Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

Klausydamasis, kaip brolis kalbasi su profesorium, Levinas pastebėjo, kad jie mokslo klausimus sieja su sielos klausimais, keletą kartų beveik buvo priėję prie šitų klausimų, tačiau kiekvieną kartą, vos tik priartėję prie visų svarbiausio dalyko, kaip jam atrodė, tuojau skubiai nutoldavo ir vėl įsigilindavo į subtilius poskyrius, pastabas, citatas, užuominas, autoritetus, ir jis sunkiai besusigaudydavo, apie ką čia kalbama.

– Aš negaliu sutikti, – kalbėjo Sergejus Ivanovičius jam įprasta grakščia dikcija, aiškiai ir tiksliai dėstydamas mintį, – aš nieku būdu negaliu sutikti su Keisu, kad visas mano išorinio pasaulio supratimas galėtų būti įspūdžių padarinys. Pačią pagrindinę būties sąvoką įgijau ne pojūčio padedamas, nes nėra nė specialaus organo tai sąvokai perteikti.

– Taip, bet jie, Vurstas, Knaustas ir Pripasovas, jums atsakys, kad jūsų būties suvokimas yra visų pojūčių visumos padarinys, kad tas būties suvokimas yra pojūčių rezultatas. Vurstas net tiesiai sako, kad jeigu nėra pojūčio, tai nėra nė būties sąvokos.

– Aš pasakysiu priešingai, – pradėjo Sergejus Ivanovičius.

Bet dabar Levinui vėl pasirodė, kad juodu, priėję prie paties svarbiausio, vėl traukiasi atgal, ir jisai ryžosi paklausti profesorių.

– Vadinasi, jeigu mano jutimai bus sunaikinti, jeigu mano kūnas numirs, jokios egzistencijos jau negali būti? – pasiteiravo jis.

Profesorius apmaudžiai, lyg pajutęs protinį skausmą, kad jį pertraukė, atsigręžė į keistą klausėją, kuris labiau buvo panašus į burlioką negu į filosofą, ir nukreipė akis į Sergejų Ivanovičių, tarytum klausdamas: ką gi čia kalbėti? Tačiau Sergejus Ivanovičius, kuris postringavo ne taip įtemptai ir vienapusiškai kaip profesorius ir kurio galvoje liko pakankamai erdvės, kad galėtų ir atsakinėti profesoriui, ir drauge suprasti tą paprastą ir natūralų požiūrį, kuris ir suformavo užduotą klausimą, nusišypsojo ir tarė:

– Šito reikalo mes dar neturime teisės spręsti...

– Neturime duomenų, – patvirtino profesorius ir dėstė toliau savo argumentus. – Ne, – kalbėjo jis, – aš remiuosi tuo, kaip tiesiai sako Pripasovas, kad pojūtis yra pagrįstas įspūdžiu, todėl mes turime griežtai skirti tas dvi sąvokas.

Levinas daugiau nesiklausė ir laukė, kada išeis profesorius.

VIII

Profesoriui išėjus, Sergejus Ivanovičius kreipėsi į brolį:

– Labai džiaugiuosi, kad atvažiavai. Ilgam? Kaip ūkis?

Levinas žinojo, kad ūkis nelabai rūpi vyresniajam broliui ir kad tasai tik jam nusileisdamas paklausė apie tai, todėl atsakė tik apie kviečių pardavimą ir pinigus.

Levinas norėjo pasisakyti broliui, jog ketina vesti, ir prašyti jo patarimo, jis net tvirtai buvo pasiryžęs tą padaryti; bet, pamatęs brolį, pasiklausęs jo pasikalbėjimo su profesorium, o paskui išgirdęs, kokiu globėjo tonu brolis, pats to nejusdamas, klausinėja apie ūkio reikalus (jų motinos dvaras buvo nepasidalytas, ir Levinas tvarkė abi jo dalis), Levinas pajuto, jog kažkodėl negali dabar prisipažinti broliui ketinąs vesti. Jisai jautė, kad brolis pažiūrės į tai ne taip, kaip jis to norėtų.

– Na, kaip ten jūsų zemstva? – paklausė Sergejus Ivanovičius, kuris labai domėjosi apskričių savivalda ir laikė ją svarbia įstaiga.

– Tiesą sakant, nė nežinau...

– Kaip? Juk tu valdybos narys?

– Ne, jau nebe narys; aš pasitraukiau, – atsakė Konstantinas Levinas, – ir nebevažinėju į susirinkimus.

– Gaila! – tarė Sergejus Ivanovičius susiraukęs.

Teisindamasis Levinas ėmė pasakoti, kas vykdavo per susirinkimus jo apskrityje.

– O juk visuomet šitaip! – pertraukė jį Sergejus Ivanovičius. – Mes, rusai, visuomet tokie. Galbūt tas sugebėjimas matyti savo ydas ir geras mūsų bruožas, bet mes persūdome, guodžiamės ironija, kurią visuomet turime ant liežuvio galo. Aš tau tik tiek pasakysiu, kad jeigu tokias teises, kaip mūsų zemstvos įstaigos, turėtų kita Europos tauta, – vokiečiai ir anglai išugdytų iš jų laisvę, o mes tik juokiamės.

– Bet ką gi daryti? – droviai įsiterpė Levinas. – Pamėginau paskutinį kartą. Ir stengiausi iš visos širdies. Negaliu. Nesugebu.

– Ne dėl to, kad nesugebėtum, – pataisė Sergejus Ivanovičius, – tu ne taip žiūri į dalyką.

– Galbūt, – liūdnai pripažino Levinas.

– Ar žinai, brolis Nikolajus vėl čia.

Brolis Nikolajus buvo Konstantino Levino tikras vyresnis brolis ir netikras Sergejaus Ivanovičiaus brolis, žuvęs žmogus, prašvilpęs didesniąją savo turto dalį, bendravęs su labai keistais ir blogais žmonėmis ir susipykęs su broliais.

– Ką tu sakai? – pasibaisėjęs sušuko Levinas. – Iš kur žinai?

– Prokofijus matė jį gatvėje.

– Čia, Maskvoje? Kur jis? Tu žinai? – Levinas pakilo nuo kėdės, tarytum norėdamas tuojau eiti.

– Gailiuosi tau pasakęs, – tarė Sergejus Ivanovičius, linguodamas galvą, kad jaunesnysis brolis taip susijaudino. – Aš teiravausi, kur jis gyvena, ir nusiunčiau jam vekselį, kurį buvo išdavęs Trubinui ir kurį aš išpirkau. Štai ką jis man atsakė.

Sergejus Ivanovičius, išėmęs iš po prespapjė laiškelį, padavė jį broliui.

Levinas perskaitė laiškelį, parašytą keista, jam miela rašysena:

„Nuolankiai prašau duoti man ramybę. Tik to vieno ir reikalauju iš savo malonių brolelių. Nikolajus Levinas.“

Levinas perskaitė ir nepakeldamas galvos su laiškeliu rankoje stovėjo prieš Sergejų Ivanovičių.

Jo širdyje kovojo noras užmiršti nelaimingąjį brolį ir supratimas, kad tai būtų nedora.

– Jisai, matyt, nori mane įžeisti, – kalbėjo Sergejus Ivanovičius, – tačiau įžeisti manęs jis negali, aš visa širdimi norėčiau jam padėti, bet žinau, kad šito negalima padaryti.

– Taip, taip, – kartojo Levinas. – Aš suprantu ir vertinu tavo elgesį su juo; bet aš pas jį nuvažiuosiu.

– Jeigu nori, važiuok, bet nepatariu, – pasakė Sergejus Ivanovičius. – Matai, dėl savęs aš nebijau, jis tavęs nesupykdys su manimi; bet tau patariu geriau nevykti. Padėti negalima. Pagaliau daryk, kaip nori.

– Galbūt padėti ir negalima, bet jaučiu, ypač šiuo metu – na, bet tai kas kita, – jaučiu, kad negaliu būti ramus.

– Šito aš nesuprantu, – tarė Sergejus Ivanovičius. – Vieną dalyką aš suprantu, – pridūrė jis, – tai nuolankumo pamoką. Kai brolis Nikolajus tapo toks, koks yra, aš pradėjau kitaip ir atlaidžiau žiūrėti į tai, kas vadinama niekšybe... Tu žinai, ką jis padarė...

– Ak, baisu, baisu! – kartojo Levinas.

Iš Sergejaus Ivanovičiaus liokajaus gavęs brolio adresą, Levinas, nieko nelaukdamas, norėjo važiuoti pas jį, bet apsvarstęs nutarė atidėti savo žygį iki vakaro. Visų pirma, norint dvasinės ramybės, reikėjo išspręsti tą dalyką, dėl kurio jis atvyko į Maskvą. Iš brolio Levinas nuvažiavo į Oblonskio įstaigą ir sužinojęs apie Ščerbackius nuvyko ten, kur galėjo, kaip buvo pasakyta, rasti Kiti.

IX

Ketvirtą valandą, jausdamas, kaip plaka širdis, Levinas ties Zoologijos sodu išlipo iš vežiko karietos ir taku patraukė į sniego kalnus ir čiuožyklą, tikrai žinodamas, kad ją ras tenai, nes ties vartais pastebėjo Ščerbackių karietą.

Buvo giedra speiguota diena. Prie vartų stovėjo eilės karietų, rogių, vežikų, žandarų. Šauni publika žvilgančiomis skaisčioje saulėje skrybėlėmis knibždėjo prie vartų ir išvalytuose takuose, tarp rusiškų namelių su drožtiniais lėkiais; seni kuplūs sodo beržai sunkiai nusvirusiomis nuo sniego šakomis atrodė lyg pasipuošę naujais iškilmingais rūbais.