Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

XV

Gatvės dar buvo tuščios. Levinas patraukė Ščerbackių namų link. Paradinės durys buvo uždarytos, visi miegojo. Jis grįžo atgal, įėjo į savo kambarį ir pareikalavo kavos. Dieninis liokajus, jau nebe Jegoras, atnešė.

Levinas norėjo jį pakalbinti, bet kažkas liokajui paskambino, ir tas išėjo. Levinas bandė gerti kavą ir įsidėti į burną bandelę, bet jo burna visiškai nežinojo, ką daryti su bandele. Levinas išspjovė bandelę, apsivilko paltą ir vėl išėjo vaikščioti. Buvo dešimta valanda, kai jis antrą kartą priėjo prie Ščerbackių priebučio. Namuose ką tik buvo atsikėlę, virėjas ėjo produktų. Reikėjo išgyventi dar bent dvi valandas.

Visą tą naktį ir rytą Levinas gyveno visiškai nesąmoningai ir jautėsi visiškai išskirtas iš materialaus gyvenimo sąlygų. Jis nevalgė ištisą dieną, nemiegojo dvi naktis, išbuvo keletą valandų nusirengęs šaltyje ir jautėsi ne tik žvalus bei sveikas, kaip niekuomet, bet ir visiškai nepriklausomas nuo kūno, jo judesiams nebuvo reikalingos raumenų pastangos, ir jis jautėsi galįs viską padaryti. Levinas buvo tikras, kad galėtų pakilti aukštyn arba pastumti namo kampą, jeigu to reikėtų. Likusį laiką jis vaikštinėjo gatvėmis, nuolat žvilgčiodamas į laikrodį ir dairydamasis į šalis.

Ir ką jis tuomet matė, vėliau jau niekados nepastebėdavo. Ypač sujaudino jį einantys į mokyklą vaikai, melsvi balandžiai, nuskridę nuo stogo į šaligatvį, ir kvietinės, miltais apibertos bandelės, kurias išstatė nematoma ranka. Tos bandelės, balandžiai ir du berniukai buvo nežemiškos būtybės. Viskas įvyko vienu metu: berniukas pribėgo prie balandžio ir šypsodamasis pažvelgė į Leviną, balandis suplasnojo sparnais ir spurstelėjo į šalį, žvilgėdamas saulėje tarp virpančių ore sniego dulkelių, o pro langą padvelkė keptos duonos kvapas ir kažkas išstatė bandeles. Visa tai drauge buvo taip nepaprastai žavu, jog Levinas susijuokė ir apsiverkė iš džiaugsmo. Apsukęs didelį ratą Gazetno gatvele ir Kislovka, jis vėl grįžo į viešbutį, pasidėjęs priešais save laikrodį atsisėdo ir laukė dvylikos. Gretimame kambaryje žmonės kalbėjo kažką apie mašinas ir apgavystę, kažkas kosėjo taip, kaip kosti rytais. Jie nesuprato, kad rodyklė jau artėja prie dvylikos. Rodyklė priartėjo. Levinas išėjo į priebutį. Vežikai, matyt, viską žinojo. Laime spindinčiais veidais jie apsupo Leviną, ginčydamiesi tarp savęs ir siūlydamiesi patarnauti. Stengdamasis neįžeisti kitų vežikų ir pažadėjęs su jais taip pat pavažinėti, Levinas paėmė vieną ir liepė važiuoti pas Ščerbackius. Vežikas balta marškinių apykakle, išsikišusia iš po gobtuvo ir aptempusia raudoną, storą bei tvirtą sprandą, buvo žavus. To vežiko rogės buvo aukštos, patogios, tokios, kokiomis Levinas vėliau jau niekuomet nevažinėjo, ir arklys buvo geras, ir stengėsi bėgti, tačiau nejudėjo iš vietos. Vežikas žinojo Ščerbackių namus, keleiviui pagerbti dailiai išlenkęs rankas ir sušukęs „trrr“ sustabdė arklį ties priebučiu. Ščerbackių šveicorius tikriausiai viską žinojo. Tai buvo matyti iš to, kaip jis šypsojosi akimis ir pasakė:

– Na, seniai buvote, Konstantinai Dmitrijičiau!

Jis ne tik viską žinojo, bet, matyt, džiūgavo ir stengėsi savo džiaugsmą paslėpti. Pažvelgęs į mielas senuko akis, Levinas pajuto net kažkokį dar naują savo laimės bruožą.

– Ar ponai jau atsikėlę?

– Prašom! O tą palikite čia, – tarė jis šypsodamasis, kai Levinas norėjo sugrįžti ir pasiimti kepurę. Tai turėjo ką nors reikšti.

– Kam liepsite apie jus pranešti? – paklausė liokajus.

Liokajus, nors ir jaunas, iš naujų liokajų, dabita, bet labai geras ir malonus žmogus, taip pat viską suprato.

– Kunigaikštienei... kunigaikščiui... kunigaikštytei... – tarė Levinas.

Pirmiausia Levinas namuose pamatė mademoiselle Linon. Ji ėjo per salę, ir jos garbiniai bei veidas spindėjo. Vos tik Levinas pakalbino ją, už durų staiga sučežėjo moteriški drabužiai, mademoiselle Linon dingo Levinui iš akių, ir jį pagavo džiaugsmingas artimos laimės siaubas. Mademoiselle Linon ėmė kažkur skubėti ir, palikusi jį, nuėjo prie kitų durų. Vos tik jai išėjus, greiti, lengvi žingsniai sustuksėjo parketu, ir jo laimė, jo gyvenimas, jis pats – geriausia jo paties dalis, tai, ko jis taip ilgai ieškojo ir troško, greitai artėjo jo link. Kiti ne ėjo, bet kažkokios neregimos jėgos nešama skriste skrido į jį.

Jis matė tik jos skaisčias, nuoširdžias akis, išgąsdintas to paties meilės džiaugsmo, kuris pripildė ir jo širdį. Tos akys švytėjo arčiau ir arčiau, akindamos jį savo meilės šviesa. Kiti sustojo prie pat jo, liesdama jį. Jos rankos pakilo ir nusileido jam ant pečių.

Ji padarė visa, ką galėjo padaryti, – pribėgo prie jo ir atsidavė visa, būgštaudama ir džiaugdamasi. Jis apkabino ją ir prispaudė lūpas prie jos burnos, ieškančios jo bučinio.

Ji taip pat nemigo visą naktį ir visą rytą laukė jo. Motina bei tėvas nesvyruodami sutiko, ir buvo laimingi dukters laime. Kiti laukė jo. Ji pirmoji norėjo pranešti jam apie savo ir jo laimę. Ji ruošėsi viena sutikti jį, džiaugėsi ta mintimi ir būgštavo, drovėjosi bei pati nežinojo, ką padarys. Kai išgirdo Levino žingsnius ir balsą, laukė už durų, kol išeis mademoiselle Linon. Kai toji išėjo, Kiti negalvodama, neklausdama savęs, kaip ir ką, priėjo prie jo ir padarė tai, ką padarė.

– Eime pas mamytę! – tarė ji, paėmusi jam už rankos. Levinas ilgai nieko negalėjo pasakyti, ne tiek dėl to, kad bijojo žodžiu pažeisti savo jausmo kilnumą, kiek dėl to, kad kiekvieną kartą, norėdamas ką nors pasakyti, jausdavo, jog vietoje žodžių jam ištrykš laimės ašaros. Jis paėmė jos ranką ir pabučiavo.

– Argi tai tiesa? – pagaliau ištarė Levinas dusliu balsu. – Aš negaliu patikėti, kad tu myli mane!

Kiti nusišypsojo, išgirdusi tą jo „tu“ ir pamačiusi, kad jis nedrąsiai pažvelgė į ją.

– Taip! – reikšmingai, palengva ištarė ji. – Aš tokia laiminga!

Nepaleisdama jo rankos, Kiti įėjo į svetainę. Kunigaikštienė, pamačiusi juodu, ėmė tankiai kvėpuoti ir tuojau apsiverkė, po to susijuokė ir tokiu energingu žingsniu, kokio nelaukė Levinas, pribėgo prie jų, apkabino Levino galvą ir pabučiavo jį, suvilgydama jo skruostus ašaromis.

– Tai viskas baigta! Aš džiaugiuosi. Mylėk ją. Aš džiaugiuosi... Kiti!

– Greitai susitvarkėte! – tarė senasis kunigaikštis, stengdamasis atrodyti abejingas, tačiau Levinas pastebėjo, kad kunigaikščio akys buvo drėgnos, kai tas kreipėsi į jį.

– Aš seniai, visuomet šito troškau! – prisipažino kunigaikštis, paėmęs Levinui už rankos ir traukdamas jį į save. – Aš dar tuomet, kai ši vėjavaikė buvo įsimaniusi...

– Tėte! – sušuko Kiti ir rankomis užčiaupė jam burną.

– Na, nekalbėsiu! – tarė jis. – Aš labai labai… džiau... Ak, koks aš kvailas...

Jis apkabino Kiti, pabučiavo jos veidą, ranką, vėl veidą, peržegnojo ją.

Ir žiūrint, kaip Kiti ilgai ir švelniai bučiuoja mėsingą tėvo ranką, Leviną apėmė naujas meilės jausmas senajam kunigaikščiui, žmogui, kuris pirma jam buvo svetimas.

XVI

Kunigaikštienė sėdėjo tylėdama krėsle ir šypsojosi, kunigaikštis atsisėdo šalia jos. Kiti stovėjo prie tėvo krėslo, vis dar neišleisdama jo rankos. Visi tylėjo.

Kunigaikštienė pirmoji įvardijo viską žodžiais ir visas mintis bei jausmus nukreipė į gyvenimo klausimus. Ir pirmą akimirką visiems tai pasirodė vienodai keista ir net skaudu.

– Kada? Reikia palaiminti ir paskelbti. O kada vestuvės? Kaip tu manai, Aleksandrai?