Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

Aleksejus Aleksandrovičius brakštelėjo pirštais ir nuleido galvą.

– Betsi sakė, kad grafas Vronskis norėtų atvykti pas mus atsisveikinti, prieš išvažiuodamas į Taškentą. – Ji nežiūrėjo į vyrą ir, matyt, skubėjo viską pasakyti, nors jai buvo sunku. – Aš pasakiau, kad negaliu jo priimti.

– Jūs pasakėte, mano miela, kad tai priklausys nuo Aleksejaus Aleksandrovičiaus, – pataisė ją Betsi.

– Ne, aš negaliu jo priimti, iš šito nieko ne... – Ji staiga nutilo ir klausiamai pažvelgė į vyrą (jis nežiūrėjo į ją). – Vienu žodžiu, aš nenoriu...

Aleksejus Aleksandrovičius priėjo arčiau ir norėjo paimti jos ranką.

Iš pradžių ji nejučiom atitraukė savo ranką nuo jo drėgnos, didelėmis išpūstomis gyslomis plaštakos, kuri ieškojo jos delno, tačiau įveikusi save paspaudė jam ranką.

– Aš labai jums dėkoju už pasitikėjimą, bet... – tarė jis sumišęs ir jausdamas apmaudą, kad kunigaikštienės Tverskajos akyse negali svarstyti tų dalykų, kuriuos lengvai ir aiškiai galėtų išspręsti vienas: jam atrodė, kad kunigaikštienė atstovauja tai brutaliai jėgai, kuri turi vadovauti jo gyvenimui aukštuomenės akyse ir kliudo jam atsiduoti meilės bei atlaidumo jausmui. Jis nutilo, žiūrėdamas į kunigaikštienę Tverskają.

– Na, sudie, brangioji, – tarė Betsi stodamasi. Ji pabučiavo Aną ir išėjo. Aleksejus Aleksandrovičius ją palydėjo.

– Aleksejau Aleksandrovičiau! Aš jus pažįstu kaip tikrai kilnų žmogų, – tarė Betsi, sustojusi mažojoje svetainėje ir itin stipriai dar kartą spausdama jam ranką. – Esu pašalinis asmuo, bet aš taip myliu ją ir gerbiu jus, jog leisiu sau duoti patarimą. Priimkite jį. Aleksejus Vronskis yra be priekaištų garbingas žmogus, be to, jis iškeliauja į Taškentą.

– Labai ačiū, kunigaikštiene, už jūsų užuojautą ir patarimus. Tačiau žmona pati nuspręs, ar ji gali, ar negali ką nors priimti.

Jis pasakė tai, kaip visada, oriai kilstelėjęs antakius, bet tuojau pagalvojo, kad jo dabartinėje būklėje orumo negali būti. Jis pamatė, kaip santūriai, piktai ir pašaipiai šypsodamasi Betsi pažvelgė į jį po šitų žodžių.

_______________

58 Kūdikį.

XX

Aleksejus Aleksandrovičius salėje nusilenkė Betsi ir nuėjo pas žmoną. Šioji gulėjo, bet išgirdusi jo žingsnius vėl skubiai atsisėdo ir išsigandusi žiūrėjo į vyrą. Jis matė, kad ji buvo verkusi.

– Aš labai dėkingas už tavo pasitikėjimą, – romiai pakartojo jis rusiškai sakinį, kurį, Betsi girdint, buvo pasakęs prancūziškai, ir atsisėdo šalia žmonos. Kai jis kalbėdavo rusiškai ir sakydavo jai „tu“, šitas „tu“ be galo erzindavo Aną. – Ir labai dėkingas už tavo sprendimą. Aš taip pat manau, kad jeigu grafas Vronskis išvažiuoja, nėra jokio reikalo jam čia atvykti. Pagaliau...

– Bet juk aš jau pasakiau, kam kartoti? – susierzinusi staiga pertraukė jį Ana, nesuspėjusi užgniaužti susierzinimo. „Nėra jokio reikalo, – pagalvojo ji, – kad žmogus atvyktų atsisveikinti su moterimi, kurią myli, dėl kurios norėjo nusižudyti ir pražudė save ir kuri negali gyventi be jo. Nėra jokio reikalo!“ Ji sučiaupė lūpas ir nuleido blizgančias akis į jo rankas pritvinkusiomis gyslomis; jis palengva trynė vieną ranką į kitą.

– Niekuomet daugiau apie tai nekalbėkime, – pridūrė ji kiek ramiau.

– Šitą klausimą aš palikau tau pačiai išspręsti ir džiaugiuosi matydamas... – buvo bepradedąs Aleksejus Aleksandrovičius.

– Kad mano noras sutampa su jūsų, – greitai užbaigė ji, susierzinusi, jog vyras taip lėtai kalba, nes iš anksto žinojo, ką jis pasakys.

– Taip, – patvirtino jis, – ir kunigaikštienė Tverskaja visiškai ne vietoje kišasi į pačius sunkiausius šeimos reikalus. Ypač ji…

– Aš visiškai netikiu tuo, ką žmonės apie ją kalba, – greitai pareiškė Ana, – aš žinau, kad ji nuoširdžiai mane myli.

Aleksejus Aleksandrovičius atsiduso ir patylėjo. Ana neramiai tampė chalato spurgus ir žvilgčiojo į vyrą, jausdama skaudų fizinį pasišlykštėjimą, dėl kurio ji sau prikaišiojo, tačiau jo negalėjo įveikti. Ji dabar troško tik vieno, kad jo čia nebūtų, toks jis buvo grasus jai.

– Aš liepiau pakviesti daktarą, – tarė Aleksejus Aleksandrovičius.

– Aš sveika, kam man daktaras?

– Ne, mažytė rėkia, sako, žindyvei pieno trūksta.

– Kodėl tu neleidai man žindyti, kai aš maldavau? Vis tiek (Aleksejus Aleksandrovičius suprato, ką reiškė šitas „vis tiek“) jinai yra kūdikis, ir ją numarins. – Ana paskambino ir liepė atnešti kūdikį. – Aš prašiau žindyti, man neleidote, o dabar prikaišiojate.

– Aš neprikaišioju...

– Ne, prikaišiojate! Dieve mano! Kodėl aš nenumiriau! – Ir ji ėmė raudoti. – Atleisk man, aš susierzinusi, aš neteisi, – tarė ji atsigosdama. – Bet išeik dabar...

„Ne, šitaip negali pasilikti“, – ryžtingai tarė sau Aleksejus Aleksandrovičius, palikdamas žmoną.

Dar niekuomet jam nebuvo taip aišku kaip šiandien, kad jo padėtis, aukštuomenės akimis žiūrint, tiesiog neįmanoma, kad žmona jo nekenčia, o labai galinga toji brutali ir paslaptinga jėga, kuri, nesiskaitydama su jo sielos nusiteikimu, vadovauja gyvenimui, reikalauja vykdyti jos valią ir pakeisti santykius su žmona. Jis aiškiai matė, jog visa aukštuomenė ir jo žmona reikalauja iš jo kažko, tačiau negalėjo suprasti ko. Jis jautė, kad jo sieloje dėl to kyla pagieža, kuri drumsčia ramybę ir verčia niekais visą jo kilnų pasielgimą. Jam atrodė, kad Anai būtų geriau, jeigu ji nutrauktų santykius su Vronskiu, bet jeigu jiems visiems atrodo, kad tai neįmanoma, jis net pasiryžęs vėl leisti tuos santykius, jeigu tik nebūtų dėl to gėdos vaikams, jeigu jis nenustotų jų ir nepasikeistų jo padėtis. Nors tai būtų ir labai bloga, vis dėlto būtų geriau, negu nutraukti santykius, nes tuomet ji patektų į negarbingą padėtį be jokios išeities, o jis pats netektų visko, ką myli. Bet jis jautėsi bejėgis; jis žinojo iš anksto, kad visi nusistatę prieš jį ir neleis jam padaryti to, kas dabar jam atrodo taip natūralu ir gera, o privers padaryti tai, kas bloga, bet jiems atrodo reikalinga.

XXI

Dar nespėjusi išeiti iš salės, Betsi tarpduryje susitiko su Stepanu Arkadjičium, ką tik atvykusiu iš Jelisejevo, kur buvo gauta šviežių austrių.

– A! Kunigaikštienė! Tai malonu susitikti! – prabilo jis. – O aš buvau pas jus.

– Susitikti vienai valandėlei, nes aš jau išvažiuoju, – šypsodamasi tarė Betsi, maudamasi pirštinę.

– Palaukite, kunigaikštiene, dar nesimaukite pirštinės, leiskite pabučiuoti jūsų rankutę. Niekuo taip nesidžiaugiu kaip tuo, kad grįžo senos mados ir vėl leidžiama bučiuoti rankas. – Jis pabučiavo Betsi ranką. – Kada pasimatysime?

– Jūs to nevertas, – atšovė Betsi šypsodamasi.

– Ne, labai vertas, nes aš tapau rimčiausiu žmogumi. Tvarkau ne tik savo, bet ir kitų šeimyninius reikalus, – tarė jis reikšmingu veidu.

– Ak, labai džiaugiuosi! – atsakė Betsi, tuojau supratusi, kad jis kalba apie Aną. Sugrįžę į salę, juodu sustojo kampe. – Jis numarins ją, – reikšmingai šnibždėjo Betsi. – Tai neįmanoma, neįmanoma...

– Labai džiaugiuosi, kad jūs taip manote, – pasakė Stepanas Arkadjičius, su rimta, skausminga užuojauta linguodamas galvą. – Aš tam ir atvažiavau į Peterburgą.

– Visas miestas apie tai šneka, – pranešė ji. – Neįmanoma padėtis. Ana tirpte tirpsta. Jis nesupranta, kad ji iš tų moterų, kurios negali juokauti savo jausmais. Viena iš dviejų: arba tegu išveža ją – energingai pasielgia, arba tegu duoda ištuoką. Nes dabar ji duste dūsta.