Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

XVII

Kunigaikštis ir Sergejus Ivanyčius įsėdo į vežimėlį ir nuvažiavo važiuoti; visi kiti, paspartinę žingsnį, pėsti nuėjo namo.

Bet debesis, čia baldamas, čia juosdamas, taip greitai slinko, jog reikėjo dar sparčiau eiti, norint prieš lietų suspėti namo. Priešakiniai debesėliai, žemi ir juodi nelyginant dūmai su suodžiais, nepaprastai greitai bėgo dangumi. Iki namų buvo dar kokie du šimtai žingsnių, o jau pakilo vėjas, ir kiekvieną akimirką galima buvo laukti liūties.

Vaikai, baimingai ir linksmai spiegdami, bėgo priešakyje. Darja Aleksandrovna, sunkiai kovodama su sijonais, aplipusiais jos kojas, jau nebe ėjo, o bėgo, neišleisdama iš akių vaikų. Vyrai, prilaikydami skrybėles, žengė dideliais žingsniais. Jie buvo jau ties pat priebučiu, kai didelis lašas krito ant skardinio latako krašto ir ištiško. Vaikai, o paskui juos ir suaugusieji, linksmai klegėdami, įbėgo po pastoge.

– Katerina Aleksandrovna? – paklausė Levinas Agafją Michailovną, kuri su skaromis ir pledais sutiko juos priemenėje.

– Mes manėme, kad su jumis, – tarė ji.

– O Mitia?

– Koloke turbūt, ir auklė su jais.

Levinas pagriebė pledus ir bėgte nubėgo į Koloką.

Per tą trumpą laiką debesis jau tiek užstojo viduriu saulę, jog pasidarė tamsu kaip per užtemimą. Vėjas atkakliai, tartum pasiryžęs nenusileisti, stabdė Leviną ir, plėšdamas nuo liepų lapus bei žiedus ir negražiai, keistai apnuogindamas baltas beržų šakas, lenkė viską į vieną pusę: akacijas, gėles, varnalėšas, žolę ir medžių viršūnes. Merginos, kurios dirbo sode, klykdamos nubėgo po šeimyninės stogu. Balta liūties uždanga jau buvo užgriebusi visą tolimą girią ir pusę artimo lauko ir greitai slinko į Koloką. Smulkiais purslais tyškančio lietaus drėgmė buvo jaučiama ore.

Lenkdamas į priekį galvą ir kovodamas su vėju, kuris plėšte plėšė iš jo skaras, Levinas jau buvo pribėgęs prie Koloko ir jau matė kažką boluojant už ąžuolo, kai netikėtai viskas sutvisko, užsidegė visa žemė, o viršum galvos tartum plyšo dangaus skliautas. Atmerkęs apakintas akis, Levinas pro tirštą lietaus uždangą, skiriančią jį dabar nuo Koloko, visų pirma baisėdamasis pamatė, kaip keistai pakeitė savo padėtį žalia jam pažįstamo ąžuolo viršūnė girios viduryje. „Nejaugi nutrenkė?“ – vos suspėjo pagalvoti Levinas, kai ąžuolo viršūnė, vis greičiau ir greičiau linkdama, dingo už kitų medžių, ir jis išgirdo, kaip traška didelis medis, krisdamas ant kitų medžių.

Žaibo šviesa, griaustinio trenksmas ir šaltis, staiga perėjęs per kūną, susiliejo Levinui į ištisinį siaubą.

– Dieve mano! Dieve mano, kad tik ne ant jų! – šaukė vyras.

Nors jis tuojau pagalvojo, kaip beprasmiška prašyti, kad jų neužmuštų ąžuolas, kuris jau buvo dabar nuvirtęs, Levinas vėl to maldavo, žinodamas, kad nieko geresnio už šią beprasmišką maldą negali padaryti.

Nubėgęs į tą vietą, kur jie paprastai būdavo, nieko nerado.

Jie buvo kitame miško gale, po sena liepa, ir šaukė jį. Dvi žmogystos tamsiomis suknelėmis (anksčiau šviesiomis) stovėjo pasilenkusios ties kažkuo. Tai buvo Kiti ir auklė. Lietus jau nuščiuvo, ir ėmė šviesėti, kai Levinas pribėgo prie jų. Auklės suknelės apačia buvo sausa, bet Kiti suknelė buvo kiaurai peršlapusi ir aplipusi visą jos kūną. Nors jau nebelijo, bet jos vis dar stovėjo, kaip buvo stovėjusios audros metu: abi pasilenkusios prie vežimėlio su žaliu skėčiu.

– Gyvi? Sveiki? Ačiū Dievui! – džiaugėsi Levinas, bėgdamas prie jų, klypstančiu, pilnu vandens pusbačiu šlepsėdamas per nesusigėrusį vandenį.

Išraudęs ir šlapias Kiti veidas buvo atsuktas į jį ir nedrąsiai šypsojosi iš po skrybėlės, pakeitusios formą.

– Kaip tau ne gėda! Aš nesuprantu, kaip galima būti tokiai neatsargiai! – apmaudžiai šoko jis ant žmonos.

– Aš, dievaži, nekalta. Jau norėjau eiti namo, bet čia jam ir atsitiko. Reikėjo jam pakeisti. Mes ką tik... – ėmė teisintis Kiti.

Mitia buvo sveikas, sausas ir nė nepabudo.

– Na, ačiū Dievui! Nežinau, ką kalbu!

Buvo surinkti šlapi vystyklai; auklė išsiėmė kūdikį ir nešė nešte. Levinas ėjo greta žmonos, jausdamasis kaltas dėl apmaudo, auklei nematant spausdamas jai ranką.

XVIII

Per visą dieną, kuri praėjo besikalbant apie įvairiausius dalykus, Levinas dalyvavo kalboje tarytum tik išorine savo proto puse ir, nors buvo nusivylęs ta permaina, kuri turėjo įvykti jo sieloje, džiaugsmingai tebejautė, kokia sklidina jo širdis.

Po lietaus buvo taip šlapia, jog negalima buvo eiti pasivaikščioti; be to, ir audros debesys nenyko iš horizonto ir čia vienur, čia kitur slinko dangaus kraštais, dundėdami ir juoduodami. Visa draugija likusią dienos dalį išbuvo namie.

Niekas daugiau nebesiginčijo – priešingai, po pietų visi buvo geriausiai nusiteikę.

Katavasovas iš pradžių juokino damas originaliais pokštais, kurie visuomet labai patikdavo tik susipažinus su juo, o paskui, Sergejaus Ivanovičiaus išprovokuotas, papasakojo labai įdomių stebėjimų apie kambarines muses, koks skirtingas patelių ir patinų būdas ir net fizionomijos, ir apie jų gyvenimą. Sergejus Ivanovičius taip pat buvo labai linksmas ir, geriant arbatą, brolio išprovokuotas, išdėstė pažiūrą į Rytų klausimo ateitį, ir taip paprastai ir gražiai, jog visi atsidėję klausėsi.

Tik viena Kiti negalėjo iki galo klausyti: ją pašaukė maudyti Mitios.

Išėjus Kiti, po kelių minučių ir Levinas buvo pašauktas pas ją į vaikų kambarį.

Palikęs arbatą ir taip pat gailėdamasis, kad negali dalyvauti įdomiame pokalbyje, ir kartu nerimaudamas, ko šaukiamas, nes taip atsitikdavo tik svarbiais atvejais, vyras nuėjo į vaikų kambarį.

Nors nebaigtas klausyti Sergejaus Ivanovičiaus planas apie tai, kad išvaduotas keturių dešimčių milijonų slavų pasaulis turi drauge su Rusija pradėti naują epochą istorijoje, labai sudomino jį, kaip kažkas jam visiškai naujo, nors ir smalsumas, ir susirūpinimas, ko šaukiamas, kėlė nerimą, – vis dėlto, išėjęs iš svetainės ir palikęs vienas, Levinas tučtuojau atsiminė šio ryto mintis. Visi tie samprotavimai apie slavų elemento reikšmę pasaulinėje istorijoje pasirodė jam tokie menki, palyginti su tuo, kas vyko jo sieloje, kad Levinas kaip mat visa tai užmiršo ir nusiteikė lygiai taip, kaip buvo nusiteikęs rytą.

Jis neatsiminė dabar, kaip būdavo anksčiau, visos minties eigos (tai buvo nebūtina). Jį tučtuojau pagavo tas jausmas, kuris turėjo tapti jo gyvenimo kelrodžiu ir kuris buvo susijęs su tomis mintimis, ir Levinas pajuto, kad šis jausmas jo sieloje dar stipresnis ir aiškesnis negu buvo anksčiau. Dabar jam taip neatsitiko, kaip atsitikdavo anksčiau, kai stengdavosi galvote sugalvoti būdą nusiraminti, kai reikėdavo atstatyti visą minties eigą, norint aptikti šitą jausmą. Dabar, priešingai, džiaugsmą ir nurimimą jautė gyviau negu pirma, o mintis nesuspėjo sekti paskui jausmą.

Jis ėjo per terasą ir žiūrėjo į dvi pasirodžiusias žvaigždes jau patamsėjusiame danguje ir staiga prisiminė: „Taip, žiūrėdamas į dangų, galvojau apie tai, kad skliautas, kurį matau, nėra netiesa, ir nebaigiau tos minties, kažką paslėpiau nuo savęs, – pagalvojo. – Bet, šiaip ar taip, prieštaravimo negali būti. Reikia tik pagalvoti, ir viskas išsispręs!“

Jau žengdamas į vaikų kambarį, vyras atsiminė, ką buvo paslėpęs pats nuo savęs. Tai buvo štai kas: jeigu svarbiausias dievybės įrodymas yra jos apreiškimas, kas yra gėris, tai kodėl šis apreiškimas apima tik vieną Krikščionių bažnyčią? Koks santykis yra tarp šito apreiškimo ir budistų, mahometonų tikėjimo, kurie taip pat tiki ir daro gera?