Лев Толстой - Ana Karenina. I knyga

– Taip, taip... taigi... – dūsaudamas kalbėjo Oblonskis. – Aš dėl to ir atvažiavau. Na, ne vien dėl to... Mane į kamerherius pakėlė, reikėjo padėkoti. Bet svarbiausia, reikia sutvarkyti šitą reikalą.

– Na, Dieve jums padėk! – palinkėjo Betsi.

Stepanas Arkadjičius palydėjo kunigaikštienę Betsi ligi priemenės, dar kartą pabučiavo jai ranką aukščiau pirštinės, tenai, kur plaka pulsas, ir priplepėjo tokių nepadorių niekų, jog jinai jau nežinojo, ar pykti, ar juoktis. Tada nuėjo pas seserį. Rado Aną apsiverkusią.

Nors Stepanas Arkadjičius nesitvėrė linksmumu, vis dėlto ūmai ir natūraliai pagavo tą užjaučiamą, poetiškai jausmingą toną, kuris atitiko sesers nuotaiką. Jis paklausė apie jos sveikatą ir kaip ji praleido rytą.

– Labai blogai. Ir dieną, ir rytą, ir visas praėjusias bei būsimas dienas, – atsakė ji.

– Man atrodo, tu pasiduodi niūriai nuotaikai. Reikia išsiblaškyti, reikia tiesiog pažiūrėti į gyvenimą. Žinau, kad sunku, bet...

– Aš esu girdėjusi, kad moterys myli vyrus net už jų ydas, – netikėtai pradėjo Ana, – o aš jo nekenčiu už jo dorybes. Aš negaliu su juo gyventi. Tu suprask, vien matydama jį, aš jaučiu fizinį pasišlykštėjimą, nerimstu savyje. Negaliu, negaliu gyventi su juo. Ką man daryti? Aš buvau nelaiminga ir maniau, kad nė negalima būti labiau nelaimingai, bet tokios šiurpios padėties, kurioje dabar esu, negalėjau įsivaizduoti. Ar tu patikėsi, jog žinodama, koks jis geras, puikus žmogus, kad aš jo nė nago neverta, vis dėlto neapkenčiu jo. Neapkenčiu, kad jis toks kilnus. Ir man nieko nebelieka, tiktai...

Ji norėjo pasakyti „mirti“, tačiau Stepanas Arkadjičius neleido jai baigti.

– Tu nesveika ir sudirgusi, – pasakė jis, – patikėk, kad tu siaubingai perdedi. Čia nėra nieko baisaus.

Stepanas Arkadjičius nusišypsojo. Niekas kitas, būdamas Stepano Arkadjičiaus vietoje ir matydamas tokią neviltį, nebūtų sau leidęs šypsotis (šypsena būtų atrodžiusi grubi), tačiau jo šypsena būdavo tokia gera ir kone moteriškai švelni, kad ne įžeisdavo, bet švelnindavo ir ramindavo. Jo tyli, rami kalba ir šypsena švelnindavo bei ramindavo nelyginant migdolų aliejus. Ana beregint tai pajuto.

– Ne, Stiva, – tarė ji. – Aš esu žuvusi, žuvusi! Blogiau negu žuvusi. Aš dar nežuvau, negaliu pasakyti, kad viskas būtų baigta; priešingai, jaučiu, jog nebaigta. Jaučiuosi kaip įtempta styga, kuri turi trūkti. Bet dar nebaigta... ir baigsis šiurpiai.

– Nieko, galima pamažu stygą atleisti. Iš kiekvienos padėties galima surasti išeitį.

– Aš daug galvojau. Tiktai viena...

Iš nusigandusios Anos žvilgsnio jis vėl suprato, kad toji vienintelė išeitis, jos nuomone, yra mirtis, ir nedavė jai baigti kalbos.

– Anaiptol! – tarė jis. – Palauk. Aš apie tavo padėtį galiu geriau spręsti negu tu pati. Leisk man atvirai pasakyti savo nuomonę. – Jis vėl atsargiai nusišypsojo savo saldžia šypsena. – Pradėsiu iš pradžių: tu ištekėjai už žmogaus, kuris dvidešimt metų vyresnis už tave. Ištekėjai nemylėdama arba nepažindama meilės. Tarkime, tai buvo klaida.

– Baisi klaida! – pritarė Ana.

– Bet aš kartoju, tai – įvykęs faktas. Paskui tau teko pamilti ne savo vyrą. Tai nelaimė, tačiau tai irgi įvykęs faktas. Tavo vyras pripažino tai ir atleido. – Po kiekvieno sakinio jis sustodavo, laukdamas, kad ji prieštarautų, bet ji nieko nesakė. – Taigi. Dabar klausimas toks: ar tu gali toliau gyventi su savo vyru? Ar tu nori šito? Ar jis nori šito?

– Aš nieko nežinau.

– Betgi tu pati sakei, kad negali jo pakęsti.

– Ne, aš nesakiau. Aš atsiimu savo žodžius. Aš nieko nežinau ir nieko nesuprantu.

– Taip, bet leisk...

– Tu negali suprasti. Aš jaučiu, kad lekiu stačia galva į kažkokią prarają, bet man nevalia gelbėtis. Ir aš negaliu.

– Nieko, mes paklosim ką nors ir nutversim tave. Aš suprantu tave, suprantu, kad tu pati negali išreikšti savo norų, savo jausmų.

– Aš nieko nieko nenoriu... tik kad viskas baigtųsi.

– Jis tą mato ir žino. Negi tu manai, kad jam lengviau negu tau? Tu kankiniesi, jis kankinasi, kas gali iš to išeiti? O ištuoka viską išspręstų, – kiek prisiversdamas ištarė Stepanas Arkadjičius svarbiausią mintį ir reikšmingai pažiūrėjo į Aną.

Ji nieko neatsakė ir neigiamai pakratė savo kirptą galvą. Iš jos veido, staiga nušvitusio senuoju grožiu, Stepanas Arkadjičius matė, kad ji nenori šito vien tik dėl to, jog tai būtų jau per didelė laimė.

– Man jūsų labai gaila! Koks aš būčiau laimingas, jeigu galėčiau sutvarkyti šitą reikalą! – tarė Stepanas Arkadjičius, jau drąsiau šypsodamasis. – Nesakyk, nesakyk nieko! Jei tik Dievas man leistų išreikšti tai, ką jaučiu. Aš einu pas jį.

Ana pažiūrėjo į brolį susimąsčiusiomis blizgančiomis akimis ir nieko nepasakė.

XXII

Stepanas Arkadjičius tuo pačiu truputį iškilmingu veidu, kuriuo sėsdavosi į pirmininko krėslą savo įstaigoje, įėjo į Aleksejaus Aleksandrovičiaus kabinetą. Aleksejus Aleksandrovičius, susidėjęs rankas ant nugaros, vaikščiojo po kambarį ir galvojo apie tą patį, apie ką Stepanas Arkadjičius kalbėjosi su jo žmona.

– Aš tau nekliudau? – paklausė Stepanas Arkadjičius. Pamatęs svainį, jis ūmai pasijuto sumišęs, nors toks jausmas nebuvo jam įprastas. Norėdamas tą sumišimą nuslėpti, išsiėmė ką tik nusipirktą papirosinę, atsidarančią nauju būdu, pauostė odą ir išsitraukė papirosą.

– Ne. Tau ko nors reikia? – nenorom atsakė Aleksejus Aleksandrovičius.

– Taip, aš norėjau... man reikia... Taip, reikia pasikalbėti, – vargais negalais pasakė Stepanas Arkadjičius, pats stebėdamasis, kodėl taip nedrąsiai jaučiasi.

Tas jausmas buvo toks nelauktas ir keistas, jog Stepanas Arkadjičius nepatikėjo, kad tai būtų sąžinės balsas, kuris jam bylotų, jog bloga tai, ką jis ketina daryti. Stepanas Arkadjičius susivaldė ir nugalėjo tą jam užėjusią nedrąsą.

– Manau, tu neabejoji, kad aš myliu seserį ir nuoširdžiai esu prisirišęs prie tavęs bei gerbiu tave, – tarė jis rausdamas.

Aleksejus Aleksandrovičius sustojo ir nieko neatsakė, tačiau Stepaną Arkadjičių nustebino jo romus, nuolankus rezignavusio žmogaus veidas.

– Aš ketinau, aš norėjau pasikalbėti apie seserį ir apie jūsų abiejų padėtį, – tarė Stepanas Arkadjičius, vis dar kovodamas su neįprastu jam drovumu.

Aleksejus Aleksandrovičius liūdnai šyptelėjo, pažvelgė į svainį ir neatsakydamas priėjo prie stalo, paėmė nuo jo pradėtą laišką ir padavė svainiui.

– Aš nuolat galvoju apie tą patį. Ir štai ką pradėjau rašyti, manydamas, kad raštu man pavyks geriau pasakyti, nes mane matydama ji tik suirzta, – tarė jis, paduodamas laišką.

Stepanas Arkadjičius paėmė laišką, sumišęs ir nustebęs pažiūrėjo į apsiblaususias akis, įbestas į jį, ir ėmė skaityti.

„Aš matau, kad jūs negalite manęs pakęsti. Nors man ir labai skaudu buvo tuo įsitikinti, matau, kad taip yra ir negali būti kitaip. Aš nekaltinu jūsų, ir Dievas mato, jog išvydęs jus sergančią visa siela buvau pasiryžęs užmiršti visa, kas buvo tarp mūsų, ir pradėti naują gyvenimą. Nesigailiu ir niekuomet nesigailėsiu to, ką padariau, aš norėjau vieno – jūsų gerovės, jūsų sielos gerovės, tačiau dabar matau, kad nieko nepasiekiau. Pasakykite man pati, kas suteiktų jums tikrą laimę ir ramybę jūsų sielai. Aš atsiduodu jūsų valiai ir jūsų teisingumo jausmui.“

Stepanas Arkadjičius grąžino laišką ir vis dar sutrikęs žiūrėjo į svainį, nežinodamas, ką pasakyti. Tas tylėjimas abiem buvo toks nejaukus, jog Stepano Arkadjičiaus lūpos ėmė skausmingai virpčioti, kai jis tylėjo, nenuleisdamas akių nuo Karenino veido.