Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

– Vežiką liepsite? – paklausė šveicorius.

– Taip, vežiką.

Grįžęs po trijų nemigos naktų namo, Vronskis nenusivilkdamas atsigulė kniūbsčias ant sofos, susinėręs rankas ir padėjęs ant jų galvą. Galva buvo sunki. Patys keisčiausi vaizdai ir atsiminimai nepaprastai greitai ir aiškiai keitė vienas kitą: jis matė save pilantį ligonei vaistus ir išliejantį šaukštą, matė baltas akušerės rankas, matė keistą Aleksejaus Aleksandrovičiaus pozą ant grindų prie lovos.

„Užmigti! Užmiršti!“ – paliepė jis sau ramiai kaip sveikas žmogus, kuris įsitikinęs, kad jeigu yra pailsęs ir nori miego, tuojau ir užmigs. Ir iš tikrųjų tą pačią akimirką jo galva ėmė painiotis, jis ėmė kristi į užmiršties prarają. Nesąmoningo gyvenimo vilnys jau ėmė lietis viršum jo galvos, bet ūmai, tarytum stipriausią elektros srovę kas būtų jam paleidęs, Vronskis krūptelėjo taip, jog visu kūnu pašoko ant sofos spyruoklių, atsirėmė rankomis ir išsigandęs atsiklaupė. Jo akys buvo plačiai atmerktos, tarytum niekuomet nė nebūtų miegojęs. Dar prieš akimirką jautė, kokia sunki jo galva ir kokie suglebę sąnariai, bet dabar tas jausmas staiga dingo.

„Jūs galite suminti į purvą“, – girdėjo jis Aleksejaus Aleksandrovičiaus žodžius ir matė jį prieš save, matė Anos veidą blizgančiomis akimis, karštligiškai raudoną, švelniai ir meilingai žiūrintį ne į jį, bet į Aleksejų Aleksandravičių; jis matė savo, kaip jam atrodė, kvailą ir juokingą figūrą, kai Aleksejus Aleksandrovičius atitraukė nuo veido jo rankas. Vronskis vėl ištiesė kojas, krito ant sofos ta pačia poza ir užsimerkė.

„Užmigti! Užmigti!“ – kartojo jis sau. Tačiau užsimerkęs dar aiškiau matė Anos veidą tokį, koks buvo jam atmintiną vakarą prieš lenktynes.

– Šito nėra ir nebus, ji nori ištrinti tai iš savo atminties. O aš negaliu be to gyventi. Kaip mes susitaikysime, kaipgi mes susitaikysime? – tarė jis balsiai ir ėmė nesąmoningai kartoti šituos žodžius. Tas žodžių kartojimas trukdė kilti naujiems vaizdams ir atsiminimams, kurie, jis jautė, grūdosi jo galvoje. Tų žodžių kartojimas neilgam sulaikė vaizduotę. Vėl viena paskui kitą nepaprastai greitai ėmė vaidentis laimingiausios akimirkos, o drauge su jomis ir neseniai patirtas pažeminimas. „Nuimk rankas“, – sako Anos balsas. Jis nuima rankas ir jaučia, koks susigėdęs ir kvailas jo veidas.

Vronskis vis gulėjo, stengdamasis užmigti, nors jautė, kad nėra nė mažiausios vilties, ir vis pašnibždomis kartojo atsitiktinius kurios nors minties žodžius, šitaip norėdamas sulaikyti naujai kylančius vaizdus. Jis įsiklausė ir išgirdo keistai, pamišėlio šnibždesiu kartojamus žodžius: „Nemokėjai branginti, nemokėjai naudotis; nemokėjai branginti, nemokėjai naudotis.“

„Kas čia? Ar iš proto kraustausi? – tarė jis sau. – Galbūt. Argi ne dėl to žmonės išeina iš proto, argi ne dėl to žudosi?“ – atsakė jis sau pačiam. Atmerkęs akis, nustebo pamatęs prie savo skruosto pagalvėlį, Varios, brolio žmonos, išsiuvinėtą. Jis pačiupinėjo pagalvio spurgą ir pabandė prisiminti Varią, kada buvo matęs ją paskutinį kartą. Bet galvoti apie pašalinius dalykus buvo skaudu. „Ne, reikia užmigti!“ Vronskis prisitraukė pagalvėlį ir priglaudė prie jo galvą, tačiau nelengva buvo laikyti akis užmerktas. Jis pašoko ir atsisėdo. „Šis dalykas man baigtas, – tarė jis sau. – Reikia apgalvoti, ką daryti. Kas beliko?“ Mintimis jis greit perbėgo savo gyvenimą, koks jis būtų be meilės Anai.

„Garbėtroška? Serpuchovskojus? Aukštuomenė? Caro rūmai?“ Niekur negalėjo sustoti jo mintys. Visa tai turėjo prasmės anksčiau, bet dabar viso to jam nebebuvo. Vronskis pakilo nuo sofos, nusivilko mundurą, atleido diržą, atidengdamas gauruotą krūtinę, kad būtų laisviau kvėpuoti, ir perėjo per kambarį. „Šitaip žmonės išeina iš proto, – pakartojo jis, – ir šitaip nusišauna... kad nebūtų gėda“, – pridūrė iš lėto.

Jis priėjo prie durų ir uždarė jas; paskui sustingusiu žvilgsniu ir stipriai sukandęs dantis priėjo prie stalo, pasiėmė revolverį, apžiūrėjo jį, atsuko užtaisytą lizdą ir susimąstė. Porą minučių nejudėdamas stovėjo nuleidęs galvą su revolveriu rankoje, įtempto minties darbo išraiška įsispraudė veide. Jis galvojo. „Suprantama“, – tarė pats sau, tarytum logiška, nenutrūkstama ir aiški minties eiga būtų privertusi padaryti neabejojamą išvadą. O iš tikrųjų tasai žodis „suprantama“, kuris jam atrodė įtikinamas, buvo tiktai išdava lygiai tokių pat nuolat besikartojančių atsiminimų ir vaizdų grandinės, kurią jis jau dešimtis kartų buvo perleidęs per tą valandą. Tai buvo vis tie patys prisiminimai apie amžinai prarastą laimę, tos pačios mintys, kad jo gyvenimas neteko prasmės, tas pats žinojimas, koks jis pažemintas. Visi tie vaizdai ir jausmai nuolat kartojosi ta pačia eile.

„Suprantama“, – pakartojo Vronskis, kai jo mintis trečią kartą nukrypo vėl į tą patį užburtą prisiminimų bei minčių ratą. Pridėjęs revolverį prie krūtinės kairiosios pusės ir stipriai trūktelėjęs ranka, tarytum staiga sugniauždamas ją į kumštį, paspaudė gaiduką. Jis negirdėjo šūvio, bet smarkus smūgis į krūtinę parbloškė jį. Vronskis norėjo įsikibti į stalo kraštą, išmetė revolverį, susverdėjo ir atsisėdo ant aslos, nustebęs ir dairydamasis aplinkui. Jis nebepažino savo kambario, žiūrėdamas iš apačios į lenktas stalo kojas, į popierių pintinę ir tigro kailį. Išgirdęs greitus girgždančius per svetainę einančio tarno žingsnius, Vronskis atsipeikėjo. Jis įtempė mintį ir suprato, kad sėdi ant grindų, o pamatęs ant tigro kailio ir ant rankos kraują suprato, jog šovė į save.

– Kvaila! Nepataikiau, – ištarė jis, ranka grabinėdamas revolverio. Revolveris buvo visai prie jo, o jis ieškojo toliau. Ieškodamas Vronskis pakrypo į kitą pusę, nepajėgęs išlaikyti pusiausvyros parkrito, paplūdęs kraujais.

Elegantiškasis tarnas su žandenomis, ne kartą skundęsis pažįstamiems savo nervų silpnumu, taip persigando, pamatęs gulintį ant grindų poną, jog paliko jį srūti krauju ir išbėgo pagalbos. Po valandos atvažiavo Varia, brolio žmona, ir, padedama trijų atvykusių gydytojų, kurių buvo pasiuntusi į visas puses ir kurie suvažiavo vienu metu, paguldė sužeistąjį į lovą ir pasiliko jo slaugyti.

XIX

Aleksejaus Aleksandrovičiaus klaida buvo ta, jog jis, prieš pasimatydamas su žmona, neapsvarstė to atvejo, kad Ana nuoširdžiai gailėsis ir jis atleis, o ji nemirs. Kokia ta klaida didelė, jis aiškiai suprato praslinkus dviem mėnesiams po to, kai sugrįžo iš Maskvos. Tačiau toji klaida įvyko ne tik dėl to, kad Aleksejus Aleksandrovičius neapsvarstė to atvejo, bet dar ir dėl to, kad ligi to susitikimo su mirštančia žmona nepažino savo širdies. Prie sergančios žmonos patalo jį pirmą kartą buvo suėmusi ta graudi užuojauta, kurią sukeldavo kitų žmonių kentėjimai ir kurios jis anksčiau gėdijosi kaip kenksmingos silpnybės; ir gailestis, ir sąžinės priekaištai, kad troško jos mirties, o svarbiausia pats džiaugsmas, kurį pajuto, atleidęs žmonai, taip paveikė Aleksejų Aleksandrovičių, jog staiga ne tik aprimo jo kančios, bet ir užėjo ta sielos ramybė, kurios anksčiau jis niekuomet nepažino. Staiga jis pajuto, kad tai, kas sudarė kentėjimų šaltinį, tapo jo dvasinio džiaugsmo šaltiniu; tai, kas atrodė visai neišsprendžiama, kada jis smerkė, prikaišiojo ir nekentė, paliko taip paprasta ir aišku, kai jis atleido ir mylėjo.

Aleksejus Aleksandrovičius atleido žmonai ir gailėjosi jos dėl to, kad ji kenčia ir atgailauja. Jis atleido Vronskiui ir gailėjosi jo, ypač po to, kai jį pasiekė gandai apie jo baisų poelgį. Jis ir sūnaus gailėjosi labiau nei prieš tai ir prikaišiojo sau, kad per mažai juo rūpinosi. Naujagimė mažytė mergaitė sužadino jo širdyje ne vien gailesį, bet ir kažkokį ypatingą švelnų jausmą. Pradžioje Aleksejus Aleksandrovičius vien tik iš užuojautos rūpinosi šia naujagime silpnute mergyte, kuri nebuvo jo duktė ir kuri buvo apleista, kai motina sirgo, ir tikriausiai būtų mirusi, jeigu jis nebūtų ja pasirūpinęs. Pats nepastebėjo, kaip pamilo ją. Po keletą kartų per dieną jis eidavo į vaikų kambarį ir ilgai sėdėdavo ten, todėl žindyvė ir auklė, kurios iš pradžių jo baimindavosi, priprato prie jo. Kartais Aleksejus Aleksandrovičius ištisą pusvalandį tyliai žiūrėdavo į miegantį rausvai gelsvą, pūkuotą ir raukšlėtą kūdikio veidelį ir stebėdavo, kaip raukosi kakta ir juda putnios rankutės pariestais piršteliais, kuriais vaikelis trynėsi akutes ir tarpuakį. Tokiomis valandėlėmis Aleksejus Aleksandrovičius pasijusdavo visiškai ramus, jam neatrodydavo, kad jo padėtis būtų nenormali, kad ją reikėtų kaip nors pakeisti.