Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Ausyse be perstogės skambėjo įvairūs garsai: čia greitai zvimbė pro šalį užsiėmusi darbu bitė darbininkė, čia trimitavo dykinėjantis tranas, čia neramiai dūzgė saugančios nuo priešo savo turtą, pasiruošusios gelti bitės sargybinės. Anapus tvoros senis drožė lanką ir nematė Levino. Levinas, nešaukdamas jo, sustojo bityno viduryje.

Jis džiaugėsi, turėdamas progos pabūti vienas ir atsipeikėti nuo tikrovės, kuri jau spėjo taip numušti jam nuotaiką.

Atsiminė, kad jau spėjo supykti ant Ivano, parodyti šaltumą broliui ir lengvapėdiškai pasikalbėti su Katavasovu.

„Nejaugi tai buvo tiktai akimirkos nuotaika, ir ji praeis, nepalikusi pėdsako?“ – pagalvojo Levinas.

Bet tą patį akimirksnį atgavęs buvusią nuotaiką, džiaugdamasis pajuto, jog kažkas naujo ir svarbaus įvyko jam. Tikrovė tik laikinai buvo užtemdžiusi tą sielos rimtį, kurią rado; bet ji išliko nepaliesta.

Lygiai kaip bitės, kurios dabar sukosi aplink jį, grasindamos ir blaškydamos mintis, nedavė jam tikros fizinės ramybės, vertė gūžtis, lenktis jų, – lygiai taip pat rūpesčiai, apspitę jį nuo tos valandėlės, kai įsisėdo į vežimą, atėmė jam sielos laisvę; bet tai truko tik iki tol, kol buvo tarp jų. Kaip jo kūno jėga, nors aplinkui dūzgė bitės, visa buvo sveika, taip pat buvo sveika jo dvasios jėga, kurią iš naujo pajuto.

XV

– Žinai, Kostia, su kuo Sergejus Ivanovičius važiavo? – paklausė Doli, apdalijusi vaikus agurkais ir medumi. – Su Vronskiu! Jis važiuoja į Serbiją.

– Ir dar ne vienas, o eskadroną vedasi savo lėšomis! – stebėjosi Katavasovas.

– Tas jam tinka, – patikino Levinas. – O argi vis dar važiuoja savanoriai? – pridūrė pažvelgęs į Sergejų Ivanovičių.

Sergejus Ivanovičius, nieko neatsakydamas, atsargiai stungiu ėmė iš lėkštės, kurioje kampu gulėjo baltas medaus korys, dar gyvą bitę, įklimpusią skystame meduje.

– Ir dar kaip! Būtumėte matę, kas darėsi vakar stotyje, – tarė Katavasovas, skambiai perkąsdamas agurką.

– Na, bet kaip tą suprasti? Dėl Dievo, išaiškinkite man, Sergejau Ivanovičiau, kur vyksta visi tie savanoriai, su kuo jie kariauja? – paklausė senasis kunigaikštis, matyti tęsdamas pokalbį, prasidėjusį dar be Levino.

– Su turkais, – ramiai šypsodamasis, atsakė Sergejus Ivanovičius, išgriebęs pajuodusią nuo medaus bitę, bejėgiškai judinančią kojytes, ir laipindamas ją nuo peilio ant tvirto drebulės lapelio.

– Bet kas paskelbė turkams karą? Ivanas Ivanyčius Ragozovas ir grafienė Lidija Ivanovna su madam Štal?

– Niekas nepaskelbė karo, bet žmonės užjaučia artimųjų kentėjimus ir nori jiems padėti, – kalbėjo Sergejus Ivanovičius.

– Bet kunigaikštis kalba ne apie pagalbą, – aiškino Levinas, užsistodamas uošvį, – o apie karą. Kunigaikštis sako, kad privatūs asmenys negali dalyvauti kare be vyriausybės leidimo.

– Kostia, žiūrėk, čia bitė! Iš tikrųjų mus sugels! – sušuko Doli, mojuodama ranka ir baidydama širšę.

– Bet čia ne bitė, čia širšė, – patikino Levinas.

– Na, na, kokia jūsų teorija? – šypsodamasis pasiteiravo Katavasovas Levino, aiškiai provokuodamas jį pasiginčyti. – Kodėl privatūs asmenys neturi teisės?

– O mano teorija tokia: karas, visų pirma, yra toks gyvuliškas, žiaurus ir baisus dalykas, jog nė vienas žmogus, jau nesakau „krikščionis“, negali pats imtis atsakomybės už karo pradžią, o gali tiktai vyriausybė, kuri tam pašaukta ir neišvengiamai įtraukiama į karą. Antra vertus, ir mokslas, ir sveika nuovoka sako, kad valstybiniais reikalais, ypač karo reikalu, piliečiai išsižada asmeninės valios.

Sergejus Ivanovičius ir Katavasovas prašneko abudu iš karto, jau iš anksto pasiruošę atsikirsti Levinui.

– Tas ir yra, brangusis mano, jog gali būti atsitikimų, kai vyriausybė nevykdo piliečių valios, ir tuomet visuomenė pareiškia savo valią, – tarė Katavasovas.

Sergejus Ivanovičius, matyti, nepritarė tokiam atsakymui. Jis paniuro, išgirdęs Katavasovo žodžius, ir pasakė ką kita.

– Be reikalo šitaip keli klausimą. Čia nėra karo paskelbimo, o reiškiamas žmogiškas, krikščioniškas jausmas. Žudomi broliai, to paties kraujo, to paties tikėjimo broliai. Na, sakykime, net ne broliai, ne bendratikiai, o tiesiog vaikai, moterys, seniai; širdis pasipiktina, ir rusai skuba padėti, kad tam siaubui būtų padarytas galas. Įsivaizduok, kad eini gatve ir pamatai girtus žmones mušant moterį arba kūdikį; manau, nesiteirautum, paskelbtas ar nepaskelbtas karas tam žmogui, o šoktum ant jo ir apgintum skriaudžiamąjį.

– Bet neužmuščiau, – tarė Levinas.

– Ne, užmuštum.

– Nežinau. Jeigu aš pats pamatyčiau, tai daryčiau taip, kaip man lieptų tiesioginis jausmas; bet iš anksto pasakyti negaliu. O tokio tiesioginio jausmo engiamiems slavams nėra ir negali būti.

– Gal tau jo trūksta. Bet kitiems ne, – nepatenkintas ir raukydamasis dėstė Sergejus Ivanovičius. – Liaudyje gyvi padavimai apie stačiatikius, kenčiančius „nelabųjų agarėnų“ jungą. Liaudis išgirdo apie savo brolių kančias ir prabilo.

– Galbūt, – tarė Levinas nesiginčydamas, – bet aš nematau; aš pats – liaudis, bet nejaučiu to.

– Aš irgi, – kalbėjo kunigaikštis. – Aš gyvenau užsienyje, skaitydavau laikraščius ir, prisipažįstu, dar prieš siaubingus įvykius Bulgarijoje niekaip nesupratau, kodėl visi rusai taip staiga pamilo brolius slavus, o aš jokios meilės jiems nejaučiu? Man labai buvo liūdna, maniau, gal aš apsigimėlis koks ar Karlsbadas mane taip veikia. Bet, parvažiavęs čia, nurimau: matau, kad ir be manęs yra žmonių, kurie domisi tiktai Rusija, o ne broliais slavais. Štai ir Konstantinas.

– Atskirų žmonių nuomonės nieko nereiškia, – kalbėjo Sergejus Ivanovičius, – nesvarbu atskirų žmonių nuomonės, kai visa Rusija – visa liaudis pareiškė savo valią.

– Bet atleiskite man. Aš to nematau. Liaudis nė žinoti nieko nežino, – tarė kunigaikštis.

– Ne, tėte... Kaipgi nežino? O sekmadienį cerkvėje? – prabilo Doli, pasiklausiusi kalbos. – Duok, meldžiamasis, rankšluostį, – pasakė ji senukui, kuris šypsodamasis žiūrėjo į vaikus. – Negi gali būti, kad visi...

– O kas sekmadienį cerkvėje? Šventikui buvo liepta perskaityti. Jis perskaitė. Žmonės nieko nesuprato, dūsavo kaip per kiekvieną pamokslą, – kalbėjo kunigaikštis. – Paskui jiems pasakė, jog dabar cerkvėje bus rinkliava išganingam reikalui, na, jie išėmė po kapeiką ir davė, o kam – patys nežino.

– Liaudis negali nežinoti; liaudis visuomet turi savo likimo jausmą, ir tokiais momentais kaip dabartinis tas jausmas jai išryškėja, – įsitikinęs aiškino Sergejus Ivanovičius, žiūrėdamas į senuką bitininką.

Gražus senis juoda žilsva barzda ir tankiais sidabriniais plaukais nejudėdamas stovėjo, laikydamas medaus dubenį, meiliai ir ramiai iš ūgio aukštumos žiūrėdamas į ponus, matyti, nieko nesuprasdamas ir nenorėdamas suprasti.

– Šitai tikrai taip, – reikšmingai linguodamas galvą, atsakė jis į Sergejaus Ivanovičiaus žodžius.

– Bet imkite ir paklauskite jį. Jis nieko nežino ir negalvoja, – tarė Levinas. – Tu girdėjai, Michailyčiau, apie karą? – paklausė senuką. – Apie kurį cerkvėje popas skaitė? Ką galvoji? Reikia mums kariauti už krikščionis?

– Ką mums galvoti? Aleksandras Nikolajevičius, imperatorius, už mus pagalvojo, jis už mus ir visais reikalais pagalvos. Jis geriau žino. Gal duonutės dar atnešti? Vaikinukui dar duoti? – kreipėsi jis į Darją Aleksandrovną, rodydamas į Grišą, kuris baigė valgyti plutą.