Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Nuo tos valandėlės, nors ir nesąmoningai, gyvendamas kaip gyvenęs, Levinas nuolat juto tą baimę dėl savo nežinojimo.

Antra vertus, neaiškiai jautė, kad tai, ką vadino įsitikinimais, yra ne tik nežinojimas, bet tokia galvosena, su kuria neįmanoma sužinoti, kas jam būtina.

Iš pradžių vedybos, nauji patirti džiaugsmai ir pareigos visiškai buvo nuslopinę šias mintis; tačiau pastaruoju metu, kai žmona pagimdė, kai jis gyveno Maskvoje, nieko neveikdamas, Levinui vis dažniau ir dažniau, atkakliau ir atkakliau ėmė kilti klausimas, kurį būtinai reikėjo išspręsti.

Klausimas jam šitaip atrodė: „Jeigu nepripažįstu tų atsakymų, kuriuos į mano gyvenimo klausimus duoda krikščionybė, tai kokius pripažįstu atsakymus?“ Ir visame savo įsitikinimų arsenale Levinas niekaip negalėjo rasti ne tik kokių nors atsakymų, bet nieko panašaus į atsakymą.

Levinas buvo panašus į žmogų, ieškantį maisto žaislų ir ginklų krautuvėse.

Nejučiom, nesąmoningai dabar kiekvienoje knygoje, kiekviename pokalbyje, kiekviename žmoguje stengėsi rasti pažiūrą į šiuos klausimus ir jų sprendimą.

Labiausiai čia jį stebino ir trikdė tai, kad daugumas jo sluoksnio ir amžiaus žmonių, pakeitę, kaip ir jis, buvusį tikėjimą tokiais pat, kaip ir jis, naujais įsitikinimais, nė kiek dėl to nesisielojo ir buvo visiškai patenkinti ir ramūs. Todėl, be to svarbiausio klausimo, Leviną kankino dar ir kiti klausimai: ar nuoširdūs šie žmonės? Ar jie neapsimeta? O gal jie kaip nors kitaip, aiškiau už jį supranta tuos atsakymus, kuriuos duoda mokslas į rūpimus jam klausimus? Tad atsidėjęs studijavo tiek šitų žmonių nuomones, tiek knygas, kurios davė šiuos atsakymus.

Viena, kas jam paaiškėjo nuo to laiko, kai šie klausimai parūpo, buvo tai, kad jis klysta manydamas, kaip manė jaunystėje, būdamas studentu: kad religija jau atgyveno savo amžių ir jos nebėra. Visi dorai gyvenantys ir jam artimi žmonės tikėjo. Ir senasis kunigaikštis, ir Lvovas, kuris jam taip patiko, ir Sergejus Ivanyčius, ir visos moterys tikėjo, ir jo žmona tikėjo taip, kaip pats buvo tikėjęs, būdamas vaikas, ir devyniasdešimt devyni nuošimčiai rusų tautos, visa ta liaudis, į kurios gyvenimą jis žiūrėjo su didžiausia pagarba, – visi tikėjo.

Antra buvo tai, jog, perskaitęs daug knygų, Levinas įsitikino, kad žmonės, kurie yra tokių pat pažiūrų kaip ir jis, neteikia joms jokios kitos prasmės, ir kad jie, nieko neaiškindami, tik neigia tuos klausimus, į kuriuos neturėdamas atsakymo pats jautėsi negalįs gyventi, o stengiasi išspręsti visiškai kitus, visai neįdomius klausimus, pavyzdžiui, apie organizmų raidą, apie mechaninį sielos aiškinimą ir t. t.

Be to, kai žmona gimdė, jam atsitiko nepaprastas įvykis. Jis, netikintis, pradėjo melstis ir tą valandėlę, kai meldėsi, tikėjo. Bet ši valandėlė praėjo, ir tai ano meto nuotaikai Levinas negalėjo rasti jokios vietos savo gyvenime.

Negalėjo pripažinti, kad tuomet žinojo tiesą, o dabar klysta, nes kai tik imdavo apie tai ramiai galvoti, viskas suduždavo į šipulius; taip pat negalėjo pripažinti, kad tuomet būtų klydęs, nes brangino aną sielos nusiteikimą, o laikyti tą nusiteikimą silpnybe reikštų jį išniekinti. Levinas skausmingai nesutarė su pačiu savimi ir įtempė visas sielos jėgas tam nesutarimui pašalinti.

IX

Sios mintys slėgė ir kankino jį čia mažiau, čia daugiau, bet nuolat nedavė ramybės. Jis skaitė ir galvojo, ir juo daugiau skaitė ir galvojo, juo jautėsi esąs toliau nuo tikslo, kurio siekė.

Pastaruoju metu Maskvoje ir sodžiuje, įsitikinęs, kad materialistai jam atsakymo neduos, Levinas perskaitė ir iš naujo skaitė ir Platoną, ir Spinozą, ir Kantą, ir Šelingą, ir Hėgelį, ir Šopenhauerį, tuos filosofus, kurie nematerialistiškai aiškino gyvenimą.

Mintys atrodydavo jam vaisingos, kai arba skaitydavo, arba pats sugalvodavo argumentus prieš kitas doktrinas, ypač prieš materialistinę; bet kai tik skaitydavo arba pats stengdavosi sugalvoti, kaip tuos klausimus išspręsti, visuomet pasikartodavo tas pat. Sekdamas, kaip apibrėžiami neaiškūs žodžiai – dvasia, valia, laisvė, substancija, tyčia patekdamas į tuos žodžių spąstus, kuriuos paspęsdavo filosofai arba pats sau, Levinas pradėdavo tarytum kažką suprasti. Pakakdavo tik užmiršti dirbtinę minties eigą ir iš gyvenimo grįžti į tai, kas jį patenkindavo, kai galvodavo, sekdamas tam tikra gija, – ir staiga visas tas dirbtinis pastatas sugriūdavo it kortų namelis, ir būdavo aišku, kad pastatas buvo sudarytas iš tų pačių kitaip sustatytų žodžių ir nuo kažko svarbesnio gyvenime negu protas.

Vienu tarpu, skaitydamas Šopenhauerį, jis į jo valios vietą pastatė meilę, ir šita nauja filosofija kokias dvi dienas, kol nusigręžė nuo jos, teikė paguodos; bet lygiai taip pat sugriuvo, kai paskui Levinas blaiviai pažvelgė į ją, ir pasirodė esanti ne kas kita kaip muslininis, nešildantis drabužis.

Brolis Sergejus Ivanovičius patarė perskaityti teologinius Chomiakovo raštus. Levinas perskaitė Chomiakovo raštų antrą tomą, ir nors iš pradžių buvo atstūmęs grynai poleminis, elegantiškas ir sąmojingas tonas, paskui apstulbino mintis, kad žmogus negali suvokti dieviškųjų tiesų, bet gali suvokti bažnyčia – visuma žmonių, meilės suvienytų. Jį nudžiugino mintis, kad daug lengviau yra tikėti dabar egzistuojančią, gyvąją bažnyčią, apimančią visą žmonių tikėjimą, paties Dievo valdomą ir todėl šventą ir neklaidingą, ir jau iš bažnyčios priimti tikėjimą Dievą, pasaulio įkūrimą, pirmąją nuodėmę, atpirkimą, negu pradėti nuo Dievo, tolimo paslaptingo Dievo, pasaulio sukūrimo ir taip toliau. Tačiau, po to perskaitęs katalikų rašytojo Bažnyčios istoriją ir stačiatikių rašytojo Bažnyčios istoriją ir pamatęs, kad abi Bažnyčios, neklaidingos savo esme, neigia viena antrą, Levinas nusivylė ir Chomiakovo Bažnyčios mokslu, ir šis pastatas taip pat subyrėjo į dulkes kaip ir filosofiniai pastatai.

Visą šį pavasarį Levinas buvo lyg galvą pametęs ir gyveno baisias valandas.

„Nežinant to, kas aš esu ir kam aš čia, negalima gyventi. Žinoti to aš negaliu, vadinasi, negalima gyventi“, – kalbėjo sau Levinas.

„Begaliniame laike, materijos begalybėje, begalinėje erdvėje išsiskiria burbulėlis-organizmas, ir tas burbulėlis pabus kiek laiko ir sprogs, ir tasai burbulėlis – aš.“

Tai buvo skaudi netiesa, bet tai buvo vienintelis, paskutinis rezultatas, kurį pasiekė žmogaus mintis per ilgus amžius darbo šia kryptimi.

Tai buvo tas paskutinis tikėjimas, kuriuo rėmėsi visi, beveik visose srityse, žmogaus minties tyrinėjimai. Tai buvo vyraujanti pažiūra, ir iš visų kitų aiškinimų, kaip vis dėlto aiškesnį, Levinas nejučiomis, pats nesižinodamas kad ir kaip, priėmė kaip tik šitą.

Bet tai buvo ne tik netiesa, tai buvo žiaurus pasityčiojimas, tyčiojosi kažkokia pikta jėga, pikta, bjauri, ir tokia, kuriai negalima pasiduoti.

Reikėjo gelbėtis nuo tos jėgos. Išsigelbėjimas buvo kiekvieno rankose. Reikėjo išsivaduoti iš šito blogio priklausomybės. Buvo tik vienas būdas – mirtis.

Laimingas šeimos žmogus, sveikas vyras, Levinas keletą kartų buvo taip arti savižudybės, jog paslėpė virvutę, kad nepasikartų, ir bijojo vaikščioti su šautuvu, kad nenusišautų.

Levinas nenusišovė ir nepasikorė, o gyveno toliau.

X

Galvodamas apie tai, kas jis yra ir kam gyvena, nerasdavo atsakymo, ir jį pagaudavo neviltis; bet kai liaudavosi savęs klausinėjęs, tarytum žinodavo, ir kas jis yra, ir kam gyvena, nes tvirtai ir aiškiai gyveno ir veikė; net šiuo pastaruoju metu Levinas daug tvirčiau ir tikriau gyveno negu pirma.