Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

– Man nereikia klausinėti, – tarė Sergejus Ivanovičius, – matėme ir matome šimtus žmonių, kurie meta viską, norėdami patarnauti teisiajam reikalui, plaukia iš visų Rusijos kraštų ir tiesiai, aiškiai reiškia savo mintį bei tikslą. Jie neša savo skatikus arba patys eina ir sako ko. Ką tai reiškia?

– Mano nuomone, tai reiškia, – tūžo pradėjęs karščiuotis Levinas, – kad aštuonių dešimčių milijonų tautoje visuomet atsiras ne šimtai kaip dabar, o dešimtys tūkstančių žmonių, neturinčių vietos visuomenėje, pašėlusių žmonių, kurie visuomet pasiruošę – į Pugačiovo gaują, į Chivą, į Serbiją...

– Aš tau sakau, kad ne šimtai ir ne pašėlę žmonės, o geriausi tautos atstovai! – sušuko Sergejus Ivanovičius, taip susierzinęs, tarytum gintų savo paskutinį turtą. – O piniginės aukos? Čia jau visa liaudis reiškia savo valią.

– Tas žodis „liaudis“ toks neaiškus, – kalbėjo Levinas. – Valsčiaus raštininkai, mokytojai ir vienas iš tūkstančio kaimiečių galbūt žino, koks čia reikalas. O likusieji aštuoniasdešimt milijonų, kaip Michailyčius, ne tik nereiškia valios, bet neturi nė mažiausios nuovokos, dėl ko reikėtų reikšti valią. Kokią turime teisę sakyti, kad tai tautos valia?

XVI

Prityręs dialektikoje Sergejus Ivanovičius neprieštaraudamas tuojau perkėlė kalbą į kitą sritį.

– Taip, jeigu norėsi aritmetiniu būdu sužinoti tautos dvasią, tai, be abejo, bus labai sunku. Ir balsavimas neįvestas pas mus ir negali būti įvestas, nes neparodo liaudies valios; bet tam yra kitų būdų. Šitai jaučiama ore, jaučiama širdimi. Nekalbu jau apie tas povandenines sroves, kurios sujudo ramioje liaudies jūroje ir kurios aiškios kiekvienam, iš anksto prieš tai nenusistačiusiam žmogui; pažvelk į visuomenę siaura prasme. Visos įvairių įvairiausios partijos tarp inteligentų, kurios anksčiau buvo tokios priešingos viena kitai, visos susiliejo išvien. Bet kuri nesantaika baigta, visi visuomenės organai kalba vieningai, visi pajuto gaivališką jėgą, kuri pagavo juos ir neša viena kryptimi.

– Taip tik laikraščiai kalba, – tarė kunigaikštis. – Tas tiesa. Bet čia jau vis tiek, lyg varlės prieš audrą. Per juos nė negirdėti nieko.

– Varlės ar ne varlės, – aš nesu laikraščių leidėjas ir ginti jų nenoriu; bet kalbu apie vieningumą tarp inteligentų, – kalbėjo Sergejus Ivanovičius, kreipdamasis į brolį.

Levinas norėjo atsakyti, bet senasis kunigaikštis perkirto jį.

– Na, apie tą vieningumą dar ką kita galima pasakyti, – dėstė kunigaikštis. – Štai turiu žentelį, Stepaną Arkadjičių, jūs pažįstate. Jis dabar gauna kažkokios komisijos kažkokio komiteto nario vietą, neatsimenu. Tiktai veikti tenai nėra ko – ką gi, Doli, tai ne paslaptis! – o aštuoni tūkstančiai algos. Mėginkite paklausti jį, ar naudinga jo tarnyba, – jis jums įrodys, kad pati reikalingiausia. Ir jis teisingas žmogus, bet negalima netikėti aštuonių tūkstančių nauda.

– Taip, jis mane prašė pasakyti Darjai Aleksandrovnai, kad gavo tą vietą, – nepatenkintas tarė Sergejus Ivanovičius, manydamas, kad kunigaikštis ne vietoje apie tai kalba.

– Šitaip atrodo ir laikraščių vieningumas. Man šitaip kažkas išaiškino: kai tik karas, tai jiems dvigubai pelno. Kaipgi jie kitaip gali galvoti, kad liaudis ir slavų likimas... ir visa kita?

– Daugelis laikraščių man nepatinka, bet tai neteisinga, – prašneko Sergejus Ivanovičius.

– Aš tik vieną sąlygą iškelčiau, – kalbėjo toliau kunigaikštis, – Alfonsas Karas puikiai apie tai rašė prieš karą su Prūsija. „Jūs manote, jog karas būtinas? Puiku. Kas propaguoja karą, – tuos į priešakinį, ypatingą legioną, ir į šturmą, į ataką, visų priešakyje!“

– Gražiai atrodytų redaktoriai, – garsiai susijuokęs, tarė Katavasovas, įsivaizdavęs šitame rinktiniame legione jam pažįstamus redaktorius.

– Bet ką, jie pabėgtų, – įsikišo Doli, – tiktai sukliudytų.

– O jeigu bėgtų, tai iš užpakalio karteče arba kazokus su rimbais pastatyti, – tarė kunigaikštis.

– Bet jūs juokaujate ir negerai juokaujate, atleiskite man, kunigaikšti, – kalbėjo Sergejus Ivanovičius.

– Man neatrodo, kad tai būtų juokai, nes... – buvo bepradedąs Levinas, bet Sergejus Ivanovičius pertraukė jį.

– Kiekvienam visuomenės nariui skirta dirbti jam tinkamą darbą, – dėstė jis. – Ir minties žmonės atlieka savo darbą, reikšdami viešąją nuomonę. Ir vieningas tikslus viešosios nuomonės išreiškimas yra spaudos nuopelnas, o kartu ir džiaugsmingas reiškinys. Prieš dvidešimt metų būtume tylėję, o dabar girdėti balsas rusų tautos, kuri pasiryžusi stoti kaip vienas žmogus ir pasiryžusi aukotis dėl engiamų brolių; tai didis žingsnis ir didžios galios ženklas.

– Bet čia juk ne tiktai pasiaukojimas, bet ir turkų žudymas, – nedrąsiai prabilo Levinas. – Liaudis aukoja ir pasiruošusi aukoti dėl sielos labo, o ne žudyti, – pridūrė nejučiom susiedamas šį pokalbį su tomis mintimis, kurios jam atrodė tokios svarbios.

– Kaip tat dėl sielos? Čia, žinote, gamtininkui labai keblus posakis. Kas yra siela? – šypsodamasis klausė Katavasovas.

– Ak, jūs žinote!

– Ne, dievaži, nieko apie tai neišmanau! – garsiai juokdamasis, tarė Katavasovas.

– „Aš ne taiką, aš kalaviją atnešiau“, sako Kristus, – iš savo pusės atkirto Sergejus Ivanovičius, paprastai, lyg visų suprantamiausią dalyką, cituodamas tą pačią Evangelijos vietą, kuri visuomet daugiausia sukeldavo abejonių Levinui.

– Tai jau tikrai taip, – vėl pakartojo senis, kuris stovėjo šalia jų, atsakydamas į žvilgsnį, atsitiktinai nukreiptą į jį.

– Ne, gerbiamasis, sukirto, sukirto, visiškai jus sukirto! – linksmai sušuko Katavasovas.

Levinas paraudo iš apmaudo ne dėl to, kad jį sukirto, o dėl to, kad nesusilaikė ir ėmė ginčytis.

„Ne, man negalima su jais ginčytis, – pagalvojo, – jie apsidengę nepažeidžiamais šarvais, o aš nuogas.“

Jis matė, kad brolio ir Katavasovo įtikinti negalima, ir dar geriau matė, kad pats jokiu būdu negali sutarti su jais. Juk jie kaip tik ir skelbė tą patį proto išdidumą, kuris vos nepražudė jo. Levinas negalėjo sutikti su tuo, kad dešimtys žmonių, tarp jų ir jo brolis, turėtų teisę, remdamiesi tuo, ką jiems pasakojo šimtai plepių savanorių, atėjusių į sostinę, tvirtinti, kad jie ir laikraščiai reiškia tautos valią ir mintį, ir dar tokią mintį, kad reikia keršyti ir žudyti. Jis negalėjo sutikti su tuo, nes, visų pirma, nematė, kad taip galvotų ta liaudis, kurioje gyvena, o antra – šios mintys buvo svetimos ir jam (o jis negalėjo savęs laikyti kuo kitu kaip vienu iš žmonių, sudarančių rusų tautą), ir, svarbiausia, dėl to, kad jis drauge su liaudimi nežinojo, negalėjo žinoti to, kas yra bendrasis labas, bet tvirtai žinojo, kad šį bendrąjį labą galima pasiekti tik griežtai vykdant tą gėrio dėsnį, kuris atskleistas kiekvienam žmogui, ir todėl negalėjo norėti karo ir jo propaguoti dėl bendrų tikslų, kad ir kokie jie būtų. Drauge su Michailyčiumi ir liaudimi, kurios idėją išreiškia padavimas apie variagų kvietimą, jis sakė: „Tvarkykite mus ir valdykite. Mes su džiaugsmu pasižadame būti visiškai klusnūs. Mes pakelsime bet kurį darbą, bet kurį pažeminimą, bet kurias aukas; bet svarstome ir sprendžiame ne mes.“ O dabar liaudis, anot Sergejaus Ivanovičiaus, išsižada šios tokia brangia kaina įgytos teisės.

Jis norėjo dar pasakyti, kad jei viešoji nuomonė yra neklaidingas teisėjas, tai kodėl revoliucija, komuna nėra tokios pat teisėtos kaip ir sąjūdis slavų naudai? Bet visa tai buvo mintys, kurios nieko negalėjo nuspręsti. Vienai dalykas buvo aiškiai matyti – būtent, kad šią valandėlę ginčas erzina Sergejų Ivanovičių ir todėl ginčytis nereikia; ir Levinas nutilo ir atkreipė svečių dėmesį, kad susirinko debesėliai ir kad nuo lietaus geriau eiti namo.