Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

– O dabar kaip jis?

– Tai tikrai Dievas mums padėjo – tas serbų karas. Aš senas žmogus, nieko čia nesuprantu, bet jam Dievas tai siuntė. Man, kaip motinai, žinoma, baisu, ir, svarbiausia, sako, ce n’est pas très bien vu a Petersbourg .124 Bet ką darysi?! Tik šitaip jis gali vėl pakilti. Jašvinas – jo bičiulis – visiškai prasilošė ir važiuoja į Serbiją. Jis užvažiavo pas jį ir įkalbėjo. Dabar sūnus susidomėjo šitais įvykiais. Jūs, meldžiamasis, pasikalbėkite su juo, aš norėčiau, kad jis išsiblaškytų. Jis toks nuliūdęs. Ir, lyg tyčia, jam dar dantis gelia. O su jumis susitikti jam bus labai malonu. Prašau, pasikalbėkite su juo, jis vaikščioja šitoje pusėje.

Sergejus Ivanovičius atsakė, kad labai malonu, ir perėjo į kitą traukinio pusę.

_______________

123 Visiška prostracija.

124 Į tai nelabai palankiai žiūrima Peterburge.

V

Vakaro šešėlyje, kuris įstrižai krito nuo suverstų ant perono maišų, Vronskis ilgu apsiaustu, užsismaukęs skrybėlę, susidėjęs rankas į kišenes, vaikščiojo it žvėris narve, greitai apsisukdamas po dvidešimties žingsnių. Einančiam prie jo Sergejui Ivanovičiui pasirodė, kad Vronskis jį mato, bet dedasi nematąs. Sergejui Ivanovičiui tas buvo vis tiek. Jis negalėjo turėti asmeninių sąskaitų su Vronskiu.

Šią akimirką Sergejaus Ivanovičiaus akyse Vronskis buvo žymus didžio žygio dalyvis, ir Koznyševas laikė savo pareiga jį padrąsinti ir parodyti savo pritarimą. Jis priėjo prie Vronskio.

Šis sustojo, įsižiūrėjo, pažino ir, žengęs keletą žingsnių į Sergejų Ivanovičių, stipriai paspaudė jam ranką.

– Galbūt nenorėjote su manimi susitikti, – prašneko Sergejus Ivanovičius, – bet rasi galėčiau jums būti naudingas?

– Susitikti su jumis man yra mažiausiai nemalonu, – tarė Vronskis. – Atleiskite man. Nieko malonaus man gyvenime nebėra.

– Aš suprantu ir norėjau pasiūlyti jums savo paslaugas, – dėstė Sergejus Ivanovičius, atidžiai žiūrėdamas Vronskiui į veidą, kuriame buvo aiškiai matyti skausmas. – Gal jums praverstų laiškas Rističiui, Milanui?

– O ne! – tarytum sunkiai suprasdamas, atsakė Vronskis. – Jeigu jums vis tiek, tai vaikščiokime. Vagonuose taip tvanku. Laiškas? Ne, labai ačiū; numirti rekomendacijų nereikia. Nebent turkams... – tęsė, nusišypsojęs vien tik burna. Rūsčios akys ir dabar reiškė kančią.

– Taip, bet gal jums lengviau būtų užmegzti santykius, kurie vis dėlto būtini, su paruoštu žmogumi. Pagaliau, kaip norite. Aš labai džiaugiausi, išgirdęs apie jūsų pasiryžimą. Ir taip jau savanoriai puolami iš visų pusių, todėl toks žmogus kaip jūs iškelia juos visuomenės akyse.

– Aš kaip žmogus, – kalbėjo Vronskis, – esu tuo geras, kad gyvybė man neturi jokios vertės. O kad fizinės energijos man pakanka įsibrauti į karè ir sutriuškinti arba žūti, – šitai žinau. Aš džiaugiuosi, kad yra už ką atiduoti gyvybę, kuri man ne tik nereikalinga, bet ir atsipykusi. Kam nors pravers. – Ir jis nekantriai suraukė žandą, nes nepaliaujamai geliantis dantis jam kliudė net kalbėti su tokia išraiška, kaip norėjo.

– Jūs atgimsite, aš jums pranašauju, – tarė Sergejus Ivanovičius, jausdamasis susigraudinęs. – Išvaduoti savo brolius iš jungo yra toks tikslas, dėl kurio verta ir mirti, ir gyventi. Tesuteikia jums Dievas išorinį pasisekimą ir vidinę ramybę, – pridūrė ir padavė ranką.

Vronskis stipriai paspaudė ištiestą Sergejaus Ivanovičiaus ranką.

– Taip, kaip įrankis galiu praversti kam nors. Bet kaip žmogus esu visiškai sugniužęs, – palengva kalbėjo jis.

Tvirtą dantį taip gėlė, kad burnoje prisirinko seilių, ir jam sunku buvo kalbėti. Vronskis nutilo, žiūrėdamas į lėtai ir lengvai atriedančio bėgiais tenderio ratus.

Staiga visiškai kitas jausmas, ne sopulys, o bendra slogi, visą sielą apimanti gėla privertė jį akimirką užmiršti, kad jam skauda dantį. Pažiūrėjęs į tenderį ir į bėgius, paveiktas pokalbio su pažįstamu, su kuriuo dar nebuvo susitikęs po savo nelaimės, Vronskis staiga prisiminė ją, atseit tai, kas dar buvo likę iš jos, kai lyg beprotis įbėgo į geležinkelio stoties baraką: ant barako stalo svetimų žmonių akyse begėdiškai tysojo kruvinas kūnas, dar neseniai kupinas gyvybės; sveika išlikusi atmesta galva su sunkiomis kasomis ir garbiniuotais smilkiniuose plaukais, ir sustingusi žaviame veide, pravira raudona burna, keista išraiška, tokia gaili lūpose ir baisi sustingusiose atmerktose akyse, tarytum sakyte sakanti tą baisųjį žodį, – kad jis gailėsis, – kurį Ana, jiems susipykus, buvo pasakiusi vyrui.

Jis stengėsi atsiminti ją tokią, kokia buvo tuomet, kai pirmą kartą susitiko su ja taip pat stotyje, – paslaptingą, žavią, mylinčią, ieškančią laimės ir ją teikiančią, o ne žiauriai kerštingą, kokią Vronskis prisiminė ją paskutinę akimirką. Stengėsi atsiminti geriausias valandėles su ja; bet šios valandėlės buvo amžinai užnuodytos. Jis atsiminė tiktai jos triumfuojantį, išsipildžiusį grasinimą, niekam nereikšmingą, neišdildomą gailesį. Jis nebejautė danties skausmo, ir rauda iškreipė veidą.

Du kartus praėjęs tylėdamas pro maišus ir susivaldęs, ramiai kreipėsi į Sergejų Ivanovičių.

– Ar neturėjote telegramos po vakarykščios? Taip, sumušti ir trečią kartą, bet rytoj laukiama lemiamų kautynių.

Pakalbėję dar apie tai, kad Milanas paskelbtas karaliumi ir kokių didžiulių vaisių tas paskelbimas gali turėti, jie po antro skambučio nuėjo kiekvienas į savo vagoną.

VI

Nežinodamas, kada galės išvažiuoti iš Maskvos, Sergejus Ivanovičius netelegrafavo broliui, kad atsiųstų arklius. Levino nebuvo namie, kai Katavasovas ir Sergejus Ivanovičius nedideliu vežimaičiu, paimtu stotyje, dulkėti kaip juodukai, dvyliktą valandą dienos privažiavo prie Pokrovskojė namų priebučio. Kiti, kuri su tėvu ir seseria sėdėjo balkone, pažino dieverį ir nubėgo apačion jo pasitikti.

– Kodėl nieko nepranešėte, kaip jums ne gėda! – sušuko ji, paduodama ranką Sergejui Ivanovičiui ir atkišdama jam kaktą.

– Mes puikiai atvažiavome ir jūsų netrikdėme, – atsakė Sergejus Ivanovičius. – Aš toks dulkinas, jog bijau prisiliesti. Buvau taip užsiėmęs, jog nė nežinojau, kada ištruksiu. O jūs, – tarė jis šypsodamasis, – vis taip pat džiaugiatės tylia laime tyliame užutekyje, kur jūsų nepasiekia jokios srovės. Štai ir mūsų bičiulis Fiodoras Vasiljičius išsiruošė pagaliau.

– Bet nesu negras, kai nusiprausiu – būsiu panašus į žmogų, – duodamas ranką, tarė Katavasovas, kaip paprastai, juokaudamas ir šypsodamasis baltais dantimis, itin blizgančiais juodame veide.

– Kostia labai džiaugsis. Jis išėjo į palivarką. Jau turėtų pareiti.

– Vis ūkiu rūpinasi. Tai tikras užutekis, – kalbėjo Katavasovas. – O mes mieste, be serbų karo, nieko nematome. Kaip mano bičiulis į tai žiūri? Tikriausiai kaip nors kitaip negu kiti žmonės.

– Bet jis taip, nieko, kaip visi, – truputį droviai žvelgdama į Sergejų Ivanovičių, atsakė Kiti. – Tai aš pasiųsiu jo pašaukti. O pas mus tėtė vieši. Jis neseniai iš užsienio parvažiavo.

Liepusi nusiųsti žmogų pas Leviną ir nuvesti dulkinus svečius praustis, vieną į kabinetą, antrą į didelį Doli kambarį, ir pasirūpinusi svečių pusryčiais, ji, naudodamasi teise greitai judėti, kurios neturėjo būdama nėščia, užbėgo į balkoną.

– Tai Sergejus Ivanovičius ir Katavasovas, profesorius, – pranešė ji.

– Oi, net karšta pasidarė! – pasakė kunigaikštis.

– Ne, tėte, jis labai mielas, ir Kostia labai jį myli, – tarsi primygtinai ko prašytų, šypsodamasi kalbėjo Kiti, pastebėjusi pašaipą tėvo veide.