Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Buvo meldžiamasi, „idant jie būtų skaistūs ir sulauktų gero įsčių vaisiaus, idant džiaugtųsi, regėdami sūnus ir dukteris“. Buvo kalbama apie tai, kad Dievas sutvėręs moterį iš Adomo šonkaulio, ir „dėl to vyras paliks tėvą ir motiną ir sutaps su žmona, du kūnai bus vienas kūnas“, ir kad „ši paslaptis didi yra“; buvo prašoma, idant Dievas suteiktų jiems vaisingumą ir palaiminimą, kaip Izaokui ir Rebekai, Juozapui, Mozei ir Seforai, idant jie išvystų savo sūnų sūnus. „Visa tai žavu, – galvojo Kiti, klausydamasi šių žodžių, – visa nė negali būti kitaip“, – ir džiaugsmo šypsena, nejučiom užkrėtusi visus, kurie žiūrėjo į ją, spindėjo nušvitusiame nuotakos veide.

– Visiškai uždėkite! – pasigirdo patarimų, kai šventikas uždėjo ant jų vainikus, ir Ščerbackis virpančia ranka, apmauta pirštine su trimis sagomis, laikė aukštai iškėlęs vainiką viršum Kiti galvos.

– Uždėkite! – sušnibždėjo ši šypsodamasi.

Levinas pažvelgė į ją ir nustebo išvydęs, kaip džiaugsmingai spindi jos veidas, šis jausmas nejučiom užkrėtė jį. Jaunikiui tapo šviesu ir linksma, kaip ir nuotakai.

Juodviem linksma buvo klausytis, kaip skaitomas apaštalo laiškas ir kaip griaudi protodiakono balsas jam skaitant paskutinę eilutę, kurios taip nekantriai laukė pašalinė publika. Linksma buvo gerti šiltą raudonąjį vyną su vandeniu iš lėkštos taurės, ir buvo dar linksmiau, kai šventikas, atmetęs savo apdarą ir paėmęs abi jų rankas, vedė jaunuosius aplink analojų, o bosas gaudė: „Izaijau, džiūgauk.“ Ščerbackis ir Čirikovas, kurie prilaikė vainikus, painiodamiesi nuotakos šleife, taip pat kažko šypsodamiesi ir džiaugdamiesi, tai atsilikdavo, tai, dvasininkui sustojus, užkliūdavo už jaunųjų. Džiaugsmo kibirkštis, įsižiebusi Kiti sieloje, rodėsi, uždegė visus, kurie buvo cerkvėje. Levinui atrodė, kad ir šventikui, ir diakonui, taip pat kaip ir jam, norisi šypsotis.

Nuėmęs nuo jų galvų vainikus, dvasininkas perskaitė paskutinę maldą ir pasveikino sutuoktinius. Levinas pažvelgė į Kiti, niekuomet lig šiol nebuvo jos tokios matęs. Kiti buvo žavi nuo to naujo laimės švytėjimo, kuris pleveno veide. Levinas norėjo pasakyti jai ką nors, bet nežinojo, ar jau viskas baigta. Šventikas išgelbėjo jį iš tos keblios padėties. Nusišypsojo maloniai ir tyliai tarė:

– Pabučiuokite žmoną, ir jūs pabučiuokite savo vyrą, – ir paėmė iš jų rankų žvakes.

Levinas atsargiai pabučiavo sutuoktinės šypsančias lūpas, padavė jai ranką ir, jusdamas naują, keistą artumą, ėjo iš cerkvės. Vyras netikėjo, negalėjo tikėti, kad tai tiesa. Tik susitikus nustebusiems ir nedrąsiems jųdviejų žvilgsniams, Levinas tikėdavo tuo, nes jausdavo, kad jie jau viena būtybė.

Po vakarienės tą pačią naktį jaunieji išvažiavo į dvarą.

VII

Vronskis su Ana jau tris mėnesius drauge keliavo po Europą. Juodu jau buvo apsilankę Venecijoje, Romoje, Neapolyje ir ką tik atvažiavo į nedidelį Italijos miestelį, kur ketino kiek pagyventi.

Gražuolis vyresnysis liokajus tankiais, iškvepintais plaukais su sklastymu, prasidedančiu nuo sprando, su fraku ir plačia balta batistine marškinių krūtine, su karulių virtine ant apvalaus pilvuko, susibrukęs į kišenes rankas, niekinamai prisimerkęs, griežtai atsakinėjo kažką vienam sustojusiam ponui. Išgirdęs, kad kitoje prieangio pusėje kažkas lipa laiptais aukštyn, vyresnysis liokajus atsigręžė ir, pamatęs rusų grafą, kuris turėjo pas juos užėmęs gražiausius kambarius, pagarbiai išsitraukė iš kišenių rankas ir pasilenkęs paaiškino, kad kurjeris jau buvo atėjęs ir kad palaco 2 nuomos reikalas sutvarkytas. Vyriausiasis valdytojas sutinkąs pasirašyti sutartį.

– Labai malonu, – tarė Vronskis. – O ponia namie?

– Ponia buvo išėjusi pasivaikščioti, bet dabar grįžo, – atsakė liokajus.

Vronskis nusiėmė nuo galvos minkštą plačiais kraštais skrybėlę ir nusišluostė nosine prakaituotą kaktą bei sušukuotus į viršų plaukus, kurie siekė iki pusės ausų ir dengė plikę. Dirstelėjęs į vis tebestovintį poną, kuris atsidėjęs žiūrėjo į jį, Vronskis norėjo eiti toliau.

– Šis ponas yra rusas ir klausinėjo apie jus, – pasakė vyresnysis liokajus.

Jusdamas apmaudą, kad niekur nepasislėpsi nuo pažįstamų, ir drauge norėdamas susirasti kokią nors pramogą nuobodžiame gyvenime, Vronskis atsigręžęs dar kartą žvilgtelėjo į poną, kuris buvo kiek paėjęs į šalį ir sustojęs. Abiem tuo pačiu metu nušvito akys.

– Goleniščevas!

– Vronskis!

Iš tikrųjų tai buvo Goleniščevas, Vronskio draugas iš Pažų korpuso. Goleniščevas korpuse priklausė liberaliajai srovei, o išeidamas gavo civilinio valdininko laipsnį ir niekur netarnavo. Baigę korpusą, draugai išsiskirstė ir buvo susitikę tik vieną kartą.

Susitikęs tada su juo, Vronskis suprato, kad Goleniščevas turi pasirinkęs kažkokią didžiai protingą liberaliąją veikimo sritį ir dėl to su panieka žiūri į jo veiklą bei profesiją. Vronskis, susitikęs su Goleniščevu, taip šaltai ir išdidžiai jam atsikirto, kaip paprastai atsikirsdavo žmonėms, duodamas jiems štai ką suprasti: „Mano gyvenimo būdas gali jums patikti ar nepatikti, bet man tai visiškai nesvarbu: turite mane gerbti, jei norite su manimi būti pažįstamas.“ Goleniščevas buvo niekinamai abejingas pirmojo tonui. Tasai susitikimas, atrodytų, dar labiau būtų turėjęs juodu išrskirti. Dabar abu nušvito ir sušuko iš džiaugsmo, pažinę vienas antrą. Vronskis nenumanė, kad taip apsidžiaugs, pamatęs Golenišcevą, ir nesuprato, kaip vėliau jam bus nuobodu. Jis užmiršo nemalonų pastarojo susitikimo įspūdį ir atviru džiaugsmingu veidu padavė buvusiam draugui ranką. Tokiu pat džiaugsmu nušvito ir bičiulio veidas, kuriame prieš tai matėsi nerimas.

– Kaip džiaugiuosi tave sutikęs! – tarė Vronskis, draugiškai šypsodamasis ir rodydamas tvirtus baltus dantis.

– O aš girdžiu: Vronskis, bet kuris – nežinojau. Labai džiaugiuosi!

– Eime į vidų. Na, ką tu veiki?

– Jau antri metai gyvenu čia. Dirbu.

– A! – susidomėjęs nutęsė Vronskis. – Eime.

Ir pagal rusų įprotį, užuot kaip tik rusiškai pasakęs tai, ką norėjo nuslėpti nuo tarnų, ėmė kalbėti prancūziškai.

– Tu pažįstamas su Karenina? Mes drauge keliaujame. Aš einu pas ją, – prancūziškai tarė, įdėmiai žiūrėdamas Goleniščevui į akis.

– A! Nė nežinojau (nors žinojo), – abejingai atsakė tas. – Tu seniai atvykai? – pridūrė.

– Aš? Ketvirta diena, – atsakė Vronskis, dar kartą įdėmiai žiūrėdamas į draugą.

„Taip, jis padorus žmogus ir į dalyką žiūri kaip reikiant, – tarė sau Vronskis, supratęs, ką reiškia Goleniščevo veidas ir kalbos pakeitimas. – Galima supažindinti jį su Ana, jis viską supranta kaip reikiant.“

Vronskis per tuos tris mėnesius, kuriuos išbuvo su Ana užsienyje, susitikdamas su naujais žmonėmis, visuomet savęs klausdavo, kaip tas naujasis asmuo pažiūrės į jo santykius su Ana, ir dažniausiai matydavo, kad vyrai supranta kaip reikiant . Vis dėlto jeigu kas būtų paklausęs jį ir tuos, kurie suprato „kaip reikiant“, kuo reiškiasi šis supratimas, tiek jam, tiek jiems būtų buvę labai sunku atsakyti.

Kitaip sakant, tie, kurie, Vronskio nuomone, suprato „kaip reikiant“, toli gražu to nesuprato, o elgėsi taip, kaip elgiasi gerai išauklėti žmonės, susidūrę su labai sudėtingais ir neišsprendžiamais klausimais, iš visų pusių supančiais gyvenimą, – elgėsi mandagiai, vengė užuominų ir nemalonių klausimų. Dėjosi visiškai suprantą padėties reikšmę ir prasmę, pripažįstą ją ir net pritarią, bet laiką nederamu ir nebūtinu dalyku visa tai aiškinti.