Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Vronskis tuojau suprato, kad Goleniščevas yra vienas iš tokių žmonių, todėl labai džiaugėsi su juo susitikęs. Iš tikrųjų, kai juodu nuėjo pas Kareniną, Goleniščevas elgėsi su ja taip, kaip tik Vronskis galėjo norėti. Jis, matyt, nė kiek nesistengdamas, vengė kalbų, kurios būtų vertusios jaustis nemaloniai.

Goleniščevas anksčiau nebuvo pažįstamas su Ana, ir jį labai nustebino moters grožis, o dar labiau tai, kad labai paprastai žiūri į savo padėtį. Ji paraudo, kai Vronskis įvedė Goleniščevą, ir šis vaikiškas nuoraudis, nutvieskęs jos gražų ir atvirą veidą, nepaprastai patiko vyrui. Ypač patiko jam, jog Karenina tučtuojau, tarsi norėdama, kad tasai svetimas žmogus neturėtų jokių abejonių, pavadino Vronskį tiesiog Aleksejumi ir pasakė, kad juodu persikelia į ką tik išsinuomotą namą, kuris čia vadinamas palaco . Ši tiesi ir paprasta pažiūra į savo padėtį patiko Goleniščevui. Jis pažino Aleksejų Aleksandrovičių ir Vronskį, ir dabar, matydamas, kaip geraširdiškai, linksmai, energingai elgiasi Ana, tarėsi visiškai suprantąs ją. Tarėsi suprantąs tai, ko moteris jokiu būdu nesuprato: būtent, kaip galėjo, padariusi vyrą nelaimingą, pametusi jį ir sūnų ir netekusi gero vardo, jaustis tokia energinga, linksma ir laiminga.

– Jis pažymėtas gide, – tarė Goleniščevas apie tą palaco , kurį išsinuomojo Vronskis. – Ten yra puikus Tintoretas. Iš jo paskutiniojo laikotarpio.

– Žinote, oras puikus, nueikime ten, dar kartą žvilgtelėsime, – pasiūlė Vronskis, kreipdamasis į Aną.

– Labai džiaugiuosi, tuojau einu užsidėti skrybėlės. Sakote, karšta? – tarė moteris, sustojusi prie durų ir klausiamai žiūrėdama į Vronskį. Jos veidas smarkiai nukaito.

Vronskis iš Anos žvilgsnio suprato, kad ši nežino, kokių santykių jis nori laikytis su Goleniščevu, ir nėra tikra, ar taip pati elgiasi, kaip jis norėtų.

Vronskis pažvelgė į ją ilgu, švelniu žvilgsniu.

– Ne, nelabai, – pasakė.

Ir Anai pasirodė, kad ji viską suprato, svarbiausia – tai, kad Vronskis patenkintas ja, ir, nusišypsojusi vyrui, Ana greitu žingsniu išėjo pro duris.

Bičiuliai pažvelgė vienas į antrą, ir abiejų veidai sumišo, tarytum Goleniščevas, kuris, matyti, ja grožėjosi, buvo benorįs ką nors pasakyti apie Kareniną ir nesusigriebė, o Vronskis norėjo, bet drauge ir bijojo.

– Tai mat kaip, – prabilo Vronskis, nes reikėjo ką nors pasakyti. – Tai tu apsigyvenai čia? Ir vis tebedirbi tą darbą? – kalbėjo toliau, atsiminęs, kad Goleniščevas rašo kažką, bent taip buvo girdėjęs.

– Taip, rašau „Dviejų pradų“ antrąją dalį, – tarė Goleniščevas, paraudęs iš malonumo, kad šis apie tai paklausė, – tai yra, atvirai sakant, nerašau dar, bet ruošiu, renku medžiagą. Ji bus daug platesnė ir apims beveik visus klausimus. Pas mus, Rusijoje, žmonės nenori suprasti, kad mes esame Bizantijos įpėdiniai, – pradėjo ilgai ir karštai aiškinti.

Vronskiui iš pradžių buvo nejauku, kad nežinojo nė pirmojo „Dviejų pradų“ straipsnio, apie kurį jam kalbėjo autorius kaip apie žinomą dalyką. Paskui, kai Goleniščevas ėmė dėstyti mintis ir Vronskis galėjo jį sekti, tai ir nežinodamas „Dviejų pradų“ klausėsi susidomėjęs, nes Goleniščevas kalbėjo gražiai. Vronskiui atrodė keista ir buvo nesmagu, kad bičiulis sudirgęs ir susijaudinęs kalba apie tą jam rūpimą dalyką. Juo toliau Goleniščevas kalbėjo, juo labiau žėrėjo jo akys, juo skubiau jis polemizavo su tariamais priešininkais, ir jo veidas darėsi vis labiau ir labiau nerimastingas ir įžeidus. Prisiminęs, koks Goleniščevas buvo liesutis, gyvas, geraširdis ir taurus berniukas, visuomet pirmas mokinys korpuse, Vronskis jokiu būdu negalėjo suprasti, kodėl jo bičiulis toks sudirgęs, ir šitai nepatiko jam. Ypač jam nepatiko, kad Goleniščevas, geros draugijos žmogus, stato save lygia greta su kažkokiais rašeivomis, kurie jį erzino, ir pyksta ant jų. Ar vertėjo dėl to jaudintis? Tas nepatiko Vronskiui, bet vis dėlto juto, kad Goleniščevas nelaimingas, ir šiam buvo gaila jo. Kad tai nelaimingas žmogus ir beveik pamišėlis, buvo matyti iš jo judraus ir gana gražaus veido tuo metu, kai net nepastebėjęs, kad sugrįžo Ana, skubėdamas karštai tebedėstė savo mintis.

Kai pasirodė moteris su skrybėlaite ir pelerina ir, greitu gražios rankos judesiu žaisdama skėčiu, sustojo prie jo, Vronskis, lengviau pasijutęs, liovėsi žiūrėjęs Goleniščevui į akis, nejudamai įsmeigtas į jį ir ieškančias užuojautos, ir dar meiliau pažvelgė į savo žavią, gyvybe ir džiaugsmu trykštančią draugę. Goleniščevui nelengva buvo atsikvošėti, ir pradžioje jis atrodė nuliūdęs ir paniuręs, bet Ana, meiliai visiems nusiteikusi (tokia buvo šiuo metu), veikiai atgaivino jį savo paprastu ir linksmu elgesiu. Pamėginusi kalbėti apie šį bei tą, nukreipė kalbą į tapybą, apie kurią šis kalbėjo labai gražiai, ir atsidėjusi klausėsi. Jie pėsti priėjo prie išnuomotų namų ir apžiūrėjo juos.

– Mane labai džiugina vienas dalykas, – tarė Ana Goleniščevui, kai jie grįžo atgal. – Aleksejus turės gerą atelier 3. Būtinai paimk tą kambarėlį, – tarė ji Vronskiui rusiškai, sakydama jam „tu“, nes jau suprato, kad Goleniščevas jų nuošaliame gyvenime bus artimas žmogus ir prieš jį slėptis nereikia.

– Argi tu tapai? – paklausė Goleniščevas, greitai atsigręžęs į Vronskį.

– Taip, seniau tapydavau ir dabar truputį pradėjau, – tarė tas rausdamas.

– Jis turi didelį talentą, – kalbėjo Ana, džiaugsmingai šypsodamasi. – Aš, žinoma, negaliu spręsti. Nusimaną žmonės tą patį sakė.

_______________

2 Rūmai.

3 Studija.

VIII

Tuo pirmuoju metu, pasijutusi laisva ir pradėjusi greitai sveikti, Ana buvo nedovanotinai laiminga ir džiaugėsi gyvenimu. Mintis apie vyro nelaimę nenuodijo laimės. Atsiminti praeitį buvo taip baisu, kad moteris negalėjo apie ją galvoti. Antra vertus, jos vyro nelaimė suteikė Kareninai pernelyg didelę laimę, ir ji negalėjo justi sąžinės priekaištų. Visa, kas atsitiko jai po ligos: susitaikymas su vyru, santykių nutrūkimas, žinia apie Vronskio žaizdą, jo pasirodymas, pasiruošimas ištuokai, išvykimas iš vyro namų, atsisveikinimas su sūnumi – visa tai atrodė lyg karščiuojančio ligonio sapnas, iš kurio ji pabudo tik užsienyje viena su Vronskiu. Prisiminus, kad padarė tiek blogo vyrui, Anai kildavo jausmas, panašus į pasišlykštėjimą, kurį patirtų skęstantis žmogus, nustūmęs nuo savęs įsikibusįjį. Tas žmogus nuskendo. Žinoma, tai blogai, bet kitaip nebuvo galima išsigelbėti ir geriau neprisiminti tų klaikių smulkmenų.

Tada, kai ji nutraukė santykius su vyru, vienintelis samprotavimas moterį guodė ir teisino elgesį, ir atsimindama dabar visa, kas įvyko, atsimindavo vien tą samprotavimą. „Neišvengiamai padariau šitą žmogų nelaimingą, – galvojo Karenina, – bet nenoriu naudotis ta nelaime, aš taip pat kenčiu ir kentėsiu: netenku to, ką labiausiai branginau – netenku gero vardo ir sūnaus. Aš pasielgiau blogai, ir todėl nenoriu būti laiminga, nenoriu išsituokti, nes turėsiu kentėti dėl savo negarbės ir dėl to, kad esu atskirta nuo sūnaus.“ Kad ir kaip nuoširdžiai norėjo Ana kentėti, nekentėjo. Ji nejautė jokios gėdos. Būdami abu labai taktiški, užsienyje, vengdami rusų damų, niekuomet nestatydavo savęs į dviprasmišką padėtį ir visur sutikdavo žmonių, kurie dėjosi visiškai ir net daug geriau suprantą jų tarpusavio santykius, negu patys juos suprato. Mylimo sūnaus ilgesys pradžioje taip pat nekankino. Mergaitė, jo kūdikis, buvo tokia miela, ir Ana taip prisirišo prie mažylės nuo to laiko, kai jai liko tik toji mergytė, jog retai atsimindavo sūnų.