Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

– Palauk, tu nežinai... Palaukite, palaukite... – Ana nutilo, tarytum kaupdama mintis. – Taip, – pradėjo ji. – Taip, taip, taip. Štai ką norėjau pasakyti. Nesistebėk manimi. Aš vis ta pati... Bet manyje yra kita, aš jos bijau, toji pamilo aną, ir aš verčiau save nekęsti tavęs ir negalėjau užmiršti tos, kuri buvo anksčiau. Toji ne aš, dabar aš tikroji, aš visa. Aš dabar mirštu, žinau, kad mirsiu, paklausk jo. Aš ir dabar jaučiu, kokie sunkūs svarsčiai ant mano rankų, ant kojų, ant pirštų. Pirštai, jie tokie didžiuliai! Bet visa tai netrukus baigsis... Vieno man reikia, kad atleistum man. Atleisk visiškai! Aš – baisi moteris, bet man auklė sakė, jog šventoji kankinė – kuo ji vardu? – toji buvo blogesnė. Ir aš nuvažiuosiu į Romą, tenai yra toks vienuolynas, tada aš niekam nekliudysiu, tiktai Seriožą pasiimsiu ir mergytę... Ne, tu negali atleisti! Žinau, to negalima atleisti! Ne, ne, išeik, tu per daug geras! – Viena karšta ranka ji laikė jo ranką, antrąja stūmė nuo savęs.

Aleksejaus Aleksandrovičiaus sielos sutrikimas vis didėjo ir taip sustiprėjo, jog jis jau liovėsi kovojęs su juo. Jis staiga pajuto, kad tai, ką laikė sielos sutrikimu, priešingai, yra palaiminga sielos būsena, kuri staiga suteikė jam naujos, niekuomet dar nepatirtos laimės. Aleksejus Aleksandrovičius negalvojo, kad tas krikščioniškas principas, kuriuo norėjo sekti visą gyvenimą, liepia jam atleisti savo priešams ir juos mylėti, bet džiaugsmingas meilės ir atleidimo priešams jausmas užliejo jo sielą. Aleksejus Aleksandrovičius klūpojo padėjęs galvą ant jos rankos, kuri jį deginte degino pro palaidinukę, ir raudojo it kūdikis. Ana apkabino jo plinkančią galvą, prisitraukė prie jo arčiau ir džiūgaudama išdidžiai pakėlė aukštyn akis.

– Štai koks jis, aš juk žinojau! Dabar sudie visiems, sudie!.. Vėl jie atėjo, kodėl jie neišeina?.. Nuimkite nuo manęs tuos kailinius!

Daktaras atitraukė jos rankas, atsargiai paguldė ją ant priegalvio ir užklojo ligi smakro. Ana klusniai atsigulė aukštielninka ir žiūrėjo priešais save spindinčiu žvilgsniu.

– Atmink viena, man reikėjo tiktai vieno dalyko, kad man atleistum, ir nieko daugiau aš nenoriu... Kodėl jis neateina? – ėmė kalbėti Ana, kreipdamasi pro duris į Vronskį. – Eik šen, eik šen! Paduok jam ranką.

Vronskis priėjo prie lovos krašto ir, pamatęs ją, vėl susiėmė rankomis veidą.

– Atsidenk veidą, žiūrėk į jį. Jisai šventas, – tarė Ana. – Atsidenk, atsidenk veidą! – piktai pareikalavo ji. – Aleksejau Aleksandrovičiau, atidenk jo veidą! Aš noriu jį matyti.

Aleksejus Aleksandrovičius paėmė Vronskio rankas ir atitraukė jas nuo veido, kuris nuo kančios ir gėdos atrodė baisiai.

– Paduok jam ranką. Atleisk jam.

Aleksejus Aleksandrovičius padavė jam ranką, nesulaikydamas ašarų, kurios riedėjo jam iš akių.

– Ačiū Dievui, ačiū Dievui, – kartojo ji, – dabar viskas atlikta. Tik truputį ištiesti kojas. Štai šitaip, puiku. Kaip neskoningai tos gėlės padarytos, visai nepanašu į žibutę, – kalbėjo ji, rodydama į apmušalus. – Dieve mano! Dieve mano! Kada visa tai baigsis? Duokite man morfijaus. Daktare, duokite man morfijaus! O Dieve mano, Dieve mano!

Ir jinai ėmė blaškytis lovoje.

Šeimos gydytojas bei kiti gydytojai sakė, kad tai gimdymo karštinė, ir visi liudijo, kad iš šimto atvejų devyniasdešimt devyni baigiasi mirtimi. Visą dieną ligonė karščiavo, kliedėjo ir buvo be sąmonės. Apie vidurnaktį ji gulėjo kaip negyva ir beveik be pulso.

Galo buvo laukiama kiekvieną akimirką.

Vronskis išvyko namo, bet rytą atvažiavo pasiteirauti, ir Aleksejus Aleksandrovičius, sutikęs jį prieškambaryje, tarė:

– Pasilikite, galbūt ji paklaus jūsų, – ir jį nulydėjo į žmonos kabinetą.

Apie rytą Ana vėl ėmė jaudintis, pagyvėjo, jos mintys šokinėjo, kalbėjo ji paskubomis, pagaliau vėl neteko sąmonės. Trečią dieną buvo tas pat, o gydytojai pareiškė, kad yra vilties. Tą dieną Aleksejus Aleksandrovičius įėjo į kabinetą, kur sėdėjo Vronskis, užrakino duris ir atsisėdo priešais jį.

– Aleksejau Aleksandrovičiau, – prabilo Vronskis, jausdamas, kad jau metas viską išsiaiškinti, – aš negaliu kalbėti, negaliu suprasti. Pasigailėkite manęs! Kad ir labai jums sunku, tikėkite, man dar baisiau.

Jis norėjo atsistoti. Bet Aleksejus Aleksandrovičius paėmė jam už rankos ir tarė:

– Prašau, išklausykite mane, taip reikia. Turiu jums paaiškinti, kokiais jausmais vadovaujuosi ir kokiais vadovausiuosi ateityje, kad jūs teisingai suprastumėt. Jūs žinote, jog buvau pasiryžęs išsituokti ir net pradėjau šį reikalą. Neslėpsiu nuo jūsų, kad prieš pradėdamas bylą aš abejojau, kankinausi, prisipažįstu, kad noras keršyti jums ir jai nedavė man ramybės. Gavęs telegramą ir važiuodamas, jaučiau tą patį, pasakysiu daugiau: aš norėjau, kad ji mirtų. Bet... – jis patylėjo abejodamas, ar galima pasakyti viską, ką jis jaučia. – Bet aš pamačiau ją ir atleidau. Ir laimė, kurią suteikė šis atleidimas, parodė man, kokia yra mano pareiga. Aš atleidau visiškai. Aš noriu atgręžti antrą skruostą, noriu atiduoti marškinius, kai iš manęs imamas apsiaustas, ir tik maldauju Dievą, kad jis neatimtų iš manęs laimės, kurią teikia atleidimas! – Ašaros blizgėjo Aleksejaus Aleksandrovičiaus akyse, o šviesus, ramus jo žvilgsnis nustebino Vronskį. – Štai kokia mano padėtis. Jūs galite suminti mane į purvą, padaryti žmonių pajuokos objektu, aš nepaliksiu jos ir niekuomet nepasakysiu jums nė vieno priekaištingo žodžio, – kalbėjo jis toliau. – Mano priedermė man aiškiai nubrėžta, aš turiu būti su ja ir būsiu. Jeigu ji panorės jus matyti, duosiu jums žinią, bet dabar, aš manau, jums geriau pasišalinti.

Aleksejus Aleksandrovičius atsistojo, ir rauda pertraukė jo kalbą. Vronskis taip pat atsistojo ir sulinkęs, neatsitiesdamas iš paniūrų žiūrėjo į jį. Jis nesuprato Aleksejaus Aleksandrovičiaus jausmų. Bet jautė, kad tai kažkas didžiai kilnaus ir net nepasiekiamo jo pasaulėžiūros žmogui.

_______________

57 Ką Dievas nori pražudyti, tam atima protą.

XVIII

Po pasikalbėjimo su Aleksejum Aleksandrovičium Vronskis išėjo į Kareninų namų priebutį ir sustojo, sunkiai susigaudydamas, kur jis dabar ir kur jam reikia eiti ar važiuoti. Jautėsi sugėdintas, pažemintas, kaltas ir negalįs nuplauti savo pažeminimo. Jis jautėsi išmuštas iš tų vėžių, kuriomis taip išdidžiai ir lengvai ligi šiol ėjo. Visi jo gyvenimo įpročiai bei principai, kurie atrodė tokie tvirti, staiga pasirodė netikri ir nepritaikomi. Apgautasis vyras, kuris ligi šiol atrodė pasigailėjimo verta būtybė, atsitiktinė ir truputį komiška kliūtis pakeliui į jo laimę, staiga jos pačios buvo iškviestas ir iškeltas į tokią aukštybę, kuri vertė nuolankiai prieš jį nusilenkti, ir šitas vyras šioje aukštybėje atrodė ne blogas, ne juokingas, bet geras, paprastas ir didingas. Šito negalėjo nejusti Vronskis. Vaidmenys staiga pasikeitė. Vronskis jautė, koks anas yra kilnus ir koks jis menkas, koks anas teisus ir koks jis neteisus. Vronskis pajuto, kad vyras yra taurus ir savo širdgėla, o jisai – niekingas, smulkus savo apgaule. Tačiau šis jausmas, kad jis toks menkas prieš šitą žmogų, kurį taip neteisingai niekino, nebuvo didžioji jo sielvarto priežastis. Vronskis jautėsi dabar neapsakomai nelaimingas dėl to, kad jo aistra Anai, kuri pastaruoju metu, jam atrodė, vėso, dabar, kai žinojo, kad amžinai jos neteko, pasidarė stipresnė, negu bet kada buvusi. Jis pamatė ją ligos metu, pažino jos sielą, ir jam rodėsi, kad niekuomet ligi šiol nebuvo jos mylėjęs. Ir kaip tik dabar, kai pažino ją ir pamilo taip, kaip reikia mylėti, dabar jis buvo pažemintas jos akyse ir neteko jos amžinai, palikęs apie save tiktai gėdingą atsiminimą. O visų baisiausia buvo ta juokinga, gėdinga jo padėtis, kai Aleksejus Aleksandrovičius plėšė jo rankas nuo sugėdinto veido. Jis stovėjo Kareninų namų priebutyje sumišęs, nežinodamas, ką daryti.