Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

– Dvi telegramos, – pranešė sugrįžęs liokajus, įeidamas į kambarį. – Atleiskite, jūsų prakilnybe, aš ką tik buvau išėjęs.

Aleksejus Aleksandrovičius paėmė telegramas ir atplėšė. Pirmoji telegrama pranešė, kad Stremovas paskirtas kaip tik į tą pačią vietą, kurios norėjo Kareninas. Aleksejus Aleksandrovičius numetė telegramą, atsistojo ir paraudęs ėmė vaikščioti po kambarį. „Quos vult perdere dementat “57, tarė jis, žodį quos taikydamas tiems, kurie prie šio paskyrimo prisidėjo. Jam ne taip buvo pikta, kad ne jis gavo tą vietą, kad jis, matyt, aplenktas, bet buvo nesuprantama, nuostabu, kaip jie nematė, jog plepys, tuščiakalbis Stremovas mažiau už kurį kitą čia tinka. Kaip jie nematė, jog šiuo paskyrimu jie žudo save, savo prestige !

„Dar kas nors panašaus“, – tulžingai tarė jis sau, atplėšdamas antrąją telegramą. Telegrama buvo žmonos. Jos parašas mėlynu pieštuku, „Ana“, visų pirma krito jam į akį. „Mirštu, prašau, maldauju atvažiuoti. Ramiau numirsiu, jeigu atleisite“, – perskaitė jis. Aleksejus Aleksandrovičius niekinamai šyptelėjo ir numetė telegramą. Kad tai apgaulė ir gudrybė, kaip jam atrodė pirmą akimirką, negalėjo būti jokios abejonės.

„Nėra tokios apgaulės, kurios ji neišdrįstų griebtis. Ji turi gimdyti. Galbūt gimdymo liga. Tačiau koks jų tikslas? Įteisinti kūdikį, mane sukompromituoti ir sukliudyti ištuoką, – svarstė jis. – Bet kažkodėl ten pasakyta: mirštu...“ Jis dar kartą perskaitė telegramą, ir staiga tiesioginė prasmė to, kas buvo pasakyta, apstulbino jį. „O jeigu tai tiesa? – tarė jis sau. – Jeigu tiesa, jog kančios ir artimos mirties akimirką ji nuoširdžiai gailisi, o aš, palaikęs tai apgaule, nenuvažiuosiu? Būtų ne tik žiauru, visi mane pasmerktų, be to, būtų iš mano pusės tiesiog kvaila.“

– Piotrai, sulaikyk karietą. Važiuoju į Peterburgą, – pranešė jis liokajui.

Aleksejus Aleksandrovičius ryžosi važiuoti į Peterburgą ir pasimatyti su žmona. Jeigu jos liga bus prasimanyta, jis nieko nepasakys ir išvažiuos. Jeigu ji iš tikrųjų mirtinai serga ir nori jį pamatyti prieš mirtį, jis atleis žmonai, jeigu ras gyvą, ir atliks paskutinę pareigą, jeigu parvažiuos per vėlai.

Visą kelią jis nebegalvojo daugiau apie tai, ką turi daryti.

Išvargęs per naktį traukinyje, šlykštėdamasis vagono nešvara, Aleksejus Aleksandrovičius važiavo tuščiu Nevskio prospektu per ankstyvą Peterburgo rūką ir žiūrėjo priešais save, negalvodamas, kas jo laukia. Jis negalėjo apie tai galvoti, nes, imdamas vaizduotis, kas bus, negalėdavo nuvaryti nuo savęs minties, kad žmonos mirtis iš karto išspręstų sunkią jo padėtį. Duonos pardavėjai, užrakintos krautuvės, naktiniai vežikai, kiemsargiai, šluojantys šaligatvius, šmėsčiojo jam akyse, ir jis stebėjo visa tai, stengdamasis negalvoti, kas laukia jo ir ko jis nedrįsta trokšti, bet vis dėlto trokšta. Aleksejus Aleksandrovičius privažiavo prie savo namų priebučio. Ties vartais stovėjo vežikas ir karieta su miegančiu vežėju. Eidamas į priemenę, Aleksejus Aleksandrovičius tartum susirado tolimame savo smegenų kamputyje sprendimą ir patikrino jį. Tenai buvo pažymėta: „Jeigu apgaulė, ramiai ir niekinamai pažiūrėti ir išvažiuoti; jeigu tiesa, išlaikyti padorumą.“

Šveicorius atidarė duris, dar Aleksejui Aleksandrovičiui nė nepaskambinus. Šveicorius Petrovas, kitaip Kapitonyčius, apsivilkęs senu surdutu, be kaklaraiščio ir su šlepetėmis, atrodė gana keistai.

– Kaip ponia?

– Vakar laimingai pagimdė.

Aleksejus Aleksandrovičius sustojo ir išblyško. Jis aiškiai suprato dabar, kaip stipriai troško, kad ji mirtų.

– O sveikata?

Kornejus su rytine prijuoste nubėgo laiptais žemyn.

– Labai bloga, – atsakė jis. – Vakar buvo suvažiavę daktarai, ir dabar daktaras čia.

– Paimk daiktus, – tarė Aleksejus Aleksandrovičius, išgirdęs, kad vis dėlto galima tikėtis mirties, lengvesne širdimi įėjo į prieškambarį.

Kabykloje kabojo kariška milinė. Aleksejus Aleksandrovičius ją pastebėjo ir paklausė:

– Kas čia yra?

– Daktaras, akušerė ir grafas Vronskis.

Aleksejus Aleksandrovičius įėjo į vidaus kambarius.

Svetainėje nieko nebuvo, iš Anos kabineto, išgirdusi jo žingsnius, išėjo akušerė su kyku violetiniais kaspinais.

Ji priėjo prie Aleksejaus Aleksandrovičiaus ir familiariai, kaip leidžiama mirties akivaizdoje, paėmusi jį už rankos, nuvedė į miegamąjį.

– Ačiū Dievui, kad parvažiavote! Tik apie jus tekalba, – tarė akušerė.

– Duokite greičiau ledo! – pasigirdo iš miegamojo įsakomas daktaro balsas.

Aleksejus Aleksandrovičius įėjo į žmonos kabinetą. Prie jos stalo ant žemos kėdutės šonu į atlošą sėdėjo Vronskis ir verkė, užsidengęs rankomis veidą. Išgirdęs daktaro balsą, jis pašoko, atitraukė nuo veido rankas ir pamatė Aleksejų Aleksandrovičių. Išvydęs Anos vyrą, jis taip sumišo, jog vėl atsisėdo ir įtraukė galvą į pečius, tarytum norėdamas išnykti kur nors, bet susivaldė, pakilo ir tarė:

– Ji miršta. Daktarai pasakė, jog nėra vilties. Aš atsiduodu jūsų valiai, bet leiskite man pasilikti čia... pagaliau jūsų valia, aš...

Aleksejus Aleksandrovičius, pamatęs Vronskio ašaras, pajuto tą sielos sutrikimą, kuris užeidavo jam, matant kitų žmonių kančias, nusisuko į šalį, nebaigęs klausyti Vronskio žodžių, ir skubiai nuėjo prie durų. Buvo girdėti, kaip miegamajame kažką sako Ana. Jos balsas buvo linksmas, gyvas, nepaprastai ryškių intonacijų. Aleksejus Aleksandrovičius įėjo į miegamąjį ir priėjo prie lovos. Ana gulėjo, atsigręžusi veidu į jį. Jos skruostai degte degė, akys blizgėjo, mažutės baltos rankos, išsikišusios iš palaidinukės rankogalių, suko antklodės kampą. Atrodė, kad jinai ne tik sveika ir žvali, bet geriausiai nusiteikusi. Ji kalbėjo greitai, skambiai, su nepaprastai taisyklingomis ir jausmo kupinomis intonacijomis.

– Dėl to, kad Aleksejus, aš kalbu apie Aleksejų Aleksandrovičių (koks keistas, baisus likimas, kad abudu Aleksejai, ar ne tiesa?), Aleksejus neatsisakytų man to padaryti. Aš užmirščiau, jis atleistų... Bet kodėl jis neparvažiuoja? Jisai geras, jis pats nežino, koks jis geras. Ak! Dieve mano, kaip gelia širdį! Duokite man greičiau vandens! Ak, tai pakenks mano mergytei! Na, gerai, na, duokite jai žindyvę. Na, aš sutinku, šitaip net geriau. Kai jis parvažiuos, jam bus skaudu matyti mergaitę. Išneškite ją.

– Ana Arkadjevna, jis parvažiavo. Štai jis! – tarė akušerė, stengdamasi atkreipti jos dėmesį į Aleksejų Aleksandrovičių.

– Ak, kokia nesąmonė! – kalbėjo toliau Ana, nematydama vyro. – Bet duokite man mergytę, duokite! Jis dar neparvažiavo. Jūs dėl to sakote, jog neatleis, kad nepažįstate jo. Niekas jo nepažino. Tiktai aš, ir man sunku pasidarė. Jo akis reikia žinoti. Seriožos lygiai tokios pat, aš dėl to negaliu jų matyti. Ar gavo Serioža pietų? Juk aš žinau, visi užmirš. Jis neužmirštų. Reikia Seriožą perkelti į kampinį ir paprašyti Mariette pas jį atsigulti.

Staiga ji susigūžė, nutilo ir išsigandusi, tarytum laukdama smūgio, tarytum gindamasi, pakėlė rankas prie veido. Ji pamatė vyrą.

– Ne, ne, – prašneko Ana, – aš jo nebijau, aš bijau mirti. Aleksejau, prieik čia. Aš skubu dėl to, kad neturiu laiko, man nedaug beliko gyventi, tuojau prasidės karštis, ir aš jau nieko nesuprasiu. Dabar aš žinau ir viską suprantu, viską matau.

Iš suraukto Aleksejaus Aleksandrovičiaus veido buvo matyti, kad jis kenčia. Jis paėmė Aną už rankos ir norėjo kažką pasakyti, bet niekaip negalėjo ištarti. Jo apatinė lūpa drebėjo, bet jis vis dar stengėsi įveikti susijaudinimą ir tik retkarčiais pažvelgdavo į žmoną. Pažvelgęs kiekvieną kartą pamatydavo jos akis, kurios žiūrėjo į jį ir buvo kupinos tokio graudulingo bei džiugaus švelnumo jam, kokio jis niekuomet nebuvo matęs.