Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga

Nieko jam neatsakydama, Varia pasilenkė prie jo ir džiaugsmingai šypsodamasi pažiūrėjo jam į veidą. Akys buvo šviesios, ne karštligiškos, tačiau griežtos.

– Na, ačiū Dievui, – tarė ji. – Neskauda?

– Truputį čia. – Jis parodė į krūtinę.

– Leisk, aš perrišiu.

Sukandęs plačius žandikaulius Vronskis tylėjo ir žiūrėjo į brolienę, kol ši tvarstė jį. Kai Varia baigė, jis tarė:

– Aš nekliedžiu, susimildama, pasistenk, kad nebūtų kalbų, jog tyčia šoviau į save.

– Niekas nė nekalba. Bet aš tikiuosi, kad daugiau tu nešaudysi netyčia, – pasakė ji, klausiamai šypsodamasi.

– Turbūt ne, bet geriau būtų buvę...

Ir jis niūriai nusišypsojo.

Nors jis pasakė šiuos žodžius ir nusišypsojo taip, jog Varia nusigando, vis dėlto praėjus uždegimui Vronskis ėmė taisytis ir pajuto, kad jo širdgėla iš dalies atslūgo. Šiuo poelgiu jis tarytum nusiplovė nuo savęs gėdą ir pažeminimą, kuriuos anksčiau jautė. Dabar jis galėjo ramiai galvoti apie Aleksejų Aleksandrovičių. Jis suprato, koks tas kilnus, ir nesijautė pažemintas. Be to, jis vėl pateko į senąsias gyvenimo vėžes. Jis matė, jog gali nesigėdydamas žiūrėti žmonėms į akis ir gyventi taip, kaip buvo įpratęs. Tik vieno jis negalėjo išrauti iš savo širdies, nors ir be paliovos kovojo su šiuo jausmu, – kone beviltiško gailesio, kad amžinai neteko jos. Širdyje Vronskis tvirtai nutarė, kad dabar, atpirkęs savo kaltę prieš vyrą, jis turi atsisakyti Anos ir niekuomet daugiau neįsiterpti tarp atgailaujančios žmonos ir jos vyro, tačiau jis negalėjo išrauti iš savo širdies gailesio, kad neteko jos meilės, negalėjo ištrinti iš atminties tų laimės valandėlių, kurias buvo patyręs su ja, kurias taip mažai tuomet brangino ir kurios dabar atrodė jam tokios žavios ir be paliovos jį persekiojo.

Serpuchovskojus sugalvojo jam paskyrimą į Taškentą, ir Vronskis, nė kiek nesvyruodamas, sutiko su tuo pasiūlymu. Bet juo labiau artėjo laikas išvykti, juo sunkesnė jam atrodė toji auka, kurią padaryti laikė savo pareiga.

Žaizda užgijo, ir Vronskis jau galėjo išvykti iš namų bei ruoštis kelionei į Taškentą.

„Vieną kartą pamatyti ją, o paskui palaidoti save, numirti“, – galvojo jis, darydamas atsisveikinamuosius vizitus išsakė šitą mintį Betsi. Betsi nuvyko pas Aną atlikti šitos misijos ir atvežė neigiamą atsakymą.

„Juo geriau, – pagalvojo Vronskis, gavęs šią žinią. – Tai buvo silpnybė, kuri būtų pražudžiusi mano paskutines jėgas.“

Kitą dieną Betsi iš ryto atvažiavo pas jį ir pranešė, kad gavusi iš Oblonskio gerą žinią: Aleksejus Aleksandrovičius sutinkąs išsituokti, todėl Vronskis galįs pasimatyti su Ana.

Nesiteikęs net palydėti Betsi, užmiršęs visus savo sprendimus, neklausdamas, kada galima ir kur jos vyras, Vronskis nuvyko pas Kareninus nieko nelaukdamas. Jis bėgte užbėgo laiptais nieko nematydamas ir greitu žingsniu, vos susilaikydamas, kad nebėgtų, įžengė į Anos kambarį. Negalvodamas ir nepastebėdamas, ar yra kas kambaryje, ar ne, jis apkabino ją ir ėmė bučiuoti veidą, rankas ir kaklą.

Ana ruošėsi šiam pasimatymui, galvojo apie tai, ką pasakys, bet nieko, ką buvo apgalvojusi, nespėjo pasakyti. Jo aistra pagavo ir ją, Ana norėjo nuraminti jį, nusiraminti pati, bet jau buvo vėlu. Ją apėmė tas pats jausmas. Lūpos taip virpėjo, kad ji ilgai negalėjo nieko kalbėti.

– Taip, tu pavergei mane, ir aš tavo, – ištarė ji pagaliau, spausdama prie krūtinės jo ranką.

– Taip turėjo įvykti! – tarė jis. – Kol mudu gyvi, taip turi būti. Dabar aš žinau.

– Tai tiesa, – kalbėjo Ana, blykšdama vis labiau ir labiau ir apkabindama jam galvą. – Bet vis dėlto kažką baisaus jaučiu po viso to, kas buvo.

– Viskas praeis, viskas praeis, mes būsime tokie laimingi! Mūsų meilė, jeigu galėtų stiprėti, dar sustiprėtų dėl to, kad joje yra kažkas baisaus, – tarė jis, pakėlė galvą ir nusišypsojo, rodydamas savo tvirtus dantis.

Ir ji negalėjo taip pat nenusišypsoti, atsakydama ne į jo žodžius, bet į jo įsimylėjusias akis. Ana paėmė jo ranką ir glostė ja savo atšalusius skruostus bei nukirptus plaukus.

– Tavęs negali pažinti su tais trumpais plaukais. Tu taip pagražėjai. Berniukas. Bet kokia tu išbalusi!

– Taip, aš labai silpna, – tarė ji šypsodamasi. Ir jos lūpos vėl suvirpėjo.

– Mes važiuosime į Italiją, tu pasitaisysi, – nutarė jis.

– Argi galimas daiktas, kad mes būtume kaip vyras su žmona, vienudu, sudarytume šeimą? – tarė ji, iš arti žiūrėdama jam į akis.

– Aš tik stebėjausi, kaip galėjo būti kada nors kitaip.

– Stiva sako, kad jis su viskuo sutinka, bet aš negaliu priimti jo taurumo, – tarė Ana, susimąsčiusi žiūrėdama pro Vronskio veidą. – Aš nenoriu ištuokos, man dabar vis tiek. Tik nežinau, ką jis nuspręs dėl Seriožos.

Vronskis jokiu būdu negalėjo suprasti, kaip ji gali šią pasimatymo akimirką atsiminti sūnų ir galvoti apie jį, apie ištuoką. Argi dabar ne vis tiek?

– Nekalbėk apie tai, negalvok, – tarė jis, vartydamas jos ranką savo delne ir stengdamasis atkreipti į save jos dėmesį, bet Ana vis dar nežiūrėjo į jį.

– Ak, kodėl aš nenumiriau, būtų geriau! – aikčiojo ji. Ir nors neraudojo, bet ašaros pačios ėmė riedėti abiem jos skruostais. Ji stengėsi šypsotis, nenorėdama užduoti jam širdies.

Atsisakyti malonaus ir pavojingo paskyrimo į Taškentą pagal ankstesnius Vronskio įsitikinimus būtų negarbinga ir neįmanoma. Tačiau dabar, nė valandėlės nesvyruodamas, jis atsisakė to paskyrimo, o pastebėjęs, kad vyresnybė jo poelgiui nepritaria, tuojau atsistatydino.

Po mėnesio Aleksejus Aleksandrovičius liko vienas su sūnumi savo bute, o Ana su Vronskiu iškeliavo į užsienį, negavusi ištuokos ir griežtai jos atsisakiusi.