Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

– Bet aš nieko.

– Tu nueik, širdele, pas juos, – kreipėsi Kiti į seserį, – ir pabūk su jais. Jie matė Stivą stotyje, jis sveikas. – O aš nubėgsiu pas Mitią. Lyg tyčia, dar nepenėjau po arbatos. Jis dabar pabudo ir tikriausiai rėkia. – Ir, jausdama padaugėjus pieno, greitu žingsniu nuėjo į vaikų kambarį.

Iš tikrųjų ji ne tiek įspėjo (jos ryšys su kūdikiu dar nebuvo nutrūkęs), kiek, pagausėjus jai pieno, tikrai žinojo, kad jam reikia maisto.

Kiti žinojo, kad Mitia rėkia, dar nepriėjusi prie vaikų kambario. Ir iš tikrųjų jis rėkė. Ji išgirdo sūnaus balsą ir paskubino žingsnį. Bet juo greičiau Kiti ėjo, juo garsiau tas šaukė. Balsas buvo geras, sveikas, tiktai alkanas ir nekantrus.

– Seniai, aukle, seniai? – skubiai kalbėjo Kiti, sėsdamasi ant kėdės ir ruošdamasi maitinti. – Tik duokite man jį greičiau. Ak, aukle, kokia jūs nepaslanki, na, paskui kykelį užrišite!

Kūdikis iš to alkio taip rėkė, jog, rodės, tuoj galą gaus.

– Bet juk negalima, mieloji, – kalbėjo Agafja Michailovna, kuri beveik visuomet būdavo vaikų kambaryje. – Reikia tvarkingai jį aprengti. Agū, agū! – dainavo nekreipdama dėmesio į motiną.

Auklė atnešė kūdikį motinai. Agafja Michailovna, pražydusi iš švelnumo, ėjo iš paskos.

– Pažįsta, pažįsta. Dievaži, mieloji Katerina Aleksandrovna, pažino mane! – perrėkdama kūdikį, šaukė Agafja Michailovna.

Kiti nesiklausė jos žodžių. Jos nekantrumas taip pat didėjo kaip ir kūdikio nekantrumas.

Iš to nekantrumo ilgai nebuvo galima rasti tvarkos. Kūdikis griebė ne tai, ką reikėjo, ir pyko.

Pagaliau jis pašėlusiai suriko, tarsi dusdamas, tuščiomis užsirijo, paskui viskas susitvarkė, ir abudu – motina ir kūdikis – iš karto pasijuto nurimę, ir abu nutilo.

– Betgi ir jis, vargšelis, visas išprakaitavęs, – pašnibždom kalbėjo Kiti, čiupinėdama kūdikį. – Kodėl manote, kad jis pažįsta? – pridūrė šnairuodama į kūdikio akis, šelmiškai, kaip jai atrodė, žiūrinčias iš po užsismaukusio kykelio, į tolygiai judančius išpūstus skruostelius ir į jo rankutę raudonu delnu, kurią jis suko ratu.

– Negali būti! Jau jeigu pažintų, tai mane būtų pažinęs, – atsakė Kiti Agafjai Michailovnai ir nusišypsojo.

Ji šypsojosi, nes nors ir sakė, jog kūdikis negali pažinti, tačiau jos širdis jautė, kad jis ne tik pažįsta Agafją Michailovną, bet viską žino ir supranta dar daug tokių dalykų, kurių niekas nežino ir kuriuos ji, motina, pati sužinojo ir ėmė suprasti tik jo dėka. Agafjai Michailovnai, auklei, seneliui, net tėvui Mitia buvo gyvas padaras, reikalaujantis sau tik materialinės priežiūros; bet motinai seniai buvo moralinė būtybė, su kuria jau buvo ištisa dvasinių santykių istorija.

– O va pabus, Dievas duos, pati pamatysite. Kai padarysiu va šitaip, jis visas ir nušvis, balandėlis. Visas ir nušvis kaip giedra dienelė, – kalbėjo Agafja Michailovna.

– Na, gerai, gerai, tada pamatysime, – sušnabždėjo Kiti. – Dabar eikite, jis tuojau užmigs.

VII

Agafja Michailovna išėjo pirštų galais; auklė nuleido langatiesę, išvijo iš po muslininės lovelės užuolaidos muses ir širšiną, kuris daužėsi į lango stiklą, ir atsisėdo, vystančio beržo šakele vėduodama ties motina ir kūdikiu.

– Bet ir karštis, karštis! Kad Dievas bent lietučio duotų, – ištarė ji.

– Taip, taip, š-š-š... – teatsakė Kiti, pamažu linguodama ir švelniai spausdama tarytum siūleliu per plaštaką persmaugtą putnią rankelę, kuria Mitia vis dar silpnai mosavo, čia užmerkdamas, čia atmerkdamas akutes. Ši rankutė nedavė Kiti ramybės: jai norėjosi pabučiuoti šitą rankutę, bet bijojo, kad nepabudintų kūdikio. Rankutė pagaliau nustojo judėjusi, ir akys užsimerkė. Tik retkarčiais, tęsdamas savo darbą, vaikas kilsteldavo ilgas, lenktas blakstienas, pažvelgdavo į motiną akutėmis, kurios prietamsyje atrodė juodos ir drėgnos. Auklė nustojo vėdavusi ir ėmė snausti. Viršuje pasigirdo skardus senojo kunigaikščio balsas ir nusikvatojo Katavasovas.

„Turbūt įsišnekėjo be manęs, – galvojo Kiti, – o vis dėlto pikta, kad nėra Kostios. Turbūt užėjo į bityną. Nors ir liūdna, kad dažnai būna ten, aš vis dėlto džiaugiuosi. Tai išblaško jį. Dabar pasidarė linksmesnis ir geresnis negu pavasarį. O buvo toks niūrus ir taip kankinosi, jog man ėmė darytis baisu dėl jo. Ir koks jis juokingas!“ – sušnibždėjo šypsodamasi.

Kiti žinojo, kas kankina jos vyrą. Tai buvo jo netikėjimas. Nors ji, jeigu būtų kas paklausęs, ar mano, kad būsimajame gyvenime bus pasmerktas, jeigu neįtikės, būtų turėjusi sutikti, kad bus pasmerktas, – dėl jo netikėjimo vis dėlto nesijautė nelaiminga; sutikdama, kad netikintysis negali būti išganytas, ir už viską labiausiai pasaulyje mylėdama savo vyro sielą, Kiti šypsodamasi galvodavo apie jo netikėjimą ir pati sau sakydavo, kad jis juokingas.

„Kam ištisus metus skaito kažkokias filosofijas? – galvojo ji. – Jeigu visa tai parašyta tose knygose, tai gali suprasti jas. O jeigu tenai netiesa, tai kam skaityti? Jis pats sako, kad norėtų tikėti. Tai kodėl netiki? Turbūt dėl to, kad daug galvoja? O daug galvoja dėl to, kad nuolat yra vienas. Vis vienas ir vienas. Su mumis jam negalima apie viską kalbėti. Manau, šitie svečiai bus malonūs jam, ypač Katavasovas. Jis mėgsta pasikalbėti su juo“, – pagalvojo Kiti, ir tuojau jos mintys nukrypo į tai, kur patogiau paguldžius Katavasovą – atskirai ar drauge su Sergejumi Ivanovičiumi. Dabar jai staiga dingtelėjo mintis, privertusi krūptelėti iš susijaudinimo ir net sutrikdyti Mitią, kuris už tai rūsčiai pažvelgė į ją. „Skalbėja, rodos, dar neatnešė skalbinių, o svečių patalynė skalbiniai visai išsibaigusi. Jei nepasakysiu, tai Agafja Michailovna paties Sergejui Ivanovičiui klotus skalbinius“, – ir tik pagalvojus apie tai, kraujas mušė Kiti į veidą.

„Taip, aš sutvarkysiu“, – nutarė ji ir, grįždama prie ankstesnių minčių, atsiminė, kad dar nebuvo baigusi galvoti apie kažkokį svarbų sielos dalyką, ir stengėsi atsiminti apie ką. „Taip, Kostia netiki, – šypsodamasi atsiminė. – Na, netiki! Geriau tegu būna visada toks, o ne kaip madam Štal arba kaip aš kad norėjau būti tuomet užsienyje. Ne, jis neapsimetinės!“

Prieš ją aiškiai iškilo vienas neseniai pastebėtas jo gerumo bruožas. Prieš dvi savaites Doli gavo atgailaujantį Stepano Arkadjičiaus laišką. Jis maldavo žmoną išgelbėti jo garbę, parduoti dvarą ir sumokėti jo skolas. Doli nusiminė, nekentė savo vyro, niekino jį, gailėjosi, buvo nutarusi išsiskirti, nesutikti, bet galų gale sutiko parduoti jai priklausančią dvaro dalį. Paskui Kiti, negalėdama sulaikyti graudulio šypsenos, atsiminė, kaip jos vyras susidrovėjęs daug kartų nevikriai mėgino paliesti jam rūpimą dalyką ir kaip pagaliau, sugalvojęs vienintelį būdą padėti Doli neįžeidžiant jos, pasiūlė Kiti, kad šioji atiduotų jai savo dalį dvaro, – jai pačiai iki tol tai nebuvo atėję į galvą.

„Argi jis netiki? Tokios širdies žmogus, taip bijantis bet ką užgauti, net kūdikį! Viskas kitiems, o sau nieko. Sergejus Ivanovičius taip ir įsitikinęs, kad Kostios pareiga būti jo patikėtiniu. Taip pat ir sesuo. Dabar jis globoja Doli ir jos vaikus. Visi tie kaimiečiai, kurie kasdien ateina pas jį, lyg jo pareiga būtų jiems tarnauti.“

„Taip, tiktai būk toks, koks yra tavo tėvas, tik toks“, – tarė ji, atiduodama Mitią auklei ir paliesdama lūpa jo skruostelį.

VIII

Nuo tos valandėlės, kai Levinas, matydamas mirštantį mylimą brolį, pirmą kartą pažvelgė į gyvybės ir mirties klausimus pro tuos naujus, kaip jis vadino, įsitikinimus, kurie tarp dvidešimtųjų ir trisdešimt ketvirtųjų jo gyvenimo metų nejučiom pakeitė jo vaikystės ir jaunystės dienų tikėjimą, – jis pasibaisėjo ne tiek mirtimi, kiek tokiu gyvenimu, kai visiškai nežinai, iš kur, kam, kodėl ir kas yra tas gyvenimas. Organizmas, jo irimas, medžiagos tvarumas, energijos pastovumo dėsnis, evoliucija – tai šitie žodžiai atstojo jam buvusį tikėjimą. Šitie žodžiai ir su jais susijusios sąvokos labai tiko proto tikslams; bet gyvenimui nieko nedavė, ir Levinas staiga pasijuto kaip žmogus, kuris būtų šiltus kailinius iškeitęs į muslininį apdarą ir, pirmą kartą atsidūręs šaltyje, be jokios abejonės, ne samprotavimais, o visa būtybe būtų įsitikinęs, kad jis, gali sakyti, yra nuogas ir jo neišvengiamai laukia skausmingas galas.