Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

III

Minia žmonių, daugiausia moterų, supo vestuvėms apšviestą cerkvę. Tie, kurie nesuspėjo patekti į vidų, grūdosi prie langų, stumdėsi, ginčijosi ir žvilgčiojo pro grotų virbus.

Daugiau kaip dvidešimt karietų žandarai jau buvo sustatę išilgai gatvės. Policijos karininkas, nepaisydamas šalčio, su spindinčiu munduru stovėjo prie įėjimo. Be perstojo važiavo karietos, ir damos su gėlėmis, pasikėlusios šleifus, vyrai, nusiėmę uniformines kepures arba juodas skrybėles, ėjo į cerkvę. Pačioje cerkvėje jau degė abu sietynai ir visos žvakės prie nekilnojamųjų paveikslų. Auksinis spindėjimas raudoname ikonostaso fone ir paauksuotos drožtinės ikonos, ir šviestuvų bei žvakidžių sidabras, ir grindų plokštės, ir kilimėliai, ir vėliavos viršuje, ir sakyklos pakopos, ir senos pajuodusios knygos, ir sutanėlės, ir kamžos – visa skendėjo šviesoje. Dešinėje šiltos cerkvės pusėje, iš frakų ir baltų kaklaraiščių, mundurų ir štofų, aksomo, atlaso, plaukų, gėlių, nuogų pečių bei rankų ir ilgų pirštinių minios sklido santūrus, bet gyvas šnekesys, kuris keistai atsiliepė aukštame kupole. Kiekvieną kartą, kai sucypdavo atidaromos durys, šnekesys minioje nuščiūdavo, ir visi atsigręždavo, tikėdamiesi pamatyti įeinančius jaunikį ir nuotaką. Durys jau buvo atsivėrusios daugiau kaip dešimtį kartų, bet kiekvieną kartą įeidavo arba pavėlavęs svečias ar viešnia, kurie prisijungdavo prie kviestųjų ratelio dešinėje, arba žiūrovė, kuri, apgavusi arba permaldavusi policijos pareigūną, atsistodavo pašalinių žmonių minioje iš kairės. Ir giminės, ir prašalaičiai jau buvo perėję visas laukimo fazes.

Iš pradžių visi manė, kad jaunikis su nuotaka tuojau atvažiuos, ir dėl to vėlavimo nesirūpino. Paskui ėmė vis dažniau žvilgčioti į duris, kalbėdami, ar kas nors neatsitiko. Vėliau dėl to vėlavimo pasidarė nejauku, ir giminės bei svečiai stengėsi atrodyti, kad įdomiai tarp savęs kalbasi, o apie jaunikį visai negalvoja.

Protodiakonas, lyg primindamas, kad jam brangus laikas, nekantriai kosčiojo, drebindamas langų stiklus. Buvo girdėti, kaip prie vargonų bandomi balsai ar šnypščiasi nosį nuobodžiaują choristai. Šventikas be paliovos siuntė tai zakristijoną, tai diakoną sužinoti, ar neatvažiavo jaunikis, ir pats violetine sutana su išsiuvinėta juosta vis dažniau ir dažniau prieidavo prie šoninių durų laukdamas. Pagaliau viena dama, žvilgtelėjusi į laikrodį, tarė: „Vis dėlto keista!“, ir visi svečiai sunerimo, ėmė garsiai reikšti savo nustebimą ir nepasitenkinimą. Vienas pabrolių nuvažiavo sužinoti, kas atsitiko. Tuo metu Kiti, jau seniai visiškai pasiruošusi, balta suknele, ilgu šydu ir pomerančių žiedų vainikėliu su svočia ir seseria Lvova stovėjo Ščerbackių namų salėje ir žiūrėjo pro langą, jau daugiau kaip pusvalandį veltui laukdama žinios iš savo pabrolio, kad jaunikis atvyko į cerkvę.

Tuo metu Levinas su kelnėmis, tačiau be liemenės ir frako, vaikščiojo iš vieno galo į kitą po viešbučio kambarį, nuolat iškišdamas galvą pro duris ir žiūrėdamas į koridorių. Jame nebuvo matyti to, ko laukė, tad nevilties pagautas grįždavo ir, mostaguodamas rankomis, kreipdavosi į ramiai sau rūkantį Stepaną Arkadjičių:

– Ar yra kada nors žmogus buvęs tokioje baisioje ir kvailoje padėtyje! – kalbėjo jis.

– Taip, kvaila, – patvirtino Stepanas Arkadjičius, šypsena švelnindamas nemalonią nuotaiką. – Bet nurimk, jis tuojau atveš.

– Taigi, atveš! – stengdamasis neširsti, tęsė Levinas. – Ir dar tos nelemtos atviros liemenės! Neįmanoma! – šaukė žiūrėdamas į suglamžytą savo marškinių krūtinę. – O kas, jeigu daiktai jau išvežti į geležinkelio stotį! – sušuko apimtas nevilties.

– Tada mano apsivilksi.

– Seniai taip reikėjo.

– Negerai būti juokingam... Palauk! Viskas susitvarkys.

Atsitiko taip: kai Levinas liepė Kuzmai, savo senam tarnui, atnešti drabužius, šis atnešė fraką, liemenę ir visa, ko reikėjo.

– O marškiniai? – sušuko Levinas.

– Marškiniais jūs vilkite, – ramiai šypsodamasis, atsakė Kuzma.

Švarių marškinių Kuzma nesusiprato palikti, ir, įsakytas viską sukrauti ir nuvežti pas Ščerbackius, iš kurių tą patį vakarą turėjo išvažiuoti jaunieji, taip ir padarė – sudėjo viską, išskyrus fraką. Nuo ryto vilkimi marškiniai buvo susiglamžę, ir prie madingai iškirptos liemenės jų neįmanoma buvo dėvėti. Siųsti pas Ščerbackius buvo toli. Nusiuntė žmogų marškinių nupirkti. Liokajus sugrįžo: viskas uždaryta – sekmadienis. Nusiuntė pas Stepaną Arkadjičių, atvežė marškinius, šie buvo labai platūs ir trumpi. Nusiuntė pagaliau pas Ščerbackius iškrauti daiktų. Jaunikio visi laukė cerkvėje, o tas it narve uždarytas žvėris vaikščiojo po kambarį, žvilgčiodamas į koridorių ir, siaubingos nevilties pagautas, galvojo, ką buvo prikalbėjęs Kiti ir ką toji gali dabar manyti.

Pagaliau įlėkė į kambarį kaltininkas Kuzma, vos atgaudamas kvapą, nešinas marškiniais.

– Vos suspėjau. Į vežimą jau daiktus kėlė, – tarė Kuzma.

Po trijų minučių, nežiūrėdamas į laikrodį, kad neaitrintų žaizdos, Levinas bėgte bėgo koridoriumi.

– Jau šituo reikalo nepataisysi, – šypsodamasis kalbėjo Stepanas Arkadjičius, ne per daug stengdamasis jį pasivyti. – Viskas susitvarkys... sakau tau.

IV

– Atvažiavo! – Ana jis! – Kuris? – Jaunėlesnis? – O ji, vargšė, nei gyva, nei mirusi! – sušneko minioje, kai Levinas, susitikęs su nuotaka prie cerkvės durų, drauge įėjo į vidų.

Stepanas Arkadjičius papasakojo žmonai, dėl ko buvo sugaišta, ir svečiai šypsodamiesi šnibždėjosi tarpusavyje. Levinas nieko nematė ir negirdėjo, nenuleisdamas akių žiūrėjo į savo nuotaką.

Visi kalbėjo, kad per pastarąsias dienas ji pasidarė labai negraži ir prie altoriaus anaiptol nebuvo tokia daili kaip paprastai, bet Levinui taip neatrodė. Jis žiūrėjo į aukštai sušukuotus išrinktosios plaukus su ilgu baltu šydu ir baltomis gėlėmis, į aukštą klostytą apykaklę, kuri itin droviai dengė iš šonų ir atidengė iš priešakio ilgą jos kaklą, į nuostabiai liekną merginos liemenį, ir jam atrodė, jog Kiti gražesnė negu bet kada – ne todėl, kad šios gėlės, šydas, iš Paryžiaus gauta suknelė būtų bent kiek padidinę jos grožį, bet dėl to, kad nors akį vėrė šis dirbtinis apdaro puošnumas, mielame nuotakos veide, žvilgsnyje, lūpose pleveno ta ypatinga nekalto atvirumo išraiška.

– Jau maniau, kad norėjai pabėgti, – tarė Kiti jam ir nusišypsojo.

– Toks kvailas nuotykis, jog man gėda ir kalbėti! – atsakė šis rausdamas ir atsigręžė į priėjusį Sergejų Ivanovičių.

– Nieko sau tavo istorija su marškiniais! – prakalbo Sergejus Ivanovičius, linguodamas galvą ir šypsodamasis.

– Taip, taip, – patikino Levinas, nesupratęs, ką brolis sako.

– Na, Kostia, dabar reikia išspręsti svarbų klausimą, – paskatino Stepanas Arkadjičius, apsimesdamas nusigandęs. – Tu kaip tik dabar gali įvertinti, koks jis svarbus. Manęs klausia: ar naudotas žvakes uždegti, ar naujas? Skirtumas dešimt rublių, – pridūrė, raukdamas lūpas šypsenai. – Nusprendžiau, bet bijau, kad tu gali nesutikti.

Levinas suprato, kad tai juokai, bet negalėjo nusišypsoti.

– Tai kaipgi: naudotas ar naujas? Štai kas yra.

– Taip, taip, naujas.

– Na, labai džiaugiuosi! Klausimas išspręstas! – tarė Stepanas Arkadjičius šypsodamasis. – Kaip sukvailėja žmonės, atsidūrę tokioje padėtyje, – pridūrė Čirikovui, kai Levinas sumišęs pažvelgė į jį ir arčiau priėjo prie nuotakos.