Лев Толстой - Ana Karenina. II knyga

– Nuolankiai prašom, – tarė stengdamasis atrodyti abejingas, įėjęs į priemenę, išsiėmė iš kišenės raktą ir atrakino duris.

XI

Užėjęs į studiją, dailininkas Michailovas dar kartą peržvelgė svečius ir gerai įsidėmėjo Vronskio veidą, o ypač skruostikaulius. Nors jo meninis dailininko jausmas be perstojo budėjo, rinkdamas medžiagą, nors jautė, kad vis labiau ir labiau jaudinasi artėjant akimirkai, kai bus sprendžiama apie jo darbą, iš nežymių bruožų greitai susidarė teisingą nuomonę apie šiuos tris asmenis. Tasai (Goleniščevas) – vietinis rusas. Michailovas neatsiminė nei jo pavardės, nei kur buvo susitikęs su juo ir apie ką kalbėjo. Atsiminė tik veidą, kaip atsimindavo visus kada nors matytus veidus, tačiau taip pat atsiminė, kad tai vienas iš tų veidų, kuriuos vaizduotėje jis atidėjo į didžiulį tariamai žymių, bet iš tikrųjų nereikšmingų veidų skyrių. Ilgi plaukai ir labai aukšta kakta teikė paviršutiniško reikšmingumo veidui, kuriame galima buvo pastebėti ir tam tikrą vaikišką neramią išraišką, susitelkusią viršum siauro tarpuakio. Michailovas suvokė, kad Vronskis ir Karenina turi būti kilmingi ir turtingi rusai, nieko neišmaną apie meną, kaip ir visi turtingi rusai, bet apsimetą jo mėgėjais ir vertintojais. „Tikriausiai jau bus apžiūrėję visą senovę ir dabar lanko naujųjų studijas, šarlatano vokiečio ir kvailo prerafaelito anglo, ir pas mane atvyko tik tam, kad viskas būtų apžiūrėta“, – galvojo jis. Michailovas labai gerai žinojo, kad diletantai (kuo protingesni, tuo blogiau) apžiūrinėja šių dienų dailininkų studijas tik dėl to, kad turėtų teisę pasakyti, jog menas yra nusmukęs, ir kuo daugiau žiūri į naujuosius menininkus, tuo aiškiau matai, kokie nepasiekiami tebėra didieji senovės meistrai. Michailovas viso to laukė, visa tai matė iš jų veidų, matė iš to, kaip šie abejingai ir atsainiai kalbasi tarp savęs, žiūri į manekenus bei biustus ir nesivaržydami vaikštinėja, laukdami, kad jis atidengtų paveikslą. Vis dėlto, vartydamas etiudus, pakeldamas užuolaidas ir nuimdamas maršką, menininkas jautėsi didžiai susijaudinęs, ir nors, jo manymu, visi kilmingi ir turtingi rusai turi būti galvijai ir kvailiai, labiau jaudinosi dėl to, kad Vronskis ir ypač Ana jam patiko.

– Štai, prašom, – tarė, vinkliais žingsniais pasitraukęs į šalį ir rodydamas į paveikslą. – Tai Piloto įspėjimas. Mato 27-as perskyrimas, – kalbėjo jausdamas, kad lūpos iš susijaudinimo ima virpėti. Tad pasitraukė ir atsistojo už jų.

Per tas keletą sekundžių, kai lankytojai tylėdami žiūrėjo į paveikslą, Michailovas taip pat žiūrėjo į jį ir žiūrėjo abejingai, pašalinio žmogaus akimis. Per tas keletą sekundžių iš anksto tikėjo, kad aukščiausią, teisingiausią nuomonę pareikš jie, kaip tik šie lankytojai, į kuriuos prieš valandėlę žvelgė su tokia panieka. Michailovas užmiršo visa, ką buvo galvojęs apie paveikslą pirmiau, per tuos trejus metus, kai tapė; užmiršo visus tuos jo pranašumus, kurie nekėlė jam abejonių, – jis žiūrėjo į paveikslą jų abejingu, pašaliniu, nauju žvilgsniu ir nematė jame nieko gero. Regėjo pirmame plane apmaudingą Piloto ir ramų Kristaus veidą ir antrame plane Piloto tarnų figūras ir Jono veidą, žiūrintį į tai, kas vyksta. Kiek reikėjo pastangų, kad kiekvienas veidas reikštų savo ypatingą charakterį, kiek klaidų buvo padaryta, kiek kartų reikėjo taisyti, kiek kančių ir džiaugsmo teikė jam kiekvienas veidas ir kiek kartų reikėjo tuos veidus kilnoti iš vienos vietos į kitą, norint išlaikyti visumą, kaip sunku buvo pabrėžti kolorito ir tonų atspalvius – ir visa tai dabar, žiūrint jų akimis, dailininkui atrodė banalybė, jau tūkstantį sykių pakartota. Visų brangiausias jam veidas, Kristaus veidas, paveikslo centras, suteikęs daug pasigėrėjimo tada, kai buvo rastas, – viskas dingo tapytojui, kai pažvelgė į paveikslą jų akimis. Jis matė gerai atliktą (nors negerai – aiškiai matė dabar begales trūkumų) pakartojimą tos daugybės Ticiano, Rafaelio, Rubenso kristų, ir tokius pat karius, ir tokį pat Pilotą. Visa tai banalu, skurdu, sena ir net blogai nutapyta – marga ir silpna.

Jų bus tiesa, jeigu sakys pataikaujamai mandagias frazes dailininko akyse, gailėsis jo ir juoksis pasilikę vieni.

Menininką nepakenčiamai slėgė šis tylėjimas (nors truko ne ilgiau kaip vieną minutę). Norėdamas tylą nutraukti ir parodyti, kad nesijaudina, Michailovas, įveikęs save, kreipėsi į Goleniščevą:

– Aš, rodos, turėjau malonumą su jumis susitikti, – tarė Goleniščevui, neramiai žiūrėdamas tai į Aną, tai į Vronskį, norėdamas įsidėmėti kiekvieną jų veido išraiškos bruožą.

– Kaipgi! Matėmės pas Rosį, atsimenate, tą vakarą, kai deklamavo ta italė panelė – naujoji Rašel, – laisvai ėmė kalbėti Goleniščevas, be mažiausio gailesčio nukreipęs žvilgsnį nuo paveikslo ir žiūrėdamas į dailininką.

Pastebėjęs, kad Michailovas laukia, ką šis pasakys apie paveikslą, Goleniščevas tarė:

– Jūsų paveikslas toli pažengė nuo to laiko, kai pastarąjį kartą mačiau. Kaip tuomet, taip ir dabar negaliu atsistebėti Piloto figūra. Toks suprantamas atrodo šis žmogus, geras, šaunus vyrukas, tačiau valdininkas iki sielos gelmių, kuris nežino, ką daro. Man atrodo...

Visas judrus Michailovo veidas staiga nušvito: akys įsidegė. Jis norėjo kažką pasakyti, tačiau iš susijaudinimo negalėjo ištarti ir dėjosi užsikosėjęs. Nors ir labai mažai vertino Goleniščevo sugebėjimą spręsti apie meną, nors ir labai buvo menka ši taikli pastaba, kad Piloto, kaip valdininko, veidas atvaizduotas teisingai, nors ir skaudu jam galėjo atrodyti, jog visų pirma buvo padaryta tokia menka pastaba, o nutylėta apie svarbiausius dalykus – Michailovas susižavėjo ta pastaba. Pats apie Piloto figūrą galvojo tą patį, ką pasakė Goleniščevas. Tai, kad šis samprotavimas buvo vienas iš milijono kitų, kurie, kaip Michailovas tvirtai žinojo, visi būtų buvę teisingi, nesumažino jam Goleniščevo pastabos svarbumo. Jis pamilo Goleniščevą už šią pastabą, ir jo prislėgta nuotaika ūmai virto džiaugsmu. Beregint atgijo prieš jį visas paveikslas, toks neapsakomai sudėtingas ir gyvas. Michailovas mėgino pasakyti, kad taip suprato Pilotą, bet lūpos neklausė, virpėjo, ir šis negalėjo nė žodžio ištarti. Vronskis ir Ana taip pat kažką tyliai kalbėjo, kaip paprastai kalbama paveikslų parodose, nenorint įžeisti dailininko, bet taip pat nenorint pasakyti garsiai nesąmonės, kurią taip lengva pasakyti kalbant apie meną. Michailovui atrodė, kad paveikslas ir jiems padarė įspūdį. Jis priėjo prie jų.

– Kokia nuostabi Kristaus išraiška! – tarė Ana. Iš viso, ką ji matė, ši išraiška jai labiausiai patiko, ir ji jautė, kad tai paveikslo centras, ir todėl tas pagyrimas dailininkui bus malonus. – Matyti, kad jam gaila Piloto.

Tai buvo vienas iš to milijono teisingų samprotavimų, kuriuos galėjo sukelti jo paveikslas ir Kristaus figūra. Ji pasakė, kad jam gaila Piloto. Kristaus veide turi būti ir gailesio, nes jo veidas reiškia meilę, nežemišką rimtį, reiškia, kad pasiruošęs mirti ir supranta, kokia tuštybė yra žodžiai. Žinoma, Pilotas turi valdininko bruožų ir Kristus gailesio bruožų, nes vienas yra kūniško gyvenimo, antrasis – dvasinio gyvenimo įasmeninimas. Visa tai ir dar daug kita dingtelėjo Michailovui į galvą. Jo veidas džiaugsmingai nušvito.

– Taip, ir kaip padaryta ši figūra, kiek oro. Apeiti galima, – tarė Goleniščevas, matyt, ta pastaba rodydamas, kad nepritaria figūros turiniui ir minčiai.

– Taip, nuostabus meistriškumas! – kalbėjo Vronskis. – Kokios ryškios tos figūros užpakaliniame fone! Štai kur technika! – džiūgavo, kreipdamasis į Goleniščevą ir tuo primindamas buvusį pokalbį apie tai, kad Vronskis neturi vilties įgyti tos technikos.