Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

Vronskis taip pat pažvelgė pro langą ir į Anos akis ir, tučtuojau atsigręžęs į Goleniščevą, tarė:

– Pažįsti tą Michailovą?

– Man yra tekę su juo susitikti. Bet jis keistuolis ir visiškai bemokslis. Žinote, vienas iš tų laukinių naujų žmonių, kurių dabar dažnai pasitaiko; žinote, iš tų laisvamanių, kurie d’emblee 4 išauklėti netikėjimo, neigimo ir materializmo idėjomis. Seniau, būdavo, – kalbėjo Goleniščevas, nepastebėdamas ar nenorėdamas pastebėti, kad tiek Anai, tiek Vronskiui norėjosi kalbėti, – laisvamanis būdavo žmogus, auklėtas religijos, tvirtų principų, moralės idėjomis ir pats tapęs laisvamanis per sunkią kovą dėl naujos pasaulėžiūros, o dabar atsiranda naujas tipas natūralių laisvamanių, kurie išauga net negirdėję, kad esama moralės, religijos dėsnių, kad esama autoritetų, jie užauga tokie, veikiami visko neigimo idėjų, tai yra laukiniai. Michailovas ir yra toks. Jis, rodos, Maskvos vyresniojo liokajaus sūnus, negavęs jokio mokslo. Įstojęs į Akademiją ir įsigijęs vardą, būdamas nekvailas, panoro mokytis. Kibo į tai, ką laikė mokslo šaltiniu, – į žurnalus. Suprantate, senovėje žmogus, norėdamas apsišviesti, sakysime, prancūzas, būtų ėmęsis studijuoti visus klasikus: ir teologus, ir tragikus, ir istorikus, ir filosofus, ir, suprantate, visa tai, ką prieš jį sukūrė žmonijos protas. Pas mus dabar jis pateko į viską neigiančią literatūrą, labai greitai pasisavino visą neigiančio mokslo kultūrą – ir baigta. Ir negana to: prieš kokius dvidešimt metų toje literatūroje būtų radęs žymių, kaip žmonių kovota su autoritetais, su pažiūromis, kurios veikė ištisus amžius, iš tos kovos būtų supratęs, kad būta ir kažko kito; bet dabar jis tiesiog susiduria su tokia literatūra, kuri net nesiteikia ginčytis su senovinėmis pažiūromis, o sako: nieko nėra, evoliucija, atranka, kova dėl būvio – ir viskas. Aš savo straipsnyje...

– Žinote? – įsiterpė Ana, kuri jau seniai atsargiai žvalgėsi su Vronskiu, žinodama, kad šiam nerūpi to dailininko išsimokslinimas, svarbu tik padėti jam ir užsakyti portretą. – Žinote? – ryžtingai pertraukė ji įsikalbėjusį Goleniščevą. – Važiuokime pas jį!

Goleniščevas atsipeikėjo ir mielai sutiko. Dailininkas gyveno tolimame kvartale, todėl jie nutarė paimti puskarietę.

Po valandos puskarietė, kurioje Karenina sėdėjo šalia Goleniščevo, o Vronskis priešais juos, privažiavo prie naujo gražaus namo tolimame kvartale. Sužinoję iš kiemsargio žmonos, išėjusios jų pasitikti, kad Michailovas į studiją lankytojus įsileidžia, bet dabar yra savo bute už kelių žingsnių, jie nusiuntė ją pas dailininką su savo kortelėmis, prašydami, kad leistų pamatyti jo paveikslus.

_______________

4 Iš karto.

X

Dailininkas Michailovas, kaip visuomet dirbo, kai jam atnešė grafo Vronskio ir Goleniščevo korteles. Visą rytą darbavosi studijoje, tapė didelį paveikslą. Grįžęs namo, supyko ant žmonos, kad ši nemokėjo elgtis su šeimininke, kuri reikalavo pinigų.

– Dvidešimt kartų tau sakiau, nesileisk su ja į kalbas. Tu ir taip kvaila, o kai imi itališkai šnekėti, tai pasidarai trigubai kvailesnė, – ilgai pasiginčijęs su žmona, tarė jis.

– O tu taip nedelsk, aš nekalta. Jeigu turėčiau pinigų...

– Duok man šventą ramybę, dėl Dievo! – riktelėjo Michailovas verksmingu balsu, užsikimšęs ausis, ir nuėjo į darbo kambarį už pertvaros bei užsirakino duris. „Kvaiša!“ – subumbėjo sau, atsisėdo už stalo ir, atsivožęs aplanką, tuojau pat itin karštai kibo į pradėtą piešinį.

Niekuomet taip karštai ir sėkmingai nedirbdavo, kaip tuomet, kai nesisekdavo gyventi, o ypač tada, kai susipykdavo su žmona. „Ak! Kad taip prasmegtum kur nors!“ – galvojo Michailovas, dirbdamas toliau. Jis darė piešinį įpykusio žmogaus figūrai. Piešinys buvo baigtas anksčiau, bet dailininkas nebuvo patenkintas juo. „Ne, anas buvo geresnis... Kur jis?“ Michailovas nuėjo pas žmoną ir, susiraukęs, nežiūrėdamas į ją, paklausė vyresniąją mergaitę, kur tasai popierius, kurį buvo davęs joms. Popierius su paniekintu piešiniu atsirado, bet buvo suterštas ir aplašintas stearinu. Vis dėlto šis paėmė piešinį, pasidėjo ant stalo ir, pasitraukęs atgal ir prisimerkęs, ėmė žiūrėti į jį. Staiga nusišypsojo ir džiaugsmingai mostelėjo rankomis.

– Taip, taip! – tarė Michailovas ir, paėmęs pieštuką, tuojau pradėjo greitai piešti. Stearino dėmė suteikė žmogui naują pozą.

Jis piešė naują pozą ir staiga atsiminė pirklį, iš kurio imdavo cigarus, jo energingą veidą išsišovusiu smakru, ir tą patį veidą, tą smakrą nupiešė žmogui. Michailovas susijuokė iš džiaugsmo. Negyva, dirbtinė figūra staiga pasidarė gyva ir tokia, kurios jau negalima buvo keisti. Ši figūra turėjo ryškią ir labai charakteringą išraišką. Galima buvo pataisyti piešinį, geriau priderinti prie figūros, buvo galima ir net reikėjo kitaip pastatyti kojas, visai pakeisti kairiosios rankos padėtį, atgal atmesti plaukus. Darydamas šias pataisas, jis nekeitė figūros, o tik šalino tai, kas šią slėpė. Menininkas tarytum ėmė nuo jos tas dangas, pro kurias ji ne visa buvo matyti; kiekvienas naujas bruožas tik labiau ryškino visą figūrą, energingą jėgą, darė ją tokią, kokia ji staiga pasirodė jam nuo stearino dėmės. Dailininkas dirbo atsargiai ir jau buvo bebaigiąs figūrą, kai jam atnešė korteles.

– Tuojau, tuojau!

Vyras nuėjo pas žmoną.

– Na ką ten, Saša, nepyk! – tarė, nedrąsiai ir švelniai šypsodamasis. – Tu buvai kalta. Aš buvau kaltas. Aš viską sutvarkysiu. – Susitaikęs su sutuoktine, apsivilko alyvų spalvos apsiaustu su aksomine apykakle, užsidėjo skrybėlę ir nuėjo į studiją. Figūrą, kuri jam taip gerai pavyko, jau užmiršo. Dabar jį džiugino ir jaudino, kad studiją aplankys tie puskariete atvažiavę žymūs rusai.

Apie savo paveikslą, tą, kuris dabar buvo molberte, dailininkas sielos gilumoje turėjo tik vieną nuomonę – kad tokio paveikslo dar niekas niekuomet nėra nutapęs. Michailovas nemanė, kad jo paveikslas būtų geresnis už visus Rafaelio paveikslus, tačiau žinojo, kad to, ką norėjo pavaizduoti tame paveiksle ir pavaizdavo, niekas niekuomet nėra pavaizdavęs. Tą žinojo tvirtai ir jau seniai, nuo tada, kai pradėjo tapyti, tačiau žmonių nuomonės, kad ir kokios būtų, vis dėlto jam buvo be galo svarbios ir iki sielos gelmių jaudindavo. Bet kuri pastaba, visų menkiausia, tačiau rodanti, kad sprendėjai mato nors mažą dalį to, ką pats regi tame paveiksle, jaudindavo jį iki sielos gelmių. Jis visuomet manydavo, kad jo teisėjai daug giliau supranta dalyką negu jis pats, ir visuomet laukdavo, kad šie ras jo paveiksle kažkokį bruožą, kurio pats nematė. Dažnai jam atrodydavo, kad žiūrovai tą bruožą išryškina.

Greitu žingsniu Michailovas artėjo prie savo studijos durų, ir nors buvo susijaudinęs, jį labai nustebino švelnios šviesos apgaubta Anos figūra; moteris stovėjo prieangio šešėlyje ir klausėsi, ką jai karštai pasakojo Goleniščevas, kartu aiškiai stengdamasi gerai įsižiūrėti į ateinantį dailininką. Tapytojas nė pats nepastebėjo, kaip eidamas prie jų pagavo ir ryte prarijo šitą įspūdį, lygiai kaip tada cigarų pardavėjo smakrą, ir paslėpė jį kažkur, kad prireikus iš ten išsiimtų. Lankytojai, kurie jau iš anksto buvo apvilti Goleniščevo žodžių apie dailininką, dar labiau nusivylė jo išore. Vidutinio ūgio, kresnas, vinklios eigasties, Michailovas ruda skrybėle, alyvų spalvos apsiaustu ir siauromis kelnėmis, kai jau seniai visi nešiojo plačias, ypač plačiu paprastu veidu, kuriame reiškėsi nedrąsa ir kartu noras išlaikyti orumą, padarė nemalonų įspūdį.