Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

– Aš daug laiko plūkiuosi ir nieko nepadariau, – kalbėjo Vronskis apie savo portretą, – o jis tik pažvelgė ir pavaizdavo. Štai ką reiškia technika.

– Išmoksi ir tu, – guodė jį Goleniščevas, kurio nuomone, Vronskiui netrūko nei talento, nei, svarbiausia, išsilavinimo, kuris teikia kilnų požiūrį į meną. Goleniščevo įsitikinimą Vronskio talentu stiprino dar vienas dalykas: jam reikėjo, kad Vronskis pritartų jo straipsniams ir mintims, juos pagirtų, ir Goleniščevas jautė, kad vienas antrą turi ir remti, ir girti.

Svetimuose namuose, ypač Vronskio rūmuose, Michailovas buvo visai kitoks žmogus negu namie, savo studijoje. Jis buvo nemaloniai pagarbus, tarytum bijotų suartėti su žmonėmis, kurių negerbė. Vadino Vronskį „jūsų šviesybe“ ir niekuomet, nors Ana ir Vronskis jį kviesdavo, nepasilikdavo pietų ir ateidavo tiktai į seansą. Karenina tapytojui buvo meilesnė negu kitiems ir dėkinga už savo portretą. Vronskis buvo su juo daugiau negu mandagus ir, matyti, domėjosi dailininko nuomone apie savo paveikslą. Goleniščevas nepraleisdavo progos neaiškinęs Michailovui, kaip reikia suprasti meną. Michailovas tebebuvo lygiai šaltas visiems. Ana iš žvilgsnio jautė, kad jam malonu žiūrėti į ją, tačiau šis vengė kalbėti su moterimi. Vronskiui kalbant apie savo tapybą, Michailovas atkakliai tylėdavo ir taip pat atkakliai tylėjo, kai jam buvo parodytas Vronskio paveikslas, ir, matyti, bodėjosi Goleniščevo kalbomis ir neprieštaravo šiam.

Apskritai santūriu ir nemaloniu, lyg ir nedraugišku elgesiu Michailovas labai nepatiko jiems, kai šie pažino jį artimiau. Jie džiaugėsi, kai seansai baigėsi, jų rankose liko puikus portretas, o tapytojas daugiau neateidavo.

Goleniščevas pirmas pasakė mintį, kuri visiems buvo atėjusi į galvą, – Michailovas tiesiog pavydi Vronskiui.

– Sakykim, nepavydi, nes šis turi talentą, bet jam pikta, kad caro rūmininkas ir turtingas žmogus, be to, dar grafas (juk viso to nekenčia), be ypatingo vargo daro tą pat, jeigu ne geriau, kaip ir jis, paaukojęs tam visą gyvenimą. Svarbiausia – išsilavinimas, kurio jam labai trūksta.

Vronskis gynė Michailovą, tačiau sielos gilumoje tikėjo tuo, nes, jo supratimu, kito, žemesnio pasaulio žmogus turi būti pavydus.

Anos portretas, tas pats portretas, kurį iš natūros tapė jis ir Michailovas, turėjo parodyti Vronskiui, koks skirtumas tarp jo ir Michailovo, tačiau Vronskis to skirtumo nematė. Tik kai Michailovas nutapė Kareniną, jis liovėsi tapęs moters portretą, nutaręs, kad dabar to nereikia. Savo paveikslą iš viduramžių gyvenimo ir toliau tapė. Tiek jam pačiam, tiek Goleniščevui, o ypač Anai, atrodė, kad paveikslas labai geras, nes buvo kur kas panašesnis į garsiuosius paveikslus negu Michailovo.

XIII

Michailovas, nors Kareninos portretas jį buvo labai patraukęs, dar labiau džiaugėsi negu jie, kai seansai baigėsi ir daugiau nereikėjo klausytis Goleniščevo šnekų apie meną, ir buvo galima užmiršti Vronskio tapybą. Dailininkas žinojo, kad negalima uždrausti Vronskiui žaisti tapyba; žinojo, kad jis ir visi diletantai turi visišką teisę tapyti ką tinkami, bet pačiam buvo nemalonu. Negalima uždrausti žmogui pasidaryti iš vaško didelę lėlę ir bučiuoti ją. Jeigu tas žmogus ateitų su lėle, atsisėstų prieš įsimylėjusį ir imtų glamonėti savo lėlę, kaip įsimylėjęs glamonėja savo mylimąją, tai įsimylėjusiam būtų nemalonu. Lygiai taip būdavo nemalonu Michailovui, kai matydavo Vronskio paveikslus, jam buvo ir juokinga, ir pikta, ir gaila, ir skaudu.

Vronskis neilgai žavėjosi tapyba ir viduramžiais. Jis tiek nusimanė apie tapybą, jog negalėjo baigti savo paveikslo. Paveikslas sustojo vietoje. Vronskis neaiškiai jautė, kad paties ydos, mažai pastebimos pradžioje, labai kris į akis, jeigu dirbs toliau. Jam atsitiko tas pat, kaip ir Goleniščevui, kuris jautė, jog nieko neturi pasakyti, ir nuolat save apgaudinėjo, aiškindamas, kad mintis dar nesubrendusi, kad ją ugdąs ir renkąs medžiagą. Goleniščevą tai ir įpykino, ir iškankino, o Vronskis negalėjo savęs apgaudinėti ir kankintis, ir juo labiau širsti. Būdamas ryžtingo charakterio, nieko nesiaiškindamas ir nesiteisindamas, nustojo tapęs.

Be šio darbo, tiek jam, tiek Anai, kuri stebėjosi jo nusivylimu, pasirodė labai nuobodu gyventi italų mieste, rūmai staiga paliko tokie aiškiai seni ir purvini, labai nemalonu buvo žiūrėti į portjerų dėmes, į sueižėjusias grindis, į nutrupėjusį karnizų tinką, ir toks nuobodus pasidarė, visada vienodas, visada toks pat Goleniščevas, italas profesorius ir vokietis keliautojas, jog reikėjo pakeisti gyvenimą. Jie nutarė važiuoti į Rusiją, į sodžių. Peterburge Vronskis ketino pasidalyti su broliu turtą, o Ana pasimatyti su sūnumi. Vasarą juodu ruošėsi gyventi dideliame Vronskių dvare.

XIV

Levinas buvo vedęs jau trečias mėnuo. Jis buvo laimingas, bet visai ne taip, kaip tikėjosi. Kiekviename žingsnyje jis nusivildavo senosiomis svajonėmis ir nuolat turėdavo daug kuo žavėtis, ko visai nelaukė. Jis buvo laimingas, bet, pradėjęs šeiminį gyvenimą, kiekviename žingsnyje matė, kad viskas visai ne taip, kaip vaizdavosi. Kiekviename žingsnyje jautė tai, ką justų žmogus, kuris, pasigėrėjęs, kaip lengvai, sklandžiai plaukia valtelė per ežerą, paskui pats įsiliptų į tą valtelę. Jis matė, kad negana sėdėti lygiai, nesvyruojant, reikia dar visą laiką, nė valandėlės neužsimiršti, turėti galvoje, kur plauki, kad po kojomis vanduo, kad reikia irtis ir kad neįpratusias rankas skauda, kad tik žiūrėti į tai lengva, o pačiam tą daryti, nors ir labai džiaugsminga, vis dėlto sunku.

Kol dar nebuvo vedęs, tai, žiūrėdamas į sutuoktinių gyvenimą, į smulkmeniškus rūpesčius, vaidus, pavyduliavimą, Levinas tik niekinamai šypsodavosi širdyje. Pats buvo tvirtai įsitikinęs, kad jo būsimame šeiminiame gyvenime ne tiktai negalės būti nieko panašaus, bet net visos išorinės formos, kaip jam atrodė, turės būti nė kiek nepanašios į kitų gyvenimą. Staiga vyro gyvenimas su žmona ne tiktai nesusiklojo kaip nors ypatingai, bet, priešingai, jį visą sudarė tos pačios menkos smulkmenos, kurias niekino anksčiau, bet kurios dabar, prieš jo valią, pasidarė tokios nepaprastos ir neginčijamai svarbios. Levinas matė, kad tvarkyti visas tas smulkmenas toli gražu nėra taip lengva, kaip atrodė anksčiau. Nors tarėsi labai gerai suprantąs, kas yra šeiminis gyvenimas, tačiau, kaip ir visi vyrai, tai nejučiom vaizdavosi kaip džiaugsmingą meilę, kuriai niekas neturi kliudyti ir kurios neturi drumsti jokie smulkūs rūpesčiai. Jo supratimu, pats turėjo dirbti savo darbą, o po darbo ilsėtis ir gėrėtis meilės teikiama laime. O žmona turi būti mylima, ir tiek. Levinas, kaip ir visi vyrai, užmiršdavo, kad ir jai reikia dirbti. Tad stebėdavosi, kaip ši, ta poetiškoji, žavioji Kiti, gali pačioje šeiminio gyvenimo pradžioje, ne tik pirmomis jo savaitėmis, bet pirmomis dienomis galvoti apie staltieses, apie baldus, apie čiužinius svečiams, apie padėklą, apie virėją, pietus ir taip toliau – visu tuo rūpintis ir viską atsiminti. Dar būdamas jaunikis, Levinas labai nustebo, kai kiti griežtai atsisakė vykti į užsienį ir nutarė važiuoti į sodžių, tarsi būtų ką žinojusi, kas yra būtina, ir, be savo meilės, galėjo dar galvoti apie pašalinius dalykus. Tas įžeidė vyrą tuomet, bet ir dabar žmonos smulkmeniški rūpesčiai keletą kartų įžeidė jį. Levinas matė, kad visa tai jai būtina. Jis, mylėdamas Kiti, nors ir nesuprato, kam to reikia, nors ir pasišaipydavo iš tų jos rūpesčių, vis dėlto negalėjo jais nesigėrėti. Vyras pasišaipydavo iš to, kaip žmona statė atsivežtus iš Maskvos baldus, kaip naujoviškai tvarkė savo ir jo kambarį, kaip kabino užuolaidas, kaip skirstė patalpas svečiams, Doli, kaip ruošė patalpą savo naujai kambarinei, kaip užsakinėjo senukui virėjui pietus, kaip ginčijosi su Agafja Michailovna, pamažu atstumdama ją nuo šeimininkavimo. Levinas matė, kaip senukas virėjas šypsosi, gėrėdamasis ja ir klausydamasis jos neišmanių, neįvykdomų įsakymų; matė, kaip Agafja Michailovna susimąsčiusi meiliai linguoja galva, žiūrėdama į naują jaunosios ponios tvarką viralinėje; matė, kokia nepaprastai miela būdavo Kiti, kai ateidavo pas jį ir juokdamasi, ir verkdama pranešdavo, kad kambarinė Maša pripratusi laikyti ją panele ir dėl to jos niekas neklauso. Vyrui tai atrodė miela, tačiau keista, ir manė, kad geriau būtų apsieiti be to.