Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

„Kam visa tai daroma? – galvojo jis. – Ko čia stoviu, kam verčiu juos dirbti? Ko visi pluša ir stengiasi mano akyse parodyti savo stropumą? Ko taip plūkiasi ši senutė Matriona, mano pažįstama? (Aš gydžiau ją, kai per gaisrą ant jos užkrito sija), – galvojo jis, žiūrėdamas į liesą bobą, kuri, stumdama grėbliu grūdus, žengė juodai įdegusiomis basomis kojomis nelygiu gruoblėtu grendymu. – Tuomet ji pasveiko; bet jei ne šiandien ar rytoj, tai po dešimties metų bus užkasta, ir nieko neliks nei iš jos, nei iš šios dabišės raudona prikyšte, kuri labai vikriai ir atsargiai skiria nuo pelų varpas. Ji bus užkasta, ir šis margas ašvienis labai greitai, – galvojo Levinas, žiūrėdamas į pilvotą arklį, kuris sunkiai kilnojo šonus ir tankiai alsavo išplėstomis šnervėmis, mindžikuodamas judančiu po juo nuožulniu ratu. Ir jis bus užkastas, ir leidikas Fiodoras garbanota, pelų prisižardžiusia barzda ir perplyšusiais ant balto peties marškiniais. O jis plėšia pėdus ir kažką komanduoja, ir rėkia ant bobų, ir greitai taiso smagračio diržą. Svarbiausia – ne tik jie, bet ir aš būsiu užkastas, ir nieko neliks. Kam?“

Taip jis galvojo ir kartu žiūrėjo į laikrodį, skaičiuodamas, kiek bus iškulta per valandą. Jam reikėjo tą žinoti, nes pagal tai turėjo skirti visai dienai uždavinį.

„Veikiai jau valanda, o tik pradėta trečia guba“, – pagalvojo Levinas, priėjo prie leidiko ir, perrėkdamas ūžiančią mašiną, pasakė, kad rečiau leistų.

– Per daug užkiši, Fiodorai! Matai – springsta, dėl to ir nespartu. Išlygink!

Pajuodęs nuo limpančių prie prakaituoto veido dulkių, Fiodoras kažką sušuko, bet vis darė ne taip, kaip norėjo Levinas.

Levinas, priėjęs prie mašinos būgno, pašalino Fiodorą ir pats ėmė leisti.

Padirbęs iki kaimiečių pietų, iki kurių jau buvo likę nedaug, drauge su leidiku išėjo iš kluono, ir jie įsikalbėjo, sustoję prie geltonos, sėklinės, pjautuvu nupjautų rugių stirtos, gražiai sukrautos ant grendymo.

Leidikas buvo iš tolimo kaimo, iš to, kuriame Levinas anksčiau buvo atidavęs žemę artelės pagrindu. Dabar ji buvo išnuomota smuklininkui.

Levinas įsikalbėjo su leidiku Fiodoru apie tą žemę ir paklausė, ar kitais metais nepaimtų tos žemės Platonas, turtingas ir geras to paties kaimo gyventojas.

– Per brangu, Platonas neišsivers, Konstantinai Dmitričiau, – atsakė kaimietis, rankiodamas varpas iš prakaituoto ančio.

– O kaipgi Kirilovas išsiverčia?

– Mitiucha (taip niekinamai kaimietis pavadino smuklininką), Konstantinai Dmitričiau, kaip neišsivers! Šitas paspaus ir savo atsiims. Jis krikščionio nepagailės, o dėdė Fokanyčius (taip jis vadino senį Platoną) negi ims lupti nuo žmogaus kailį? Kur skolon, kur ir nuleis. Tai, žiūrėk, ir neišrinks. Geras žmogus.

– O kodėl jis nuleis?

– Ogi taip, vadinasi, – žmogus žmogui nelygu; vienas žmogus tik sau gyvena, kad ir Mitiucha, tik pilvą kemša, o Fokanyčius – teisingas senis. Jis dėl sielos gyvena. Dievo neužmiršta.

– Kaip tai Dievo neužmiršta? Kaip dėl sielos gyvena?! – beveik suriko Levinas.

– Žinai kaip: pagal teisybę, kaip Dievas prisakė. Juk žmogus žmogui nelygu. Va kad ir jus paimkime, taip pat nenuskriausite žmogaus...

– Taip, taip, sudie! – ištarė Levinas, dusdamas iš susijaudinimo, apsisukęs pasiėmė lazdą ir greitai nuėjo namo. Sulig tais kaimiečio žodžiais, kad Fokanyčius gyvena dėl sielos, pagal teisybę, kaip Dievas prisakė, visas spiečius neaiškių, bet reikšmingų minčių tarytum ištrūko iš kažkokios užrakintos vietos ir visos, smelkdamosi į vieną tikslą, ėmė suktis jo galvoje, akindamos šviesa.

XII

Levinas dideliais žingsniais ėjo vieškeliu, gilindamasis ne tiek į mintis (dabar negalėjo jų suvokti), kiek į sielos būseną, anksčiau niekuomet nepatirtą.

Kaimiečio pasakyti žodžiai jo sielą paveikė it elektros kibirkštis, staiga pakeitusi ir sutelkusi krūvon visą spiečių padrikų, bejėgių atskirų minčių, kurios amžinai nedavė jam ramybės. Šios mintys nedavė Levinui ramybės ir tada, kai kalbėjosi apie žemės išnuomojimą, nors pats to ir nepastebėjo.

Jis jautė sieloje kažką naujo ir pasimėgaudamas tyrinėjo šitą naują jausmą, dar nežinodamas, kas tai yra.

„Ne sau gyventi, o Dievui. Kokiam Dievui? Ir ar galima ką nors beprasmiškesnio pasakyti už tai, ką pasakė? Jis pasakė, kad nereikia gyventi sau; tai yra, kad nereikia gyventi tam, ką suprantame, kur mus traukia, ko mums norisi, o reikia gyventi dėl kažko nesuprantamo, dėl Dievo, kurio niekas nei suvokti, nei nusakyti negali. Ir ką gi? Ar nesupratau šių beprasmiškų Fiodoro žodžių? O supratęs, ar suabejojau, kad jie teisingi? Ar jie man atrodė kvaili, neaiškūs, netikslūs?

Ne, supratau jį, ir visai taip, kaip jis supranta, supratau visiškai ir aiškiau negu bet ką suprantu gyvenime, ir niekuomet kaip gyvas šiuo neabejojau ir negaliu abejoti. Ne aš vienas, o visi, visas pasaulis vien tik šitai visiškai supranta ir vien tik šituo neabejoja ir visuomet su tuo sutinka.

Fiodoras sako, jog Kirilovas, smuklininkas, gyvena pilvui. Tai suprantama ir išmintinga. Mes visi, būdami protingos būtybės, negalime kitaip gyventi, kaip tik pilvui. Staiga tas pats Fiodoras sako, kad gyventi ir vien pilvu rūpintis yra bloga, o reikia gyventi dėl teisybės, dėl Dievo, ir aš iš pusės žodžio suprantu jį! Ir aš, ir milijonai žmonių, gyvenusių prieš amžius ir gyvenančių dabar, kaimiečiai, dvasios neturtėliai ir išminčiai, galvoję ir rašę apie tai, neaiškia kalba sakantys tą pat, – visi sutinkame dėl vieno: kam reikia gyventi ir kas yra gera. Aš kartu su visais žmonėmis tvirtai, neabejojamai ir aiškiai žinau tik viena, ir šio žinojimo negali išaiškinti protas: jis yra nepasiekiamas protui ir neturi jokių priežasčių ir negali turėti jokių padarinių.

Jei gėris turi priežastį, jis jau nebe gėris; jei turi padarinį – atpildą, jis taip pat nebe gėris. Vadinasi, gėris nepriklauso nuo priežasčių ir padarinių grandinės.

Aš jį pažįstu, ir visi pažįstame.

Ieškojau stebuklų, gailėjausi, kad nemačiau stebuklo, kuris mane įtikintų. O štai stebuklas, kuris tik vienas įmanomas, nuolat esantis, iš visų pusių supantis mane, o aš nepastebėdavau jo!

Argi gali būti stebuklas, didesnis už šitą?

„Nejaugi radau visa ko sprendimą, nejaugi pasibaigė dabar mano kentėjimai?“ – galvojo Levinas, žingsniuodamas dulkėtu keliu, nepastebėdamas nei kaitros, nei nuovargio ir jausdamas, kad atslūgo ilgi kentėjimai. Šis jausmas buvo toks džiaugsmingas, jog atrodė neįtikimas. Levinas duso iš susijaudinimo ir, nepajėgdamas eiti toliau, pasuko nuo kelio į girią ir atsisėdo drebulių pavėsyje ant nenupjautos žolės. Jis nusiėmė nuo prakaituotos galvos skrybėlę ir atsigulė, pasirėmęs alkūne, ant sultingos plačialapės miško žolės.

„Taip, reikia atsipeikėti ir apsvarstyti, – galvojo įsmeigęs akis į nesumaigytą žolę, kuri augo prieš jį, ir sekdamas, kaip juda žalias vabalėlis, kuris lipo aukštyn varpučio stiebu ir kurį sulaikė garšvos lapas. – Viskas iš pradžios, – kalbėjo sau, pastūmęs garšvos lapą, kad šis nekliudytų vabalėliui, ir prilenkdamas kitą žolę, kad vabalėlis perliptų. – Kas džiugina mane? Ką atradau?

Pirma sakiau, kad mano kūne, šitos žolės ir šio vabalėlio kūne (mat jis nepanoro lipti ant tos žolės, išskleidė sparnelius ir nuskrido) pagal fizikos, chemijos, fiziologijos dėsnius vyksta medžiagų apykaita. O visuose mumyse, kartu su drebulėmis, ir su debesimis, ir rūkų dėmėmis, vyksta tam tikra raida. Kokia raida? Koks jos tikslas? Begalinė raida ir kova?.. Tarytum gali būti kokia nors kryptis ir kova begalybėje! Aš stebėjausi, kad, nepaisant didžiausio minties įtempimo šia kryptimi, man vis dėlto neatsiskleidžia gyvenimo prasmė, mano polinkių ir siekimų prasmė. O mano paties polinkių prasmė tokia aiški, jog nuolat gyvenu vadovaudamasis ja, ir nustebau, ir nudžiugau, kai kaimietis man tai pasakė: „Gyventi dėl Dievo, dėl sielos.“