Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

– Žiūrėk, Kiti, pirmoji atsistok ant kilimo, – priėjusi paliepė grafienė Nordston. – Gražiai jūs šiandien pasižymėjote! – paskui kreipėsi į Leviną.

– Ar nebaisu? – paklausė Marja Dmitrijevna, sena teta.

– Ar tau nevėsu? Tu išblyškusi. Pala, pasilenk! – tarė Kiti sesuo Lvova ir, sujungusi į ratą savo puikias putlias rankas, šypsodamasi pataisė jai gėles ant galvos.

Doli priėjo, norėjo pasakyti kažką, bet nieko negalėjo ištarti, apsiverkė ir nenatūraliai susijuokė.

Kiti žiūrėjo į visus tokiomis pat nieko nematančiomis akimis kaip ir Levinas. Į visus jai skirtus žodžius nuotaka galėjo atsakyti tik laimės šypsena, kuri dabar taip jai tiko.

Tuo metu cerkvės tarnai apsirengė pamaldoms, ir šventikas su diakonu priėjo prie analojaus, kuris stovėjo priecerkvyje. Dvasininkas kažką pasakė Levinui. Tas nenugirdo.

– Paimkite nuotakai už rankos ir veskite, – tarė pajaunys Levinui.

Kurį laiką šis negalėjo suprasti, ko iš jo reikalaujama.

Ilgai jį kiti mokė ir jau norėjo palikti, nes šis ėmė vis ne ta ranka arba ne už tos rankos, kol pagaliau suprato, kad reikia dešiniąja, nekeičiant padėties, paimti nuotakai taip pat už dešiniosios rankos. Kai pagaliau paėmė merginai už rankos kaip reikėjo, šventikas žengė keletą žingsnių pirma jų ir sustojo prie analojaus. Giminių ir pažįstamų minia, ūžiant šnekesiui ir čežant šleifams, pasistūmėjo paskui. Kažkas pasilenkė ir pataisė nuotakai šleifą. Cerkvėje pasidarė taip tylu, jog buvo girdėti, kaip laša vaškas.

Senukas dvasininkas su kamilavka, sidabru žvilgančiomis žilų plaukų sruogomis, perskirtomis į dvi puses ir subrauktomis už ausų, išsitraukęs iš po sunkaus sidabrinio drabužio su auksiniu kryžiumi ant nugaros mažas išdžiūvusias rankas, imliojo kažką prie analojaus.

Stepanas Arkadjičius atsargiai priėjo prie šventiko, pašnibždėjo kažką ir, pamerkęs Levinui, sugrįžo atgal.

Dvasininkas uždegė dvi gėlėmis papuoštas žvakes, laikydamas jas pakreipęs kairiąja ranka taip, kad vaškas pamaži lašėjo nuo jų, ir atsigręžė į jaunuosius. Šventikas buvo tas pats, kuris klausė Levino išpažinties. Išvargusiomis ir liūdnomis akimis pažvelgė jis į jaunikį ir nuotaką, atsiduso ir, ištraukęs iš po apdaro dešiniąją ranką, palaimino jaunikį ir taip pat, tačiau kiek atsargiau ir švelniau, uždėjo sudėtus pirštus ant nulenktos Kiti galvos. Paskui padavė jiems žvakes ir, paėmęs smilkytuvą, palengva nuėjo.

„Nejaugi tai tiesa?“ – pagalvojo Levinas ir žvilgtelėjo į nuotaką. Jam kiek iš viršaus buvo matyti jos profilis, ir, vos pastebimai virptelėjus Kiti lūpoms bei blakstienoms, jis suprato, kad nuotaka pajuto jo žvilgsnį. Kiti neatsigręžė, bet aukšta klostytinė apykaklė sujudėjo, kildama prie jos mažytės rausvos ausies. Levinas matė, kad merginos krūtinėje sustojo atodūsis ir suvirpėjo ilga pirštine apmauta maža ranka, kuri laikė žvakę.

Visi nemalonumai dėl marškinių ir vėlavimo, kalbos su pažįstamais, giminėmis, jų nepasitenkinimas, juokinga jo padėtis – viskas staiga dingo, ir jaunikiui paliko džiaugsminga bei baisu.

Gražus augalotas protodiakonas su sidabrine kamža, styrinčiomis į šalis, sušukuotomis, raitytomis garbanomis vikriai žengė į priekį ir, įprastiniu mostu dviem pirštais kilstelėjęs stulą, atsistojo priešais šventiką.

„Pa-lai-mink, Vieš-pa-tie!“ – iš lėto, vienas paskui kitą, virpindami oro bangas, pasigirdo iškilmingi garsai.

„Palaimintas mūsų Dievas visuomet, nūnai ir kiekvieną dieną, ir per amžių amžius“, – romiu, giedamu balsu atsakė senukas dvasininkas, vis tebeimliodamas kažką ant analojaus. Aidėdamas per visą cerkvę, nuo langų iki skliautų, darniai ir plačiai pakilo, sustiprėjo, akimirką stabtelėjo ir tyliai pakibo ore nematomo choro kupinas akordas.

Kaip ir visada, buvo meldžiamasi už taiką iš aukštybių ir išganymą, už sinodą, už monarchą, ir už Dievo tarnus Konstantiną ir Jekateriną, kurie žiedavosi.

„Idant suteiktų jiems tobulą, taikią meilę ir pagalbą, melskime Viešpatį“, – tarytum visa cerkvė alsavo protodiakono balsu.

Levinas klausėsi žodžių, ir šie stebino jį. „Kaip jie atspėjo, kad pagalbos, kaip tik pagalbos? – galvojo atsimindamas, kokią baimę ir kokias abejones neseniai patyrė. – Ką aš žinau? Ką galiu vienas be pagalbos šiame baisiame uždavinyje? – mąstė jaunikis. – Kaip tik pagalba man reikalinga dabar.“

Kai diakonas baigė maldą, šventikas atsigręžė su knyga į sužadėtinius:

– Amžinasis Dieve, kursai sujungei išskirtuosius, – skaitė romiu, giedamu balsu, – ir surišai juos nesuardomos meilės ryšiais, palaiminai Izaoką ir Rebeką, padaręs savo pažado įpėdiniais: patsai palaimink ir šiuos tavo tarnus Konstantiną, Jekateriną, pamokyk visokio gero darbo, nes esi maloningas ir gailestingas Dievas, ir Tave garbiname, Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, dabar ir visada, ir per amžių amžius.

– A-amen, – pasklido ore neregimas choras.

„Sujungei išskirtuosius ir surišai juos nesuardomos meilės ryšiais“ – kokią gilią prasmę turi šie žodžiai ir kaip tinka viskam, ką jauti šią valandą! – galvojo Levinas. – Ar ji tą patį jaučia, ką ir aš?“

Atsigręžęs jaunikis sutiko nuotakos žvilgsnį.

Iš to žvilgsnio pamatė, kad ši tą pat suprato, ką ir jis. Vis dėlto tai buvo netiesa. Kiti beveik visai nesuprato pamaldų žodžių ir net nesiklausė per sužiedavimą. Ji negalėjo klausytis ir suprasti: toks stiprus buvo tasai vienas jausmas, kuris pripildė jos sielą ir vis labiau stiprėjo. Tai buvo džiaugsmas, kad visiškai įvykę tai, kas jau pusantro mėnesio buvo įvykę jos sieloje ir per visas tas šešias savaites džiugino ir kankino ją. Kiti sieloje tą dieną, kai ji, apsivilkusi rusva suknele, Arbato gatvės namų salėje tyliai priėjo prie jo ir atsidavė jam – merginos sieloje tą dieną ir valandą visiškai nutrūko visi saitai su buvusiu gyvenimu ir prasidėjo visiškai kitas, naujas, nežinomas jai gyvenimas, nors iš tikrųjų tebeišgyveno senąjį. Tos šešios savaitės buvo pats laimingiausias ir pats skausmingiausias laikas. Visas jos gyvenimas, visi troškimai, viltys telkėsi aplink tą vieną, dar nesuprantamą žmogų, su kuriuo merginą siejo kažkoks dar labiau nesuprantamas negu pats žmogus, kartais suartinantis, kartais atstumiantis jausmas, ir kartu ji tebegyveno buvusio gyvenimo sąlygomis. Gyvendama senąjį gyvenimą, baisėjosi savimi, tuo, kad pasidarė tokia visiškai abejinga visai praeičiai: daiktams, įpročiams, žmonėms, mylėjusiems ir mylintiems ją, motinai, kuri labai sielojosi dėl to abejingumo, mielam, švelniam tėvui, kurį ji prieš tai mylėjo labiau už viską pasaulyje. Kartais Kiti baisėdavosi tuo abejingumu, kartais džiaugdavosi tuo, kas ją padarė tokią abejingą. Mergina nieko negalėjo nei galvoti, nei norėti, kas nebuvo susiję su šiuo žmogumi, tačiau tasai naujasis gyvenimas dar nebuvo prasidėjęs, ir Kiti negalėjo net aiškiai jo įsivaizduoti. Tik laukė, džiaugėsi, bet drauge bijojo to naujo ir nežinomo gyvenimo. Dabar štai laukimas ir nežinia, ir gailėjimasis, kad reikia išsižadėti to, kas buvo – visa tuojau pat baigsis ir prasidės kažkas nauja. Tas naujas gyvenimas negalėjo nebūti baisus, nes buvo nežinomas, tačiau baisu ar nebaisu – viskas atsitikę dar prieš šešias savaites jos sieloje, o dabar buvo tiktai pašventinta tai, kas jau seniai įvyko.

Atsigręžęs į analojų, šventikas vos užčiuopė mažą Kiti žiedelį ir, liepęs Levinui ištiesti ranką, užmovė šį ant jo piršto galo. „Žieduojasi Dievo tarnas Konstantinas su Dievo tarnaite Jekaterina.“ Ir, užmovęs didelį žiedą ant rausvo, mažo, gailiai silpno Kiti pirščiuko, dvasininkas ištarė tą pat.