Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Noras gyventi, kurį didino gerėjanti sveikata, buvo toks stiprus, ir gyvenimo sąlygos buvo tokios naujos ir malonios, jog Karenina jautėsi nedovanotinai laiminga. Kuo labiau ji pažino Vronskį, tuo labiau jį mylėjo. Ana mylėjo Vronskį dėl jo paties ir dėl to, kad šis ją mylėjo. Moteriai buvo labai džiugu matyti, kad vyras visiškai priklauso jai. Jai visuomet būdavo malonu kartu. Visas jo būdas, kurį Karenina pažino vis labiau ir labiau, buvo jai neapsakomai mielas. It jauna įsimylėjusi mergina, grožėjosi Vronskio išore, kurią pakeitė civiliniai drabužiai. Visa, ką šis kalbėjo, galvojo ir darė, jai atrodė kažkaip ypač tauru ir kilnu. Anos žavėjimasis vyru dažnai gąsdindavo ją pačią: ieškojo ir negalėjo rasti nė vieno Vronskio bruožo, kuris nebūtų puikus. Ji nedrįso parodyti vyrui, kokia jaučiasi prieš jį menka. Moteriai rodėsi, kad jis tai žinodamas galėtų greičiau nustoti ją mylėjęs, o ji nieko taip nebijojo dabar, nors ir neturėjo tam jokio pagrindo, kaip netekti šio meilės. Ana negalėjo nebūti dėkinga Vronskiui už jo elgesį su ja ir neparodyti, kaip tai brangina. Vyras, jos nuomone, turėjęs tokį aiškų pašaukimą tapti valstybės veikėju ir tikriausiai suvaidinti šioje srityje žymų vaidmenį – jis paaukojo savo garbėtrošką dėl jos ir niekuomet neparodė, kad bent truputį to gailėtųsi. Labiau negu pirma buvo meilingai pagarbus ir visą laiką rūpinosi, kad Karenina niekuomet nepajustų, kokia nesmagi jos padėtis. Vronskis, tokio vyriško būdo žmogus, ne tik niekuomet neprieštaraudavo moteriai, bet neturėjo savo valios ir, atrodė, tik stengėsi įspėti jos norus. Ši negalėjo to nevertinti, nors kaip tik toks jo įtemptas domėjimasis ja, ta rūpinimosi atmosfera, kuria vyras ją gaubė, kartais slėgdavo Aną.

Vronskis, nors buvo laimėjęs tai, ko labai ilgai troško, nesijautė visiškai laimingas. Veikiai pajuto, kad troškimo patenkinimas suteikė jam tiktai smiltelę to laimės kalno, kurio tikėjosi. Šis patenkinimas parodė Vronskiui tą amžiną klaidą, kurią daro žmonės, manydami, kad tik patenkinę savo troškimą gali patirti laimę. Iš pradžių, kai tik pradėjo gyventi drauge su Karenina ir apsivilko civiliniais drabužiais, Vronskis pajuto, kaip iš viso yra žavu turėti laisvę, kurios anksčiau nepažino, ir meilės laisvę, buvo patenkintas, tačiau neilgai. Veikiai pajuto, kad sielą ima kankinti troškimų troškimai ir slėgti ilgesys. Vis griebdavosi kiekvienos greit praeinančios užgaidos, laikydamas ją troškimu ir tikslu. Šešiolika dienos valandų reikėjo kuo nors užpildyti, nes jie gyveno užsienyje visiškai laisvi, ištrūkę iš tų visuomeninio gyvenimo sąlygų, kurios užimdavo tiek daug laiko Peterburge. Apie viengungio gyvenimo malonumus, kuriuos anksčiau leisdavo sau Vronskis, lankydamasis užsienyje, negalima buvo nė galvoti, nes vienas toks mėginimas netikėtai sukėlė Anai tokį liūdesį, kuris jokiu būdu neatitiko jo nusižengimo – vėlyvos vakarienės su pažįstamais. Santykių su vietine ir rusų visuomene neaiški jų padėtis taip pat neleido palaikyti. Apžiūrinėjimas įdomybių, nekalbant apie tai, kad viskas buvo jau matyta, jam, kaip rusui ir protingam žmogui, negalėjo atrodyti toks svarbus dalykas, kaip atrodo, pavyzdžiui, anglams.

Kaip alkanas gyvulys griebia kiekvieną pakliuvusį daiktą, vildamasis patenkinti alkį, taip ir Vronskis visiškai nesąmoningai griebdavosi tai politikos, tai naujų knygų, tai paveikslų.

Iš mažens turėdamas gabumų tapybai ir nežinodamas, kam išleisti pinigus, pradėjo rinkti graviūras, susidomėjo tapyba, ėmė pats tapyti ir į šitą darbą sudėjo tą nepatenkintų troškimų atsargą, kurią reikėjo patenkinti.

Jis mokėjo suprasti meną ir teisingai, su skoniu imituoti, ir tarėsi turįs kaip tik tai, ko reikia dailininkui; kiek laiko pasvyravęs, kurią tapybos rūšį pasirinkti: religinę, istorinę, žanrinę ar realistinę, Vronskis pradėjo tapyti. Vyras suprato visas rūšis ir galėjo semtis įkvėpimo iš bet kurios, tačiau negalėjo įsivaizduoti, kad galima visiškai nė nežinoti, kokios yra tapybos rūšys, ir semtis įkvėpimo tiesiog iš to, kas sieloje, nesirūpinant, ar tai, ką nutapys, priklausys kuriai nors žinomai rūšiai. Vronskis to nežinojo ir semdavosi įkvėpimo ne tiesiog iš paties gyvenimo, o aplinkos – iš gyvenimo, jau įsikūnijusio meno kūrinyje, tai įkvėpimas jį pagaudavo labai greitai ir lengvai, ir taip pat greitai ir lengvai šiam pasisekdavo pasiekti, kad jo tapyba būtų labai panaši į tą rūšį, kurią norėjo pamėgdžioti.

Labiau už visas kitas tapybos kryptis jam patiko prancūziškoji, grakšti ir efektinga, ir ja sekdamas Vronskis pradėjo tapyti Anos portretą itališku apdaru, šis portretas atrodė pačiam ir visiems, kas matė, labai vykęs.

IX

Seni, apleisti rūmai su aukštais lipdytais plafonais ir freskomis sienose, mozaikinėmis grindimis, sunkiomis geltono štofo užuolaidomis prie aukštų langų, su vazomis ant konsolių ir židinių, su drožtinėmis durimis ir niūriomis, paveikslais nukabinėtomis salėmis – šie rūmai, kai jie atsikraustė, pačia išore palaikė malonų, bet klaidingą Vronskio įsitikinimą, kad jis yra ne tiek rusų dvarininkas, atsargos jegermeisteris, kiek apsišvietęs meno mėgėjas ir globotojas, ir pats – kuklus dailininkas, dėl mylimos moters išsižadėjęs aukštosios visuomenės, pažinčių, garbėtroškos.

Vronskio pasirinktas vaidmuo persikėlus pavyko visiškai, ir jis, Goleniščevo supažindintas su kai kuriais įdomiais asmenimis, iš pradžių buvo ramus. Tapybos profesoriaus italo vadovaujamas, piešė gamtos etiudus ir studijavo viduramžių italų gyvenimą, kuris pastaruoju metu taip žavėjo Vronskį, jog net skrybėlę ir pledą per petį ėmė nešioti kaip viduramžiais, ir tai jam labai tiko.

– O mes gyvename ir nieko nežinome, – tarė kartą Vronskis Goleniščevui, atėjusiam pas juos rytą. – Matei Michailovo paveikslą? – kalbėjo, paduodamas jam ką tik šįryt gautą rusišką laikraštį ir rodydamas straipsnį apie rusų dailininką, gyvenantį tame pat mieste ir baigusį paveikslą, apie kurį seniai buvo pasklidęs gandas ir kuris iš anksto buvo nupirktas. Straipsnyje prikaišiojama vyriausybei ir Akademijai už tai, kad nuostabusis dailininkas negauna jokios paramos ir pagalbos.

– Mačiau, – atsakė Goleniščevas. – Be abejo, gabumų jis turi, tačiau kryptis visiškai klaidinga. Vis ta pati pažiūra į Kristų ir religinę tapybą kaip Ivanovo, Štrauso, Renano.

– Ką vaizduoja paveikslas? – paklausė Ana.

– Kristus prieš Pilotą. Kristus parodytas kaip žydas ir taip realistiškai, kaip reikalauja naujoji kryptis.

Paklaustas apie paveikslo turinį, Goleniščevas nukrypo į vieną iš pačių mėgstamiausių savo temų ir ėmė dėstyti:

– Nesuprantu, kaip jie gali taip baisiai klysti. Kristus jau yra taip aiškiai įkūnytas didžiųjų senolių mene. Vadinasi, jeigu jie nori vaizduoti ne Dievą, o revoliucionierių ar išminčių, tai tegu iš istorijos ima Sokratą, Frankliną, Šarlotę Kordė, bet tik ne Kristų. Jie ima tą patį asmenį, kurio negalima naudoti menui, ir paskui...

– O ar tiesa, kad tas Michailovas labai skursta? – paklausė Vronskis, manydamas, kad jis, kaip rusas mecenatas, turėtų padėti dailininkui, nesvarbu, blogas ar geras būtų paveikslas.

– Vargu. Jis puikus portretistas. Ar matėte jo tapytą Vapilčikovos portretą? Bet jis, matyt, nenori tapyti portretų, todėl gal iš tikrųjų skursta. Sakau, kad...

– Ar negalima jį paprašyti, kad nutapytų Anos Arkadjevnos portretą? – paklausė Vronskis.

– Kodėl mano? – paklausė ši. – Po tavojo nenoriu jokio kito portreto. Geriau Ani (taip vadino savo mergytę). Štai ir ji, – pridūrė, žvilgtelėjusi pro langą į gražuolę italę žindyvę, kuri išnešė kūdikį į sodą, ir tučtuojau slapčia dirstelėjusi į Vronskį. Gražuolė žindyvė, kurios galvą Vronskis tapė savo paveikslui, buvo vienintelis slaptas Kareninos sielvartas. Vronskis, tapydamas ją, gėrėjosi šios grožiu ir viduramžiška išvaizda, ir Ana nedrįso, tiesiog bijojo pati sau prisipažinti, kad žindyvė gali jai sukelti pavydą, todėl ypač gerinosi ir lepino tiek ją, tiek jos mažytį sūnų.