Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

Tačiau juo toliau, juo aiškiau jis matė, kad nors ir visiškai natūrali dabar ši padėtis, bet ji negalės tokia likti. Aleksejus Aleksandrovičius jautė, jog be tos palaimingos dvasinės jėgos, kuri vadovauja jo sielai, yra ir kita – šiurkšti, tokia pat arba dar galingesnė jėga, kuri vadovauja jo gyvenimui, ir toji jėga sudrums jo nuolankią ramybę, kurios jis troško. Jis jautė, kad visi žiūri į jį ir stebisi, nesupranta jo ir kažko laukia. Ypač jautė, kokie netvirti ir nenatūralūs jo santykiai su žmona.

Praėjus tam Anos širdies suminkštėjimui, kurį sužadino mirties artumas, Aleksejus Aleksandrovičius ėmė pastebėti, kad žmona jo bijo, bodisi ir negali žiūrėti jam tiesiog į akis. Ji tarytum kažką norėjo ir nesiryžo jam pasakyti, lyg nujausdama, kad jų santykiai negali ilgai tęstis. Ji kažko laukė.

Vasario mėnesio pabaigoje susirgo naujagimė Anos dukrelė, kuri taip pat buvo pavadinta Ana. Aleksejus Aleksandrovičius buvo rytą vaikų kambaryje, liepė pakviesti daktarą ir išvyko į ministeriją. Baigęs savo reikalus, jis sugrįžo namo ketvirtą valandą. Įėjęs į prieškambarį, pamatė galionuotą gražuolį liokajų su lokio pelerina, laikantį baltą mantiją iš amerikinio šuns kailio.

– Kas čia? – paklausė Aleksejus Aleksandrovičius.

– Kunigaikštienė Jelizaveta Fiodorovna Tverskaja, – šypsodamasis, kaip pasirodė Aleksejui Aleksandrovičiui, atsakė liokajus.

Visą tą sunkųjį metą Aleksejus Aleksandrovičius pastebėjo, kad jo pažįstami iš aukštuomenės, ypač moterys, buvo itin susirūpinę juo ir jo žmona. Jis pastebėdavo, jog visi jo pažįstami vos pajėgia nuslėpti kažkokį džiaugsmą, tą patį džiaugsmą, kurį buvo matęs advokato akyse ir dabar matė liokajaus akyse. Visi tarytum džiūgavo, tarytum ruošė kažkieno vestuves. Susitikę su juo, beveik neslėpdami džiaugsmo, jie klausdavo, kaip žmonos sveikata.

Kunigaikštienės Tverskajos apsilankymas ir dėl atsiminimų, su ja susijusių, ir dėl to, kad jis iš viso nemėgo jos, buvo nemalonus Aleksejui Aleksandrovičiui. Jis nuėjo tiesiai į vaikų kambarį. Pirmame vaikų kambaryje Serioža, užsigulęs ant stalo ir pasidėjęs ant kėdės kojas, kažką piešė, linksmai sau vienas kalbėdamas. Anai susirgus, anglė pakeitė prancūzę ir dabar sėdėjo šalia berniuko su dailiu mezginiu rankose. Guvernantė greitai atsistojo, padarė reveransą ir truktelėjo Seriožai už rankos,

Aleksejus Aleksandrovičius paglostė sūnui plaukus, guvernantės paklaustas, atsakė, kaip jaučiasi žmona, ir pats paklausė, ką pasakė gydytojas apie baby 58.

– Daktaras sakė, kad nieko rimto nėra, ir patarė daryti vonias, pone.

– Bet jai tebeskauda, – nutarė Aleksejus Aleksandrovičius, klausydamas, kaip verkia kūdikis gretimame kambaryje.

– Aš manau, kad žindyvė netikusi, pone, – ryžtingai pareiškė anglė.

– Kodėl jūs taip manote? – sustojęs paklausė jis.

– Taip buvo grafienei Pol, pone. Kūdikį gydė, o pasirodė, kad kūdikis tik alkanas, nes žindyvė neturėjo pieno.

Aleksejus Aleksandrovičius susimąstė, pastovėjo keletą sekundžių ir įėjo pro kitas duris. Mergaitė gulėjo, raitėsi žindyvės rankose, atmesdama galvutę, ir nenorėjo nei imti jai siūlomos putlios krūties, nei nutilti, nors pasilenkusios prie kūdikio ją maldė žindyvė ir auklė.

– Nė kiek ne geriau? – paklausė Aleksejus Aleksandrovičius.

– Labai nerami, – pašnibždom atsakė auklė.

– Mis Edvard mano, kad galbūt žindyvei pieno trūksta, – tarė jis.

– Aš ir pati taip manau, Aleksejau Aleksandrovičiau.

– Kodėl nepasakote?

– O kam sakyti? Ana Arkadjevna vis nesveika, – atsakė nepatenkinta auklė.

Auklė nuo seno tarnavo šeimoje. Ir šie paprasti jos žodžiai Aleksejui Aleksandrovičiui atrodė lyg koks užsiminimas apie jo padėtį.

Kūdikis klykė dar garsiau, užvertęs akis ir kriokdamas. Auklė, numojusi ranka, priėjo prie mažytės, paėmė ją iš žindyvės rankų ir vaikščiodama ėmė supti.

– Reikia paprašyti, kad gydytojas apžiūrėtų žindyvę, – nutarė Aleksejus Aleksandrovičius.

Iš pažiūros sveika, puošni žindyvė, išsigandusi, kad ją gali atleisti, sumurmėjo kažką sau panosėje ir slėpdama didelę krūtį niekinamai šyptelėjo dėl tokio suabejojimo jos pieningumu. Šitame šypsnyje Aleksejus Aleksandrovičius taip pat įžiūrėjo pašaipą dėl jo padėties.

– Vargšas kūdikis! – tarė auklė, tildydama kūdikį ir vaikščiodama.

Aleksejus Aleksandrovičius atsisėdo ant kėdės ir skausmingu, niūriu veidu žiūrėjo į vaikščiojančią auklę.

Kai mergytė pagaliau nutilo ir buvo paguldyta į gilią lovelę, o auklė, pataisiusi priegalvėlį, pasitraukė nuo jos, Aleksejus Aleksandrovičius atsistojo ir žengdamas pirštų galais priėjo prie kūdikio. Valandėlę jis tylėjo ir tokiu pat niūriu veidu stebėjo kūdikį. Staiga jo veide pasirodė šypsena, nuo kurios sukrutėjo plaukai ir kakta, ir jis taip pat tyliai išėjo iš kambario.

Valgomajame jis paskambino ir įėjusiam tarnui liepė vėl pasiųsti daktaro. Jam buvo pikta ant žmonos, kad ji nesirūpina šituo žaviu kūdikiu. Supykęs jis nenorėjo eiti pas ją, taip pat nenorėjo matyti nė kunigaikštienės Betsi, bet žmona galėjo stebėtis, kodėl jis, kaip paprastai, neužsuka pas ją. Įveikęs save, Aleksejus Aleksandrovičius nuėjo į miegamąjį. Eidamas minkštu kilimu prie durų, jis netyčia išgirdo pokalbį, kurio nenorėjo girdėti.

– Jeigu jis neišvažiuotų, aš suprasčiau, kad jūs ir jis turite pagrindo nesutikti. Bet jūsų vyras turėtų būti pakankamai kilnus žmogus ir nepaisyti tokių dalykų, – kalbėjo Betsi.

– Aš ne dėl vyro, bet dėl savęs nenoriu. Nekalbėkite apie tai! – atsakė susijaudinęs Anos balsas.

– Taip, bet jūs negalite neatsisveikinti su žmogumi, kuris dėl jūsų žudėsi...

– Dėl to aš ir nenoriu.

Aleksejus Aleksandrovičius sustojo nusigandusiu bei droviu veidu ir norėjo nepastebėtas grįžti atgal. Bet pagalvojęs, kad tai būtų negarbinga, vėl apsisuko ir kostelėjęs artėjo prie miegamojo. Balsai nutilo, ir jis įėjo.

Ana, pilku chalatu, trumpai nukirptais juodais plaukais, kurie lyg tankus šepetys žėlė ant apvalios galvos, sėdėjo ant kušetės. Pamačius vyrą, gyvumas, kaip visuomet, staiga dingo iš jos veido; ji nuleido galvą ir neramiai pažvelgė į Betsi. Betsi, apsirengusi pagal pačią paskutinę madą, su skrybėlaite, kažkur plevenančia viršum jos galvos, nelyginant gaubtuvėlis viršum lempos, melsva suknele įstrižais, į akį krintančiais dryžiais ant liemenėlės iš vienos pusės ir ant sijono iš kitos, sėdėjo šalia Anos. Tiesiai laikydama savo lėkštą, ilgą liemenį, palenkusi galvą ir dygiai šypsodamasi ji sutiko Aleksejų Aleksandrovičių.

– A! – tarė ji tarytum nustebusi. – Labai džiaugiuosi, kad jūs namie. Jūs niekur nesirodote, aš nemačiau jūsų nuo to laiko, kai susirgo Ana. Aš viską girdėjau, kaip jūs rūpinatės. Taip, jūs nuostabus vyras! – tarė ji reikšmingu ir meiliu veidu, lyg apdovanodama jį taurumo ordinu už elgesį su žmona.

Aleksejus Aleksandrovičius šaltai nusilenkė, pabučiavo žmonai ranką ir paklausė apie jos sveikatą.

– Man atrodo, geriau, – atsakė Ana, vengdama jo žvilgsnio.

– Bet jūsų veido spalva tokia, lyg turėtumėte karščio, – tarė jis, pabrėždamas žodį „karščio“.

– Mes per daug su ja įsikalbėjome, – įsiterpė Betsi, – aš jaučiu, kad tai egoizmas iš mano pusės, ir tuojau išvykstu.

Ji atsistojo, bet Ana, staiga nukaitusi, greitai pagriebė jai už rankos.

– Ne, pabūkite, susimildama. Aš turiu jums pasakyti... ne, jums, – kreipėsi ji į Aleksejų Aleksandrovičių, jos kaklas ir kakta nuraudo. – Aš nenoriu ir negaliu nieko nuo jūsų slėpti, – pridūrė ji.