Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

– Juk vis dėlto gaila, kad tuodu lokius kiti medžios. Atsimenate, kaip buvo Chapilove pastarąjį kartą? Nuostabi būtų medžioklė, – tarė Čirikovas.

Levinas nenorėjo nuvilti jo ir pasakyti, ar gali kur nors būti kas nors gero be jos, todėl nieko neatsakė.

– Juk ne be reikalo tas paprotys atsisveikinti su viengungio gyvenimu, – kalbėjo Sergejus Ivanovičius. – Kad ir koks būsi laimingas, laisvės vis dėlto gaila.

– Prisipažinkite, juk jaučiatės truputį taip, kaip tas Gogolio jaunikis, kad pro langą norėtumėte iššokti?

– Tikriausiai taip yra, bet neprisipažins! – prabilo Katavasovas ir garsiai nusikvatojo.

– Ką gi, langas atviras... Važiuokime tuojau į Tverę! Viena lokė, irštvą galima pulti. Tikrai, važiuokime penktos valandos traukiniu! O čia tesižinai, – šypsodamasis tarė Čirikovas.

– Na, dievaži, – atsakė džiaugdamasis Levinas, – negaila širdžiai tos prarastos laisvės, ir tiek!

– Bet jūsų širdyje toks chaosas dabar, kad nežinote pats, ką jaučiate, – kalbėjo Katavasovas. – Palaukite, kai truputį pradėsite susivokti, tada pajusite!

– Ne, aš bent truputį jausčiau, kad, nepaisydamas jausmo (jam girdint nenorėjo pasakyti „meilės“)... ir laimės, negaliu užmiršti, kad vis dėlto gaila netekti tos laisvės... Priešingai, net džiaugiuosi, kad tos laisvės netenku.

– Blogai! Žuvęs subjektas! – patikino Katavasovas. – Na, išgerkime, kad jis pagytų, arba tiktai palinkėkime šiam, kad nors viena šimtoji jo svajonių išsipildytų. Tai būtų tokia laimė, kokios nėra buvę žemėje!

Po pietų netrukus svečiai išsiskirstė, dar turėdami persirengti vestuvėms.

Likęs vienas ir prisimindamas tų viengungių kalbas, Levinas dar kartą paklausė savęs: ar sielos gilumoje gailisi laisvės, apie kurią jie kalbėjo? Paklausęs nusišypsojo. „Laisvė? Kam laisvė? Laimė – tik mylėti ir trokšti, galvoti jos troškimais, mintimis, tai yra neturėti jokios laisvės. Štai kas yra laimė. Ar žinau jos mintis, troškimus, jausmus?“ – staiga ėmė kuždėti kažkoks balsas. Šypsena išnyko veide, ir Levinas susimąstė. Staiga vyrą apėmė keistas jausmas – baimė, ir jis ėmė abejoti viskuo.

„Kas, jeigu ji nemyli manęs? Kas, jeigu už manęs teka tik dėl to, kad reikia ištekėti? Kas, jeigu pati nežino, ką daro? – klausinėjo save. – Ji gali atsigosti ir tik ištekėjusi supras, kad nemyli ir negalėjo mylėti manęs.“ Keistos, pačios blogiausios mintys apie sužadėtinę ėmė jam skverbtis į galvą. Levinas pavydėjo jos Vronskiui kaip prieš metus, tarytum tasai vakaras, kai matė Kiti su Vronskiu, būtų buvęs vakar. Jaunikis įtarė, kad ši ne viską pasakė jam.

Levinas greitai pašoko. „Ne, taip negalima! – tarė sau nevilties pagautas. – Eisiu pas ją, paklausiu, pasakysiu paskutinį kartą: mes laisvi, ir ar ne geriau būtų apsigalvojus? Vis geriau negu amžina nelaimė, gėda, neištikimybė!“ Jausdamas širdyje neviltį ir apmaudą visiems žmonėms, sau, Kiti, išėjo iš viešbučio ir nuvažiavo pas ją.

Levinas rado sužadėtinę užpakaliniuose kambariuose. Kiti sėdėjo ant skrynios ir su tarnaite kažką tvarkė – skirstė krūvas įvairiaspalvių suknelių, išdėstytų ant kėdžių atlošų ir grindų.

– Ak! – sušuko Kiti, pamačiusi jį, ir visa nušvito iš džiaugsmo. – Kaip tu, kaipgi jūs (iki šios dienos ji sakydavo jam tai „tu“, tai „jūs“)? Nelaukiau! Skirstausi mergautines sukneles, kam kurią...

– A! Tai labai gerai! – tarė jis, niūriai žiūrėdamas į tarnaitę.

– Išeik, Duniaša, paskui tave pašauksiu, – pasakė Kiti. – Kas tau? – paklausė ji, ryžtingai sakydama „tu“, kai tik mergina išėjo. Sužadėtinė pastebėjo keistą jaunikio veidą, susijaudinusį ir niūrų, ir ją suėmė baimė.

– Kiti! Aš kankinuosi. Negaliu vienas kankintis, – prisipažino jis su neviltimi balse, atsistojęs priešais ir maldaujamai žiūrėdamas į akis. Iš jos mylinčio atviro veido Levinas jau matė, kad nieko negali išeiti iš to, ką buvo ketinęs pasakyti, bet jam vis dėlto reikėjo, kad mergina pati išblaškytų abejones. – Atėjau pasakyti, kad dar yra laiko. Viską galima panaikinti ir atitaisyti.

– Ką? Nieko nesuprantu. Kas tau?

– Tai, ką tūkstantį kartų sakiau ir negaliu negalvoti... kad aš tavęs nevertas. Negalėjai sutikti už manęs tekėti. Tu pagalvok. Tu apsirikai. Pagalvok kaip reikiant. Negali mylėti manęs... Jeigu... geriau pasakyk, – kalbėjo nežiūrėdamas į Kiti. – Aš būsiu nelaimingas. Tegu visi kalba, ką nori, vis geriau nei nelaimė. Vis dėlto geriau dabar, kol dar nevėlu...

– Nesuprantu, – nusigandusi atsakė ji, – tu nori pasakyti... kad nereikia?

– Taip, jeigu nemyli manęs.

– Tau galvoj negera! – sušuko Kiti, paraudusi iš apmaudo.

Jaunikio veidas buvo toks pasigailėtinas, kad ši suvaldė apmaudą ir, numetusi nuo krėslo sukneles, atsisėdo arčiau.

– Ką manai? Pasakyk viską.

– Manau, kad negali mylėti manęs. Už ką gali mane mylėti?

– Dieve mano! Ką aš galiu?.. – sušuko mergina ir pravirko.

– Ak, ką aš padariau! – šūktelėjo Levinas, ir atsiklaupęs prieš Kiti ėmė bučiuoti jai rankas.

Kunigaikštienė, po penkių minučių įėjusi į kambarį, juos rado jau visiškai susitaikiusius. Kiti ne tiktai įtikino Leviną, kad myli jį, bet šio paklausta, už ką myli jį, net paaiškino. Mergina atsakė, jog dėl to myli, kad supranta jį visiškai, dėl to, kad žino, ką šis turi mylėti, ir kad visa tai, ką jis myli, yra gerai. Tai pasirodė Levinui visai aišku. Kai kunigaikštienė įėjo į kambarį, jie sėdėjo greta ant skrynios, skirstė sukneles ir ginčijosi: Kiti norėjo atiduoti Duniašai tą rudą suknelę, kurią vilkėjo tada, kai Levinas jai pasipiršo, o šis prisispyręs prašė tos suknelės niekam neduoti, o Duniašai dovanoti žydrąją.

– Kaip tu nesupranti? Ji tamsiaplaukė, ir jai netiks... Aš visa tai apgalvojau.

Sužinojusi, ko Levinas atvyko, kunigaikštienė pusiau juokais, pusiau rimtai supyko ir išsiuntė jį namo persirengti bei prašė nekliudyti Kiti šukuotis, nes tuojau atvyks Šarlis.

– Ji ir taip nieko nevalgo visas šias dienas ir pasidarė negraži, o tu čia dar ją erzini savo paikystėmis, – kalbėjo kunigaikštienė. – Nešdinkis, nešdinkis, mielasis.

Levinas, sugėdintas ir jausdamasis kaltas, bet nurimęs, grįžo į viešbutį. Jo brolis, Darja Aleksandrovna ir Stepanas Arkadjičius – visi šventiniais apdarais pasipuošę, jau laukė jo, pasiruošę palaiminti šventuoju paveikslu. Gaišti nebuvo galima. Darja Aleksandrovna turėjo dar užsukti namo bei pasiimti iškvepintą ir sugarbanotą sūnų, kuris turėjo vežti nuotakos paveikslą. Paskui vieną karietą reikėjo nusiųsti pajaunio, o kitą, kuri nuveš Sergejų Ivanovičių, – grąžinti atgal... Apskritai visokių itin sudėtingų reikalų buvo labai daug. Neabejotina, kad nebuvo galima gaišti, nes jau buvo pusė septynių.

Iš laiminimo šventuoju paveikslu nieko neišėjo. Stepanas Arkadjičius atsistojo greta žmonos komiškai iškilminga poza, paėmė paveikslą ir, liepęs Levinui nusilenkti iki žemės, palaimino šį, geraširdiškai ir pašaipiai šypsodamasis, ir tris kartus pabučiavo. Tą patį padarė ir Darja Aleksandrovna, paskui suskato važiuoti ir supainiojo karietų maršrutus.

– Na tai štai ką padarysime: tu važiuok mūsų karieta parvežti jo, o Sergejus Ivanovičius, jeigu jau būtų toks geras, tegu užvažiuoja, o paskui tegu pasiunčia.

– Ką gi, aš labai džiaugiuosi.

– O mes tuojau su juo atvažiuosime. Ar daiktai išsiųsti? – paklausė Stepanas Arkadjičius.

– Išsiųsti, – atsakė Levinas ir liepė Kuzmai paruošti jam drabužius persirengti.