Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Keletą kartų sužieduojamieji bandė įspėti, ką reikia daryti, bet kiekvieną kartą suklysdavo, ir šventikas šnibždomis pataisydavo juos. Galiausiai, atlikęs, kas buvo būtina, peržegnojęs jaunuosius žiedais, padavė Kiti didįjį, o Levinui mažąjį, vėl jie susipainiojo ir du kartus davė vienas antram žiedą, ir dėlto išeidavo ne taip, kaip reikėjo.

Doli, Čirikovas ir Stepanas Arkadjičius priėjo jų pataisyti. Vėl viskas susipainiojo, vienas kitas ėmė kuždėtis ir šypsotis, tačiau iškilmingi ir susigraudinę besituokiančiųjų veidai nepasikeitė, priešingai, painiodami rankas, jie žiūrėjo dar rimčiau ir iškilmingiau negu pirma, ir kai Stepanas Arkadjičius šypsodamasis pakuždėjo šiems, kad dabar kiekvienas užsimautų savo žiedą, šypsena nejučiomis sustingo vyro lūpose. Jis jautė, kad bet kuri šypsena gali porą įžeisti.

„Nes Tu iš pradžių sutvėrei vyrišką lytį ir moterišką, – skaitė šventikas, jiems pasikeitus žiedais, – ir Tu sujungi vyrą su žmona, idant vienas antram padėtų ir tęstų giminę žmonių. Tu pats, Viešpatie Dieve mūsų, atsiuntęs tiesą palikuonims savo ir viltį tarnams savo ir tėvams mūsų, iš kartos į kartą, išrinktiesiems savo: pažvelk į savo tarną Konstantiną ir tarnaitę Jekateriną ir sutvirtink sužiedavimą per jų tikėjimą ir vienybę, ir tiesą, ir meilę...“

Levinas jautė vis labiau, kad visos jo mintys apie vedybas, svajonės apie tai, kaip susitvarkys gyvenimą, buvo vaiko darbas ir kad čia yra kažkas tokio, ko iki šiol nesuprato ir dar mažiau supranta dabar, nors viskas taikoma jam. Jaunikio krūtinėj vis aukščiau ir aukščiau kilo virpulys, ir ašaros, kurių negalėjo sulaikyti, pasirodė akyse.

V

Cerkvėje buvo visa Maskva, giminės ir pažįstami. Ir per sužieduotuvių apeigas, spindinčioje cerkvės šviesoje tarp išsipuošusių moterų, merginų bei vyrų su baltais kaklaraiščiais, frakais ir mundurais nenutrūko padoriai tylus šnekesys, kurį daugiausia pradėdavo vyrai, kai moterys atsidėjusios sekė visas šių šventų apeigų smulkmenas, kurios jas visada taip jaudina.

Būrelyje arčiausiai prie nuotakos buvo dvi jos seserys: Doli ir vyresnioji, rami gražuolė Lvova, atvykusi iš užsienio.

– Kodėl Mari su violetine suknele atvažiavo į vestuves? Atrodo lyg juodai apsirengusi, – kalbėjo Korsunskaja.

– Kai tokia veido spalva, tai vienintelis išganymas... – atsakė Drubeckaja. – Stebiuosi, kam jie vakare iškėlė vestuves. Lyg kokie pirkliai...

– Gražiau. Aš taip pat tuokiausi vakare, – pasakojo Korsunskaja ir atsiduso, prisiminusi, kokia miela buvo tą dieną, kaip juokingai buvo įsimylėjęs jos vyras ir kaip dabar viskas kitaip.

– Sako, jei kas daugiau kaip dešimt kartų būna pabroliu, tas lieka nevedęs, aš norėjau būti dešimtą ir apsidrausti, bet vieta buvo užimta, – kalbėjo grafas Siniavinas gražutei kunigaikštytei Čiarskajai, kuri tikėjosi už jo ištekėti.

Čiarskaja tik nusišypsojo. Ji žiūrėjo į Kiti, galvodama, kaip ir kada ji pati stovės su grafu Siniavinu taip, kaip dabar stovi Kiti, ir kaip tuomet primins jam šitą juoką.

Ščerbackis kalbėjo senai freilinai Nikolajevai, jog ketinąs uždėti vainiką ant Kiti šinjono, kad ši būtų laiminga.

– Nereikėjo užsidėti šinjono, – atsakė Nikolajeva, seniai nusprendusi, kad jeigu senasis našlys, kurį stengėsi pasigauti, vestų ją, tai vestuvės būtų labai paprastos. – Nemėgstu tokio prašmatnumo.

Sergejus Ivanovičius bendravo su Darja Dmitrevna, juokais tikindamas ją, kad paprotys išvažiuoti po vestuvių dėl to esąs taip paplitęs, kad jaunavedžiams visuomet esti truputį gėda.

– Jūsų brolis gali didžiuotis. Ji nuostabiai miela. Manau, jums pavydu?

– Man jau per vėlu, Darja Dmitrevna, – atsakė jis, ir jo veidas netikėtai pasidarė liūdnas ir rimtas.

Stepanas Arkadjičius papasakojo svainei savo kalambūrą apie ištuoką.

– Reikia pataisyti vainiką, – tarė ši, neklausydama ką jis sako.

– Kaip gaila, kad ji nebe tokia graži pasidarė, – kalbėjo grafienė Nordston Lvovai. – O vis dėlto jis nevertas jos pirštuko. Ar netiesa?

– Ne, jis man labai patinka. Ne dėl to, kad tai būsimasis beau-frere 1, – atsakė Lvova. – Ir kaip jis gražiai laikosi! O juk kaip sunku gražiai laikytis tokiais atvejais – nebūti juokingam. Jaunikis nejuokingas, visiškai natūralus, matyti, kad susijaudinęs.

– Atrodo laukėte to?

– Beveik. Kiti visuomet jį mylėjo.

– Na, žiūrėsime, katras pirmas atsistos ant kilimo. Aš patariau Kiti.

– Vis tiek, – atsakė Lvova, – mes visos esame klusnios žmonos, tokia jau mūsų giminė.

– O aš tai tyčia pirmoji atsistojau su Vasilijumi. O jūs, Doli?

Doli stovėjo šalia, girdėjo jų žodžius, bet neatsakinėjo. Ji buvo susigraudinusi. Ašaros blizgėjo akyse, ir jeigu būtų bandžiusi ką pasakyti, būtų pravirkusi. Moteris džiaugėsi Kiti ir Levinu, mintimis grįždama į savo vestuves žvilgtelėdavo į spindintį Stepaną Arkadjičių, užmiršdavo visą dabartį ir galvodavo tik apie pirmąją nekaltą meilę. Mąstė ne tik apie save, bet apie visas moteris, artimas ir pažįstamas, atsiminė, kokios jos buvo tą vienintelę iškilmingą valandą, kai lygiai kaip Kiti stovėjo prie altoriaus su meile, viltimi ir baime širdyje, išsižadėdamos praeities ir žengdamos į paslaptingą ateitį. Kartu su visomis šiomis nuotakomis, kurios iškilo jos atmintyje, Doli prisiminė savo mieląją Aną: buvo neseniai girdėjusi smulkmenų apie jos spėjamą ištuoką. Juk ir Ana tokia pat skaisti stovėjo su pomerančių žiedais ir šydu. O dabar?

– Labai keista, – pratarė ji.

Ne vien tik seserys, bičiulės ir giminės sekė visas apeigų smulkmenas, sekė ir pašalinės moterys, žiūrovės, susijaudinusios, užgniaužusios kvapą, bijodamos praleisti bent vieną jaunikio ir nuotakos judesį, veidų išraišką, ir, kupinos apmaudo, neatsakinėjo į linksmas ar pašalines abejingų vyrų pastabas, o dažnai nė negirdėdavo, apie ką šie kalba.

– Ko taip apsiverkusi? Negi kas varo?

– Kas ją varys... toks šaunus vyras! Kunigaikštis turbūt koks ar kas?

– O čia gal sesuo, pasipuošusi baltu atlasu? Na, klausyk, tuoj subaubs diakonas: „Tesibijai savo vyro.“

– Iš Čiudovo?

– Ne, iš Sinodo.

– Aš liokajų klausinėjau. Sako, tuojau vežasi į savo dvarą. Labai turtingas. Dėl to ir išleido.

– Vis dėlto porelė graži.

– O jūs dar ginčijotės, Marja Vlasjevna, kad karnalinai palaidi dėvimi. Žvilgtelk, tos, kur su pliušiniu, pasiuntinė, sako, matai, kaip suraukta... Taip, ir vėl šitaip.

– Kokia meilutė ta nuotaka, tarytum avelė iškaišyta! Šiaip ar taip, sakysi, gaila mūsų, moterėlių.

Šitaip buvo kalbama žiūrovių minioje, kurioms pavyko įsmukti pro cerkvės duris.

_______________

1 Svainis.

VI

Kai sužiedavimo apeigos buvo baigtos, cerkvės tarnas patiesė prieš analojų viduryje gabalą rausvo šilkinio audeklo, choras užgiedojo įmantrią ir sudėtingą psalmę, kurioje šūkčiojo kits kitam bosas ir tenoras, ir šventikas atsigręžęs parodė jauniesiems į patiestą rausvą audeklo gabalą. Kad ir kaip dažnai ir daug šie buvo girdėję apie tą prietarą, jog tas bus galva šeimoje, katras pirmas atsistos ant kilimo, nei Levinas, nei Kiti vėliau nieko neatsiminė, kai žengė tuos keletą žingsnių. Jie negirdėjo nė garsių pastabų ir ginčų, kad, anot vienų, pirmas jis atsistojęs, o kitų nuomone – abu kartu.

Po įprastų klausimų, ar nori susituokti ir ar nėra pasižadėję kitiems, ir jų atsakymų, kurie patiems keistai skambėjo, prasidėjo naujos pamaldos. Kiti klausėsi maldos žodžių, norėdama suvokti prasmę, tačiau negalėjo. Iškilmingumo ir šviesaus džiaugsmo jausmas, vykstant toliau apeigoms, vis didėjo ir didėjo, pripildydamas jos sielą ir neleisdamas susikaupti.