Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Levinas jau negalvojo ir tik tarytum klausėsi paslaptingų balsų, kurie džiaugsmingai ir lyg kuo susirūpinę kalbėjo apie kažką tarp savęs.

„Nejaugi tai tikėjimas? – pagalvojo bijodamas tikėti laime. – Dieve mano, dėkoju tau!“ – tarė stengdamasis neraudoti ir abiem rankomis šluostydamasis ašaras, kurių buvo pilnos jo akys.

XIV

Levinas žiūrėjo priešais save ir matė kaimenę, paskui pamatė vežimėlį, pakinkytą Juodžiu, ir vežėją, kuris, privažiavęs prie kaimenės, pasikalbėjo apie kažką su kerdžiumi; paskui jau arti pasigirdo ratų dardėjimas, suprunkštė sotus arklys; bet Levinas taip buvo paskendęs mintyse, jog nė nepagalvojo, ko čia važiuoja pas jį vežėjas.

Jam tai dingtelėjo tik tada, kai vežėjas, jau visai privažiavęs prie šeimininko, pašaukė.

– Ponia atsiuntė. Atvažiavo broliukas ir dar kažkoks ponas.

Levinas įlipo į vežimėlį ir paėmė vadeles.

Tarytum pabudęs iš miego, ilgai negalėjo atsipeikėti. Jis žiūrėjo į sotų arklį putotomis tarpšlaunėmis ir sprandu, kur trynė vadelės, žiūrėjo į vežėją Ivaną, sėdintį šalia jo, ir atsiminė, kad laukė brolio, kad žmona turbūt nerimsta, ilgai nesulaukdama, ir stengėsi įspėti, kas tas svečias, atvažiavęs su broliu. Ir brolį, ir žmoną, ir nežinomąjį svečią jis vaizdavosi dabar kitaip negu pirma. Jam atrodė, kad dabar jo santykiai su visais žmonėmis jau bus kitokie.

„Su broliu dabar jau nebūsime tokie svetimi, kaip buvome iki šiol, – nebesiginčysime daugiau; su Kiti niekuomet nesipyksime, svečiui, kad ir kas jis būtų, būsiu meilus ir geras, su žmonėmis, su Ivanu – viskas bus kitaip.“

Įtemptomis vadelėmis prilaikydamas įšertą arklį, prunkščiantį iš nekantrumo ir norintį, kad leistų jam greičiau bėgti, Levinas, ieškodamas dingsties pradėti kalbą, žvilgčiojo į vežėją Ivaną, kuris sėdėjo šalia, nežinodamas, ką daryti su rankomis, likusiomis be darbo, ir be paliovos spausdamas prie kūno marškinius. Jis norėjo pasakyti Ivanui, kad šis be reikalo taip aukštai užtraukė pakeitę, tačiau tai būtų buvę panašu į priekaištą, o jam norėjosi maloniai pasikalbėti. Daugiau nieko jam neatėjo į galvą.

– Teikitės pasukti į dešinę, nes čia kelmas, – tarė vežėjas, pataisydamas Levinui vadelę.

– Prašau, neliesk ir nemokyk manęs! – sušuko Levinas, supykęs, kad vežėjas kišasi, kur nereikia. Lygiai taip pat kaip ir visuomet, kai kas nors įsikišdavo, Levinas pajuto apmaudą ir tučtuojau su širdgėla pamatė, kaip klydo, manydamas, jog sielos nusiteikimas beregint gali pakeisti santykius su tikrove.

Neprivažiavus ketvirčio varsto iki namų, Levinas pamatė Grišą ir Tanią, kurie bėgo jo pasitikti.

– Dėde Kostia! Ir mama eina, ir senelis, ir Sergejus Ivanyčius, ir dar kažkas, – kalbėjo tie lipdami į vežimėlį.

– Kas?

– Ai, koks baisus! O rankomis tai vis šitaip daro, – pasakė Tania, pasistojusi vežimėlyje ir pamėgdžiodama Katavasovą.

– Bet senas ar jaunas? – juokdamasis klausinėjo Levinas, kuriam Tanios vaizdavimas priminė kažką.

„Ak, kad tik nebūtų koks nemalonus žmogus!“ – pagalvojo Levinas.

Tik pasukęs į kelio vingį ir pamatęs einančius priešais, Levinas pažino Katavasovą šiaudine skrybėle, kuris ėjo lygiai taip mostaguodamas rankomis, kaip vaizdavo Tania.

Katavasovas labai mėgo kalbėti apie filosofiją, turėdamas apie ją tokį supratimą, kokį turi gamtininkai, niekuomet nestudijavę filosofijos; ir Maskvoje Levinas pastaruoju metu daug ginčijosi su juo.

Ir vieną iš tokių pokalbių, kuriame Katavasovas, matyti, tarėsi paėmęs viršų, dabar visų pirmiausia ir atsiminė Levinas, jį pažinęs.

„Ne, jau dabar jokiu būdu nesiginčysiu ir lengvabūdiškai nereikšiu savo minčių“, – pagalvojo Levinas.

Išlipęs iš vežimėlio ir pasisveikinęs su broliu ir Katavasovu, Levinas paklausė apie žmoną.

– Ji nunešė Mitią į Koloką (tai buvo miškas prie namų). Norėjo įtaisyti jį ten, nes namuose labai karšta, – tarė Doli.

Levinas visuomet atkalbinėdavo Kiti, kad neneštų kūdikio į mišką, manydamas, kad tai pavojinga, ir šita žinia jam buvo nemaloni.

– Laksto su juo iš vienos vietos į kitą, – šypsodamasis kalbėjo kunigaikštis. – Aš jai patariau, kad pamėgintų nunešti į ledainę.

– Ji norėjo eiti į bityną. Manė, kad tu ten. Mes tenai einame, – dėstė Doli.

– Na, ką tu veiki? – paklausė Sergejus Ivanovičius, atsilikęs nuo kitų ir eidamas prie brolio.

– Nieko ypatingo. Kaip visuomet, ūkiu rūpinuosi, – atsakė Levinas. – O tu kaip, ilgam? Mes taip seniai laukėme.

– Kokiom dviem savaitėm. Labai daug darbo Maskvoje.

Sulig tais žodžiais brolių akys susitiko, ir Levinas, nors visuomet, o dabar ypač norėjo, kad jo santykiai su broliu būtų draugiški, o svarbiausia, paprasti, pajuto, kad jam nejauku žiūrėti į brolį. Jis nuleido akis ir nežinojo, ką sakyti.

Ieškodamas tokios pokalbio temos, kuri būtų maloni Sergejui Ivanovičiui ir nukreiptų jį nuo kalbos apie serbų karą ir slavų klausimą, apie kurį jis užsiminė, kalbėdamas apie darbus Maskvoje, Levinas paklausė Sergejų Ivanovičių apie jo knygą.

– Tai ką, ar buvo tavo knygos recenzijų? – paklausė.

Sergejus Ivanovičius nusišypsojo, supratęs, kad tas klausimas yra sugalvotas.

– Niekam tas nerūpi, o man visų mažiausia, – atsakė jis. – Pažiūrėkite, Darja Aleksandrovna, bus lietučio, – pridūrė skėčiu rodydamas į baltus debesėlius, iškilusius viršum drebulių.

Ir pakako šių žodžių, kad tarp brolių vėl rastųsi gal ir ne priešiški, bet šalti santykiai, kurių Levinas taip norėjo išvengti.

Jis priėjo prie Katavasovo.

– Kaip puiku, kad sumanėte atvažiuoti, – pasakė Levinas jam.

– Seniai ruošiausi. Dabar pasišnekėsime, pažiūrėsime. Spenserį perskaitėte?

– Ne, nebaigiau skaityti, – patikino Levinas. – Beje, jio man nereikia dabar.

– Kaipgi? Juk įdomu. Kodėl?

– Matote, galutinai įsitikinau, kad tų klausimų, kurie man rūpi, neišspręs man nei jis, nei panašūs į jį... Dabar...

Ramus ir linksmas Katavasovo veidas staiga nustebino jį, ir jam pasidarė taip gaila savo nuotaikos, kurią anas aiškiai trikdė savo kalba, kad Levinas, atsiminęs pasiryžimą, nutilo.

– Na, paskui pakalbėsime, – pridūrė. – Jeigu į bityną, tai šičia, šituo takeliu, – kreipėsi į visus.

Siauru takeliu priėję nepjautą aikštelę, iš vienos pusės apaugusią tankiais skaisčiaspalviais kūpoliais, tarp kurių buvo tankiai sukeroję tamsiai žali aukšti čemerių krūmai, Levinas nusivedė svečius į tankią vėsią jaunų drebulaičių paunksnę ir susodino juos ant suolelio ir rąstagalių, tyčia padėtų bityno lankytojams, bijantiems bičių, o pats nuėjo į aptvarą atnešti vaikams ir suaugusiesiems duonos, agurkų ir šviežio medaus.

Stengdamasis daryti kiek galint mažiau staigių judesių ir klausydamasis bičių, kurios vis dažniau ir dažniau skrido pro jį, Levinas takeliu priėjo prie pirkios. Prie pat priemenės viena bitė suzvimbė, įsipainiojusi jam į barzdą, bet jis atsargiai išėmė ją. Įėjęs į apytamsę priemenę, Levinas nusiėmė nuo gembės tinklelį ir, užsidėjęs jį, susibrukęs rankas į kišenes, įėjo į aptvertą bityną, kur nupjautoje aikštėje taisyklingomis eilėmis, karnelėmis pririšti prie kuolų, buvo sustatyti visi pažįstami jam seni aviliai, kiekvienas turįs istoriją, o palei pinučius jauni, įleisti šiais metais. Prie avilių landų akyse mirgėjo bitės ir tranai, kurie sukosi ir grūdosi vienoje vietoje, o tarp jų, vis viena kryptimi, tenai į mišką, į žydinčią liepą ir atgal, į avilius, siute siuvo bitės darbininkės – nešė medų ir lėkė medaus.