. Tu žinai, – kreipėsi Levinas į brolį, – Michailas Semionyčius rašo veikalą apie mitybą ir...

– Na, tik jau nepainiokite! Juk nesvarbu apie ką. Svarbu, kad aš tikrai myliu sepiją.

– Bet ji netrukdys mylėti žmonos.

– Ji tai netrukdys, bet žmona trukdys.

– Kodėl?

– Pamatysite. Jums štai ūkis patinka, medžioklė – na, pamatysite!

– O šiandien Archipas buvo atėjęs, pasakojo, kad Prudne briedžių aibė ir du lokiai, – tarė Čirikovas.

– Na, ir be manęs su jais susidorosite.

– Tikra teisybė, – patikino Sergejus Ivanovičius. – Jau dabar galutinai atsisveikink su lokių medžiokle: žmona neleis!

Levinas nusišypsojo. Įsivaizduoti, kad žmona neleis, buvo taip malonu, jog jis buvo pasiruošęs galutinai atsisakyti malonumo matyti lokius.