Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

– Štai jis, – tarė senasis kunigaikštis, rodydamas į Leviną, – jis čia svarbiausias asmuo.

– Kada? – tarė Levinas rausdamas. – Rytoj. Jeigu jūs manęs klausiate, tai, mano nuomone, šiandien palaiminti, o rytoj vestuvės.

– Gana jau, mon cher , nesąmonės!

– Na, tai po savaitės.

– Jis tarytum pamišęs.

– Iš tikrųjų, kodėl ne?

– Ką tu čia dabar, – džiaugsmingai šypsodamasi iš to skubotumo, tarė motina. – O kraitis?

„Nejaugi bus kraitis ir visa kita? – pagalvojo Levinas nusigandęs. – O pagaliau negi gali kraitis ir palaiminimas, ir visa kita – negi gali sudrumsti mano laimę? Niekas negali sudrumsti!“ Jis pažvelgė į Kiti ir pastebėjo, kad jos nė kiek, nė kiek neįžeidė mintis apie kraitį. „Vadinasi, tai reikalinga“, – pagalvojo jis.

– Aš juk nieko nežinau, aš tik pasakiau, ko norėčiau, – tarė jis atsiprašydamas.

– Mes apsvarstysime. Dabar galima palaiminti ir paskelbti. Tai taip.

Kunigaikštienė priėjo prie vyro, pabučiavo jį ir norėjo eiti, bet kunigaikštis sulaikė ją, apkabino ir šypsodamasis it įsimylėjęs jaunuolis keletą kartų švelniai pabučiavo ją. Senukai, matyt, buvo akimirką susipainioję ir nežinojo, ar juodu vėl įsimylėję, ar tik jų duktė. Kunigaikščiui su kunigaikštiene išėjus, Levinas priėjo prie savo sužadėtinės ir paėmė ją už rankos. Dabar Levinas jau galėjo valdytis ir kalbėti, daug turėjo pasakyti jai. Tačiau pasakė visai ne tai, kas buvo reikalinga.

– Juk aš žinojau, kad šitaip turės būti! Aš niekuomet nesitikėjau, bet sielos gilumoje buvau visuomet tikras, – tarė jis. – Aš tikiu, kad taip buvo skirta.

– O aš? – tarė ji. – Net tuomet... – Ji nutilo ir vėl kalbėjo toliau, ryžtingai žiūrėdama į jį savo nuoširdžiomis akimis: – Net tuomet, kai atstūmiau savo laimę. Visuomet mylėjau jus vieną, bet buvau susižavėjusi. Aš turiu pasakyti... Ar jūs galite tai užmiršti?

– Gal tai į gera. Jūs man turite daug ką atleisti. Turiu jums pasakyti...

Buvo vienas dalykas, kurį jis buvo pasiryžęs pasakyti, bet ne vienintelis. Levinas buvo pasiryžęs iš pat pirmų dienų pasakyti jai du dalykus: viena, kad jis ne toks skaistus kaip ji, ir antra, kad jis – netikintis. Tas labai kankino jį, tačiau laikė savo pareiga pasakyti ir viena, ir antra.

– Ne, ne dabar, paskui! – tarė Levinas.

– Gerai, paskui, bet būtinai pasakykite. Aš nieko nebijau. Aš turiu viską žinoti. Dabar jau baigta.

Jis užbaigė mintį:

– Baigta ta prasme, kad jūs neatstumsite manęs, ar būčiau šioks, ar toks, neatsisakysite manęs? Taip?

– Taip, taip.

Jų kalbą nutraukė mademoiselle Linon, kuri, nors ir dirbtinai, bet švelniai šypsodamasi, atėjo pasveikinti savo mylimos auklėtinės. Ji dar nebuvo išėjusi, o jau atėjo pasveikinti tarnai. Paskui atvyko giminės, ir prasidėjo tas laimingas sąmyšis, iš kurio Levinas ištrūko tik antrą savo vestuvių dieną. Levinui visą laiką buvo nesmagu, nuobodu, bet laimės įtampa be perstogės didėjo. Jis nuolat jautė, kad iš jo reikalaujama daug to, ko jis nežino, ir jis darė visa, kas jam buvo sakoma, ir visa tai teikė jam laimę. Levinas manė, kad jo piršlybos nė kiek nebus panašios į kitų žmonių piršlybas, kad įprastinės piršlybų aplinkybės sudrums jo ypatingąją laimę, tačiau galų gale darė tą patį, ką ir kiti, ir jo laimė dėl to tik didėjo ir darėsi vis labiau ir labiau ypatinga, tokia, kokios niekuomet nebuvo ir nėra.

– Dabar valgysime saldainių, – sakydavo m-lle Linon, ir Levinas važiuodavo pirkti saldainių.

– Na, aš labai džiaugiuosi, – pasakė Svijažskis. – Gėles jums patarčiau pirkti pas Fominą.

– O reikia? – Ir jis važiavo pas Fominą.

Brolis sakė jam, kad reikia pasiskolinti pinigų, nes būsią daug išlaidų, reikės dovanų...

– O reikalingos dovanos? – Ir jis lėkė pas Fuldą.

Ir pas konditerį, ir pas Fominą, ir pas Fuldą Levinas matė, kad ten visi jo laukia, džiaugiasi jį pamatę ir dėl jo laimės džiūgauja taip pat kaip ir kiti žmonės, su kuriais jam teko susidurti tomis dienomis. Nepaprasta buvo tai, kad jį visi ne tik mylėjo, bet ir visi tie žmonės, kurie anksčiau buvo jam nesimpatingi, šalti, abejingi, dabar juo žavėjosi, jo klausė, švelniai ir atsargiai puoselėjo jo jausmą ir drauge su juo buvo įsitikinę, kad jis – laimingiausias žmogus pasaulyje, nes jo sužadėtinė yra tobuliausia būtybė. Tą patį jautė ir Kiti. Kai grafienė Nordston leido sau užsiminti, kad troškusi kažko geresnio, Kiti taip įsikarščiavo ir taip įtikinamai įrodė, kad geresnio už Leviną nieko negali būti pasaulyje, jog grafienė Nordston turėjo tai pripažinti ir Kiti akyse tik su pasigėrėjimo šypsena žvelgdavo į Leviną.

Jo žadėtasis prisipažinimas buvo vienas sunkių to meto įvykių. Levinas pasitarė su senuoju kunigaikščiu ir, šiam leidus, davė Kiti savo dienoraštį, kuriame buvo surašyta visa tai, kas jį kankino. Levinas rašė anuomet šį dienoraštį, turėdamas galvoje būsimąją sužadėtinę. Jį kankino du dalykai: jis nebuvo skaistus ir jis buvo netikintis. Prisipažinimas netikėjimu Kiti nesujaudino. Ji buvo religinga, niekuomet neabejojo religijos tiesomis, bet jo išorinis netikėjimas nė trupučio jos nepaveikė. Meilė padėjo jai pažinti jo sielą, ir jo sieloje Kiti matė tai, ką norėjo; o kad tokia sielos būsena vadinama netikėjimu, jai buvo vis tiek. Bet antrasis prisipažinimas ją gailiai pravirkdė.

Tik po ilgos vidinės kovos Levinas davė jai savo dienoraštį. Jis žinojo, kad tarp jo ir Kiti negali ir neturi būti paslapčių, todėl nutarė, jog taip reikia. Tačiau Levinas nenumanė, kad visa tai gali ją paveikti, negalėjo pažiūrėti į save jos akimis. Tik tą vakarą, prieš vykstant į teatrą, kai atvažiavo pas juos, įėjo į Kiti kambarį ir pamatė apsiverkusį gailų ir mielą jos veidą, nelaimingą dėl nepataisomos širdgėlos, kurią jis suteikė, Levinas suprato, kokia bedugnė skiria jo negarbingą praeitį nuo jos nuostabaus skaistumo, ir pasibaisėjo tuo, ką buvo padaręs.

– Atsiimkite, atsiimkite tas baisias knygas! – riktelėjo Kiti, stumdama nuo savęs sąsiuvinius, kurie gulėjo prieš ją ant stalo. – Kam davėte juos man!.. Ne, vis dėlto geriau, – pridūrė ji, pasigailėjusi nusiminusio Levino veido. – Bet labai baisu!

Levinas nuleido galvą ir tylėjo. Jis nieko negalėjo pasakyti.

– Jūs neatleisite man, – sušnibždėjo jis.

– Ne, aš jau atleidau, bet tai baisu!

Tačiau jo laimė buvo tokia didelė, jog šis prisipažinimas neturėjo jai įtakos, tik suteikė naują atspalvį. Kiti atleido jam, bet nuo to laiko jis dar labiau buvo įsitikinęs, kad yra nevertas jos, dar žemiau lenkėsi savo širdyje prieš ją ir dar labiau brangino nepelnytą laimę.

XVII

Grįždamas į savo vienišą kambarį viešbutyje, Aleksejus Aleksandrovičius nejučiomis prisiminė, kokį įspūdį jam padarė visa tai, kas buvo kalbama per pietus ir po pietų. Darjos Aleksandrovnos žodžiai, kad reikia atleisti, kėlė jam tiktai apmaudą. Taikyti ar netaikyti šitą krikščionišką reikalavimą jo atvejui, buvo per sunkus klausimas, apie jį negalima buvo lengvai kalbėti, ir šį klausimą Aleksejus Aleksandrovičius jau seniai buvo išsprendęs neigiamai. Iš viso, kas buvo pasakyta, į jo sąmonę labiausiai įsmigo kvailo, geraširdiško Turovcyno žodžiai: vyriškai pasielgė, iškvietė į dvikovą ir nukovė. Visi, matyt, pritarė tam, nors iš mandagumo nieko nesakė.

„Šiaip ar taip, šis dalykas baigtas, nėra ko apie tai galvoti“, – tarė sau Aleksejus Aleksandrovičius. Galvodamas tik apie savo būsimą kelionę bei reviziją, jis įėjo į savo kambarį ir paklausė lydinčio šveicoriaus, kur jo liokajus; šveicorius atsakė, kad liokajus ką tik išėjęs. Aleksejus Aleksandrovičius liepė jam atnešti arbatos, atsisėdo prie stalo ir pasiėmęs Frumą ėmė svarstyti kelionės maršrutą.