Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Jam atrodė, kad turi atsakymą į šitą klausimą; bet, dar nespėjęs pats sau išreikšti jo, Levinas įėjo į vaikų kambarį.

Kiti, atsiraitojusi rankoves, stovėjo pasilenkusi prie vonios, kur pliuškinosi kūdikis, ir, išgirdusi vyro žingsnius, pasuko į jį veidą ir šypsena kvietė prieiti. Viena ranka motina prilaikė galvą putniam kūdikiui, kuris aukštielninkas gulėjo vandenyje ir žargstėsi, antrąja, tolygiai įtempdama raumenį, gręžė ant jo kempinę.

– Na, tik tu pažiūrėk, pažiūrėk! – džiaugėsi Kiti, kai vyras priėjo. – Agafja Michailovna sako tiesą. Pažįsta.

Buvo kalbama apie tai, kad Mitia nuo šios dienos jau be jokios abejonės pažįsta visus savuosius.

Kai tik Levinas priėjo prie vonios, jam buvo parodytas bandymas, ir jis visiškai pavyko. Virėja, tyčia tam pašaukta, pasilenkė prie kūdikio. Šis susiraukė ir ėmė purtyti galvą. Kiti pasilenkė prie jo, – vaikutis nušvito šypsena, rankutėmis įsirėmė į kempinę ir suprunkštė lūpomis, tardamas tokį keistą pasitenkinimo garsą, jog ne tik Kiti ir auklė, bet ir Levinas ėmė tuo netikėtai žavėtis.

Šaižiai spiegiantis kūdikis viena ranka buvo išimtas iš vonios, apipiltas vandeniu, suvyniotas į maršką, nušluostytas ir paduotas motinai.

– Na, džiaugiuosi, kad jau pradedi mylėti jį, – kalbėjo Kiti vyrui, su kūdikiu prie krūties ramiai atsisėdusi įprastinėje vietoje. – Labai džiaugiuosi. Mat jau ėmiau dėl to sielotis. Sakei, kad nieko jam nejauti.

– Ne, argi sakiau, kad nejaučiu? Tik sakiau, kad buvau nusivylęs.

– Kaip, nusivylęs juo?

– Ne tiek nusivylęs juo, bet savo jausmu, aš daugiau tikėjausi. Tikėjausi, kad man it kokia staigmena išsiskleis naujas malonus jausmas. Ir staiga vietoje to – koktumas, gailesys...

Kiti atidžiai klausėsi jo, pasilenkusi per kūdikį, maudamasi ant laibų pirštų žiedus, kuriuos buvo nusimovusi, prieš maudydama Mitią.

– O svarbiausia, kad daug daugiau baimės ir gailesio negu malonumo. Šiandien po tos baimės audros metu supratau, kaip myliu jį.

Kiti veidą nušvietė šypsena.

– O tu smarkiai buvai nusigandęs? – pasiteiravo ji. – Aš taip pat, bet man baisiau dabar, kai jau viskas praėjo. Eisiu pažiūrėti to ąžuolo. O koks mielas Katavasovas! Ir šiaip visą dieną buvo taip malonu. Ir tu Sergejui Ivanovičiui toks geras, kai nori... Na, eik pas juos. Po vonios čia visuomet karšta ir pilna garų...

XIX

Kai Levinas, išėjęs iš vaikų kambario, liko vienas, jam tučtuojau vėl dingtelėjo ta mintis, kuri turėjo kažko neaiškaus.

Užuot ėjęs į svetainę, kur buvo girdėti balsai, sustojo terasoje ir, pasirėmęs alkūnėmis į turėklus, ėmė žiūrėti į dangų.

Jau visiškai sutemo, ir pietuose, kur žiūrėjo, nebuvo debesų. Debesys slinko iš priešingos pusės. Ten tvyksčiojo žaibai ir dundėjo tolimas griaustinis. Levinas klausėsi, kaip sode tolygiai varva nuo liepų lašai, ir žiūrėjo į pažįstamą jam žvaigždžių trikampį, pro kurio vidurį traukėsi Paukščių Takas ir jo atšaka. Kiekvieną kartą tvykstelėjus žaibui, ne tik Paukščių Takas, bet ir ryškiosios žvaigždės išnykdavo, tačiau kai tik žaibas užgesdavo, vėl, tarytum pažertos kažkieno taiklios rankos, atsirasdavo tose pačiose vietose.

„Na, bet kas kelia man nerimą?“ – klausė savęs Levinas, iš anksto jausdamas, kad sieloje jau paruoštas abejonių išsprendimas, nors pats dar nežino, koks jis.

„Taip, vienas akivaizdus, neabejotinas dievybės pasireiškimas – tai gėrio dėsniai, kurie apreiškimo paskelbti pasauliui, kuriuos jaučiu savyje ir kuriuos pripažindamas ne tik jungiuosi, bet noromis nenoromis esu sujungtas drauge su kitais žmonėmis į vieną tikinčiųjų bendruomenę, kuri vadinama bažnyčia. Na, o žydai, mahometonai, konfucininkai, budistai – kas jie? – iškėlė sau tą patį klausimą, kuris ir atrodė pavojingas. – Nejaugi tie šimtai milijonų žmonių neturi tos didžiausios gėrybės, be kurios gyvenimas yra beprasmis? – Levinas susimąstė, bet tuojau pasitaisė. – Bet ko aš klausiu? – tarė sau. – Aš klausiu, kaip žiūri į dievybę visi įvairiausi visos žmonijos tikėjimai. Aš klausiu apie bendrą Dievo apsireiškimą visam pasauliui su visomis šitomis rūko dėmėmis. Ką darau? Man pačiam, mano širdžiai aiškiai atskleistas žinojimas, protu nepasiekiamas, o aš užsispyręs noriu protu ir žodžiais išreikšti šitą žinojimą.

Argi nežinau, kad žvaigždės nejuda? – paklausė žiūrėdamas į ryškią planetą, jau pakeitusią padėtį ties aukščiausia beržo šaka. – Bet aš, žiūrėdamas į žvaigždžių kelią, negaliu įsivaizduoti, kad žemė sukasi, ir neklystu, sakydamas, kad žvaigždės juda.

Argi astronomai galėtų suprasti ir apskaičiuoti ką nors, jeigu atsižvelgtų į visus sudėtingus ir įvairius žemės judėjimus? Visos jų nuostabios išvados apie dangaus kūnų nuotolius, svorį, judėjimus ir sutrikimus paremtos vien tik regimu dangaus kūnų sukimusi aplink nejudamą žemę, tuo pačiu sukimusi, kuris dabar prieš mano akis ir kuris buvo toks pat milijonams žmonių amžių būvyje ir visuomet buvo ir bus vienodas ir visuomet gali būti patikrintas. Ir lygiai taip, kaip tuščios ir netvirtos būtų astronomų išvados, nepagrįstos regimojo dangaus stebėjimais vieno meridiano ir vieno horizonto atžvilgiu, taip tuščios ir netvirtos būtų mano išvados, neparemtos tuo gėrio supratimu, kuris visiems visuomet buvo ir bus vienodas ir kuris man atskleistas krikščionybės ir mano sieloje visuomet gali būti patikrintas. O kitų tikėjimų ir jų santykių su dievybe klausimo neturiu teisės ir negaliu spręsti.“

– A, tu nenuėjai? – staiga pasigirdo Kiti balsas, kuri tuo pačiu keliu ėjo į svetainę. – Ar tau kas neuždavė širdies? – teiravosi ji, žvaigždžių šviesoje atidžiai žiūrėdama vyrui į veidą.

Žmona vis dėlto nebūtų įžiūrėjusi jo veido, jeigu vėl žaibas, paslėpęs žvaigždes, nebūtų nušvietęs. Žaibo šviesoje Kiti įžiūrėjo visą vyro veidą ir, pamačiusi, kad jis ramus ir džiaugsmingas, nusišypsojo jam.

„Ji supranta, – galvojo Levinas, – žino, apie ką galvoju. Pasakyti jai ar ne? Taip, pasakysiu.“ Bet tą akimirksnį, kai norėjo pradėti kalbą, Kiti vėl prabilo.

– Štai ką, Kostia! Būk geras, – pradėjo moteris, – nueik į kampinį kambarį ir pažiūrėk, kaip Sergejui Ivanovičiui viskas sutvarkyta. Man nepatogu. Ar pastatytas naujasis praustuvas?

– Gerai, būtinai nueisiu, – atsakė Levinas, atsistodamas ir bučiuodamas ją.

„Ne, nereikia sakyti, – pagalvojo eidamas paskui ją. – Tai paslaptis, man vienam reikšminga, svarbi ir žodžiais neišreiškiama.

Šis naujas jausmas nepakeitė manęs, nesuteikė laimės, nenušvietė staiga, kaip svajojau, – lygiai taip, kaip ir jausmas sūnui. Jokios staigmenos taip pat nebuvo. Ar čia tikėjimas, ar ne tikėjimas, – nežinau, kas čia yra, – bet šis jausmas taip pat nejučiom įėjo per kančias į mano sielą ir tvirtai įsigyveno viduje.

Vis taip pat pyksiu ant vežėjo Ivano, vis taip pat ginčysiuosi, ne vietoje reikšiu mintis, vis taip pat bus siena tarp mano sielos šventovės ir kitų žmonių, net mano žmonos, vis taip pat kaltinsiu ją dėl savo baimės ir paskui gailėsiuosi šito, vis taip pat neišmanysiu protu, kam meldžiuosi, ir melsiuosi. Visgi dabar mano gyvenimas, visas mano gyvenimas, kad ir kas man atsitiktų, kiekviena jo minutė ne tik nėra beprasmiška, kaip buvo anksčiau, bet turi neabejojamą gėrio prasmę, kurią galiu jam suteikti!“