Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Grįžęs birželio mėnesio pradžioje į sodžių, Levinas grįžo ir prie savo įprastų darbų. Žemės ūkis, santykiai su kaimiečiais ir kaimynais, namų ūkis, sesers ir brolio reikalai, kuriuos tvarkė, santykiai su žmona, giminėmis, rūpinimasis kūdikiu, bitininkystė, kuri jį sudomino šį pavasarį, užėmė visą laiką.

Šie reikalai jam buvo įdomūs ne dėl to, kad būtų teisinęs sau juos kuriomis nors bendromis pažiūromis, kaip darydavo anksčiau; priešingai, dabar, visų pirma, nusivylęs, kad nepasisekė jo ankstesni užsimojimai bendram labui, antra vertus, per daug paskendęs mintyse ir didelėje daugybėje darbų, kurie iš visų pusių griuvo jį, Levinas visiškai liovėsi bet ką samprotavęs apie bendrą labą, ir šie reikalai jam buvo įdomūs tik dėl to, kad, kaip jam atrodė, turi daryti tai, ką daro, – kad negali kitaip.

Anksčiau (tai prasidėjo beveik vaikystės dienomis ir vis plėtėsi, iki visiškai subrendo), kai stengdavosi padaryti ką nors tokio, kas būtų naudinga visiems, žmonijai, Rusijai, visam sodžiui, Levinas pastebėdavo, kad galvoti apie tai būdavo malonu, tačiau patsai darbas niekuomet nevykdavo sklandžiai, jis nebūdavo visiškai įsitikinęs, kad tas dalykas būtinas, ir pati veikla, iš pradžių atrodžiusi tokia svarbi, vis menkėdavo ir menkėdavo, kol pagaliau nueidavo niekais; o dabar, kai jis, jau vedęs, ėmė vis labiau ir labiau tenkintis vien gyvenimu sau pačiam, tai nors ir nebejautė jokio džiaugsmo, galvodamas apie savo veiklą, bet būdavo įsitikinęs, kad šis dalykas būtinas, matydavo, kad tas darbas jam sekasi daug geriau negu pirma ir darosi vis svarbesnis ir svarbesnis.

Dabar Levinas tarytum prieš savo valią vis giliau ir giliau smeigėsi į žemę nelyginant arklas, todėl jau nė negalėjo, neišvaręs vagos, iškilti į paviršių.

Gyventi šeimai taip, kaip buvo įpratę gyventi tėvai ir seneliai, tai yra tomis pat kultūrinėmis sąlygomis ir lygiai taip auklėti vaikus, buvo, be jokios abejonės, būtina. Tai buvo taip pat būtina kaip pietauti, kai norisi valgyti; ir tam taip pat reikėjo, kaip pagaminti pietums, taip tvarkyti ūkinę mašiną Pokrovskojė, kad būtų pelno. Lygiai taip pat tikrai, kaip reikia grąžinti skolą, reikėjo iš tėvų gautą žemę taip laikyti, kad sūnus, ją paveldėjęs, taip pat būtų dėkingas tėvui, kaip ir Levinas buvo dėkingas seneliui už visa tai, ką tas pastatė ir pasodino. Ir dėl to reikėjo ne nuomoti kitiems žemę, o pačiam ūkininkauti, laikyti gyvulius, tręšti laukus, sodinti miškus.

Negalima buvo neatlikti Sergejaus Ivanovičiaus, sesers reikalų ir reikalų visų tų kaimiečių, kurie ateidavo patarimų ir buvo prie to pripratę, kaip negalima mesti kūdikio, kurį jau laikai ant rankų. Reikėjo rūpintis, kad būtų patogu pasikviestai svainei su vaikais ir žmonai su kūdikiu, ir negalima buvo nepraleisti su jais bent nedidelę dienos dalį.

Visa tai kartu su medžiokle ir susidomėjimu bitininkyste pripildė visą tą Levino gyvenimą, kuris neturėjo jam jokios prasmės, kai galvodavo apie jį.

Levinas ne tik tvirtai žinojo, ką reikia daryti, jis lygiai taip pat žinojo, kaip jam reikia visa tai daryti ir kuris dalykas svarbesnis už kitą.

Žinojo, kad samdyti darbininkus reikia kuo pigiau; bet daryti juos vergus, duodant iš anksto pinigus, kad gautų mažiau negu vertas jų darbas, negalima, nors tai būtų ir labai pelninga. Kai valstiečiai pristigdavo pašaro, galima buvo parduoti jiems šiaudus, nors ir buvo gaila tų kaimiečių; tačiau užeigą ir smuklę, nors jos ir davė pelno, reikėjo panaikinti. Už savavališką miško kirtimą reikėjo kuo griežčiau bausti, bet už sugrėbtus gyvulius negalima buvo imti pabaudų; ir nors tai labai nepatikdavo saugotojams ir naikino baimę, negalima buvo nepaleisti sugrėbtųjų gyvulių.

Piotrui, kuris lupikautojui mokėjo dešimt nuošimčių per mėnesį, reikėjo paskolinti pinigų ir jį išpirkti; bet negalima buvo daryti nuolaidos ir atidėti nuomą kaimiečiams, kurie jos nesumokėjo. Negalima buvo dovanoti prievaizdui už tai, kad nebuvo nušienauta pievelė ir veltui žuvo žolė; bet negalima buvo ir pjauti tų aštuonių dešimčių dešimtinių, kur buvo pasodintas jaunas miškas. Negalima buvo dovanoti darbininkui, darbymetyje išėjusiam namo dėl to, kad jam mirė tėvas, nors ir labai buvo gaila jo, ir reikėjo jam pigiau mokėti už išdykinėtus brangiuosius mėnesius; bet negalima buvo ir neduoti išimtinės seniems, niekam nereikalingiems dvarokams.

Levinas taip pat žinojo, kad, grįžus namo, visų pirma reikia nueiti pas žmoną, kuri jautėsi nesveika; o kaimiečiai, kurie jau tris valandas laukė jo, galėjo dar palaukti; ir žinojo, kad nors ir labai malonu leisti į avilį spiečių, reikia nuo šio malonumo atsisakyti ir, pavedus seniui vienam leisti spiečių, eiti kalbėtis su kaimiečiais, radusiais jį bityne.

Ar gerai, ar blogai jis elgėsi, Levinas pats nežinojo ir dabar ne tik jau nebūtų ėmęsis ko nors įrodinėti, bet vengdavo apie tai kalbėti ir galvoti.

Samprotavimai jam sukeldavo abejonių ir kliudydavo matyti, ką reikia daryti ir ko nereikia. Kai negalvodavo, tik gyvendavo, nuolat jausdavo, kad sieloje yra neklystantis teisėjas, kuris sprendžia, katras iš dviejų galimų poelgių yra geresnis ir katras blogesnis; ir kai tik Levinas pasielgdavo ne taip, kaip reikia, tuojau tą pajusdavo.

Taip jis gyveno, nežinodamas ir nematydamas, jog galima būtų žinoti, kas jis yra ir kam gyvena pasaulyje, ir taip kankindamasis dėl to nežinojimo, jog bijojo, kad nenusižudytų, ir kartu tvirtai tiesdamas ypatingą ir aiškų kelią gyvenime.

XI

Ta diena, kai Sergejus Ivanovičius atvažiavo į Pokrovskojė, Levinui buvo viena iš tokių dienų, kuriomis labiausiai kankinosi.

Buvo pats karščiausias darbymetis, kai visi žmonės taip įtemptai dirba ir rodo tokį nepaprastą pasiaukojimą darbe, kokio neparodo jokiomis kitomis gyvenimo aplinkybėmis ir kuris būtų didžiai vertinamas, jeigu žmonės, kurie šias dorybes parodo, patys jas vertintų, jeigu jis nesikartotų kiekvienais metais ir jeigu šio įtempto darbo padariniai nebūtų tokie paprasti.

Nukirsti ir nupjauti rugius bei avižas ir suvežti, baigti šienauti lankas, sukartoti pūdymą, prasikulti sėklas ir pasėti žiemkenčius – visa tai atrodo nesudėtinga ir paprasta; o norint suspėti visa padaryti, reikia, kad visi sodžiaus žmonės, dideli ir maži, tas tris ar keturias savaites dirbtų be atokvėpio trissyk daugiau negu paprastai, misdami gira, svogūnais ir juoda duona, kuldami ir veždami pėdus naktimis ir palikdami miegui ne daugiau kaip dvi ar tris valandas per dieną. Kiekvienais metais taip būna visoje Rusijoje.

Išgyvenęs didžiąją dalį gyvenimo sodžiuje ir turėdamas artimų santykių su liaudimi, darbymetyje Levinas visuomet jausdavo, kad užsikrečia šiuo visuotiniu liaudies pakilimu.

Iš ryto buvo nujojęs pažiūrėti pirmos rugių sėjos, avižų, kurios buvo vežamos į kūgius, grįžęs namo, kai kėlėsi žmona ir svainė, išgėrė su jomis kavos ir pėsčias išėjo į palivarką, kur turėjo būti paleista naujai įtaisyta kuliamoji sėklai kulti.

Visą šią dieną, kalbėdamasis su ūkvedžiu ir kaimiečiais ir namie su žmona, su Doli, su jos vaikais, su uošviu, Levinas galvojo apie tą vienintelį dalyką, kuris tuo metu, be jo ūkinių rūpesčių, jam rūpėjo, ir visur ieškojo ryšio su tuo savo klausimu: „Kas aš esu? Kur aš? Kam aš čia?“

Stovėdamas vėsiame naujai dengtame kluone su dar nenukritusiais, tebekvepiančiais lapais lazdyninių šatrelių, prispaustų prie šviežių, ką tik nuluptų drebulinių šiaudinio stogo grebėstų, Levinas žiūrėjo čia pro atviras duris, kur sūkuriavo ir mirgėjo sausos ir aitrios kūlimo dulkės, čia į klojimo žolę, kaitrios saulės apšviestą, ir šviežius šiaudus, ką tik išneštus iš daržinės, čia į dryžagalves, baltakakles kregždes, kurios švilpdamos įskrisdavo po stogu ir, plakdamos sparnais, sustodavo durų angoje, čia į žmones, knibždančius tamsiame ir dulkėtame klojime, ir keistos mintys sukosi jo galvoje.