Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

– Taip, taip, nuostabu! – patvirtino Goleniščevas ir Ana.

Nors Michailovas ir buvo labai susijaudinęs, pastaba apie techniką skaudžiai įgėlė jam širdį, ir, piktai pažvelgęs į Vronskį, ūmai paniuro. Dažnai girdėdavo šitą žodį „technika“, bet niekaip negalėjo suprasti, ką žmonės nori tuo pasakyti. Michailovas žinojo, kad jie turi galvoje mechanišką sugebėjimą tapyti ir piešti, visai nepriklausomą nuo turinio. Dailininkas dažnai pastebėdavo, kaip ir dabar, kai jį norima pagirti, kad technika supriešinama su vidine paveikslo verte, lyg būtų galima gerai nutapyti tai, kas blogai. Jis žinojo, kokiam reikia būti atidžiam ir atsargiam, kad, nuimant dangą, nebūtų sužalotas pats kūrinys, ir kaip iš viso sunku nuimti visas dangas; tačiau tapybos meno, technikos čia jokios nėra. Jeigu mažam kūdikiui arba jo virėjai taip pat atsivertų tai, ką jis mato, tai ir virėja sugebėtų išlukštenti tai, ką mato. Labiausiai prityręs ir įgudęs tapytojas technikas tik dėl mechaniško sugebėjimo negalėtų nutapyti nieko, jeigu jam prieš tai neatsivertų aiškios turinio apybraižos. Antra vertus, Michailovas žinojo, kad jeigu jau kalbama apie techniką, tai negalima jo už tai girti. Visuose paveiksluose, kuriuos jis tapė ir buvo nutapęs, Michailovas matė rėžiančių jo akį trūkumų, kurių atsirado dėl neatsargumo nuimant dangas ir kurių jau negalėjo pataisyti, nesugadinęs viso kūrinio. Beveik visose figūrose ir veiduose jis matė dar ne visai nuimtų dangų likučius, kurie gadino paveikslą.

– Viena, ką galima pasakyti, jeigu leisite pastebėti... – tarė Goleniščevas.

– Ak, labai džiaugiuosi ir prašau jus, – kalbėjo Michailovas, prisivertęs nusišypsoti.

– Noriu pasakyti, kad Kristus jūsų atvaizduotas kaip žmogus-Dievas, o ne Dievas-žmogus. Beje, žinau, to ir siekėte.

– Negalėjau tapyti to Kristaus, kurio neturiu širdyje, – paaiškino Michailovas niūriai.

– Taip, bet tuo atveju, jeigu leisite man pasakyti savo mintį... Jūsų paveikslas toks puikus, jog mano pastaba negali pakenkti jam, be to, tai tik mano asmeninė nuomonė. Jums tai kas kita. Pats motyvas kitas. Imkime kad ir Ivanovą. Maniau, kad jeigu mes į Kristų žiūrėsime vien tik kaip į istorinę asmenybę, tai Ivanovas būtų geriau padaręs, jei būtų pasirinkęs kitą istorinę temą – naują, nepaliestą.

– Jeigu tai yra didžiausia tema menininkui?

– Paieškojus atsirastų kitų. Svarbu tai, kad menas nepakenčia ginčo ir samprotavimų. O žiūrint į Ivanovo paveikslą, ir tikinčiam, ir netikinčiam kyla klausimas: ar tai Dievas, ar ne Dievas? Ir ardo įspūdžio vieningumą.

– Kodėl? Man atrodo, kad apsišvietusiems žmonėms, – pradėjo aiškinti Michailovas, – ginčo jau negali būti.

Goleniščevas nesutiko su tuo ir, laikydamasis pirmosios minties, kad mene reikalingas įspūdžio vieningumas, sukirto Michailovą.

Michailovas jaudinosi, tačiau nerado jokių argumentų savo minčiai apginti.

XII

Ana su Vronskiu seniai žvilgčiojo vienas į kitą, nepatenkinti, kad jų bičiulis toks plepus gudragalvis, ir pagaliau Vronskis, nelaukdamas šeimininko, nuėjo prie kito nedidelio paveikslo.

– Ak, kaip žavu, kaip žavu! Nuostabu! Kaip žavu! – prabilo jie vienu balsu.

„Kas jiems taip patiko?“ – pagalvojo Michailovas. Jis buvo užmiršęs tą prieš trejus metus tapytą darbą. Užmiršęs visas kančias ir džiaugsmus, kuriuos buvo patyręs, kurdamas šį paveikslą, kai keletą mėnesių dieną ir naktį apie jį vieną tegalvojo ir juo vienu tesidomėjo, – buvo užmiršęs, kaip visuomet užmiršdavo baigtus paveikslus. Jis nemėgo net žiūrėti į jį ir išstatė tik dėl to, kad laukė anglo, kuris norėjo jį nupirkti.

– Čia šiaip sau, senas etiudas, – tarė.

– Kaip puiku! – patikino Goleniščevas, taip pat, matyt, nuoširdžiai sužavėtas paveikslo.

Du berniukai meškerioja žilvičio paunksnėje. Vienas, vyresnysis, ką tik užmetė meškerę ir atsidėjęs traukia iš už krūmo plūdę, sukaupęs į ją visą dėmesį; antras, jaunėlesnis, guli žolėje, alkūnėmis pasirėmęs susivėlusią šviesiaplaukę galvą ir susimąstęs žiūri žydromis akimis į vandenį. Ką jis galvoja?

Matydamas, kad kiti taip žavisi šiuo paveikslu, Michailovas turėjo susijaudinti taip, kaip anuomet jaudinosi, bet bijojo ir nemėgo šio būtino jausmo praeities dalykams, todėl, nors šie pagyrimai ir džiugino jį, norėjo atkreipti lankytojų dėmesį į trečią paveikslą.

Vronskis paklausė, ar menininkas neparduotų paveikslo. Michailovui, kurį jų apsilankymas labai sujaudino, dabar kalbėti apie piniginius reikalus buvo labai nemalonu.

– Jis išstatytas parduoti, – atsakė niūriai raukydamasis.

Lankytojams išvykus, Michailovas atsisėdo prieš Piloto ir Kristaus paveikslą ir sau vienas kartojo tai, ką šie lankytojai buvo pasakę arba, nors ir nebuvo pasakę, turėjo galvoje. Keista: visa tai, kas taip buvo svarbu tada, kai jie buvo čia ir dailininkas stengėsi į viską žiūrėti jų pačių akimis, staiga pasidarė visai nesvarbu. Jis ėmė žiūrėti į savo paveikslą visu menininko žvilgsniu ir pajuto tvirtą įsitikinimą, kad jo kūrinys yra tobulas, todėl reikšmingas, įsitikinimą, kuris jam buvo būtinas, norint užmiršti visa, kas nesusiję su paveikslu, ir įtempti visas savo dvasios galias, nes tik taip nusiteikęs galėjo dirbti.

Kristaus kojos rakursas vis dėlto nebuvo kaip reikiant. Michailovas paėmė paletę ir ėmė dirbti. Taisydamas koją, visą laiką atidžiai žiūrėjo į Jono figūrą užpakaliniame plane, kurios lankytojai nė nepastebėjo, tačiau ši, jo įsitikinimu, buvo tikra tobulybė. Baigęs koją, dailininkas buvo benorįs imtis šios figūros, tačiau pasijuto per daug susijaudinęs. Negalėdavo dirbti nei tada, kai būdavo šaltas, nei tada, kai – per daug suminkštėjęs ir aiškiai viską matydavo. Buvo tik viena pakopa tarp šaltumo ir įkvėpimo, kuri leisdavo dirbti. O dabar buvo pernelyg susijaudinęs. Michailovas norėjo uždengti paveikslą, bet sustojo ir, ranka laikydamas maršką, palaimingai šypsodamasis, ilgai žiūrėjo į Jono figūrą. Galiausiai, lyg apimtas liūdesio, atsitraukė, nuleido maršką ir išvargęs, bet laimingas išėjo iš studijos.

Vronskis, Ana ir Goleniščevas, grįždami mano, buvo itin gyvai ir linksmai nusiteikę. Kalbėjosi apie Michailovą ir jo paveikslus. Žodis „talentas“, kuris jiems reiškė įgimtą, beveik fizinį gabumą, nepriklausomą nuo proto ir širdies, ir kuriuo norėjo pavadinti visa, ką turi išgyventi dailininkas, itin dažnai pačių kartotas, nes buvo jiems būtinas, norint pavadinti tai, apie ką nieko neišmanė, bet norėjo kalbėti. Jie kalbėjo, kad talento jam negalima nepripažinti, bet kad tas talentas negalėjo ištobulėti dėl išsimokslinimo stokos – tai esanti bendra visų rusų dailininkų nelaimė. Berniukų paveikslas įsmigo jiems į atmintį, tad nuolat imdavo apie jį kalbėti.

– Kaip žavu! Kaip gerai pavyko jam ir kaip atrodo paprasta! Pats nė nesupranta, koks tai puikus dalykas! Taip, nereikia praleisti progos, reikia nupirkti jį, – kalbėjo Vronskis.

Michailovas pardavė Vronskiui savo paveikslą ir sutiko nutapyti Anos portretą. Paskirtą dieną šis atėjo ir pradėjo darbą.

Portretas po penkto seanso nustebino visus, ypač Vronskį, ne tik panašumu, bet ir ypatingu grožiu. Buvo keista, kaip galėjo Michailovas rasti tą ypatingą jos grožį. „Reikia pažinti ir mylėti ją, kaip aš myliu, norint rasti tą žavingiausią jos sielos išraišką“, – galvojo Vronskis, nors tik iš šio portreto pažino šią žavingiausią jos sielos išraišką. Ta išraiška buvo tokia teisinga, jog Vronskiui ir kitiems atrodė, kad seniai buvo jiems žinoma.