Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Stephen King

TAMSOJE

BE ŽVAIGŽDŽIŲ

Apsakymų rinkinys

Iš anglų kalbos vertė

Valdas V. Petrauskas

Valdas V. Petrauskas –

Lietuvos rašytojų sąjungos,

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos,

Kanados literatūros vertėjų asociacijos narys.

ISBN 9786090105917

Copyright © 2010 by Stephen King

All rights reserved, including the right to reproduce

this book or portions thereof in any form whatsoever.

Viršelio nuotraukos:

© Outdoorsman | Dreamstime.com

© Andreiuc88 | Dreamstime.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Valdas V. Petrauskas, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Redagavo Nijolė A. Petrauskienė, Gražina Stankevičienė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda

Maketavo Jurga Morkūnienė

Skiriu Tabby

Vis dar

1922

1930 m. balandžio 11 d.

„Magnolijos“ viešbutis

Omaha, Nebraska

TIEMS, KAM PRIKLAUSO

Aš, Vilfredas Lilandas Džeimsas, nuoširdžiai išpažįstu savo kaltę. 1922 metų birželį aš nužudžiau savo žmoną Arletę Kristiną Vinters-Džeims, o jos kūną įmečiau į seną šulinį. Šį nusikaltimą padaryti man padėjo sūnus Henris Frimanas Džeimsas, nors, būdamas keturiolikos metų, jis buvo nepakaltinamas; aš pamažu įtraukiau jį, du mėnesius stengdamasis įbauginti ir palaužti jo savaime suprantamą priešinimąsi. Graužiuosi dėl to dargi labiau nei dėl paties nusikaltimo, o kodėl – išdėsčiau šiame dokumente.

Padariau šį nusikaltimą ir užsitraukiau prakeikimą dėl šimto akrų geros žemės Hemingford Home, Nebraskoje. Juos paveldėjo žmona iš savo tėvo Džono Henrio Vinterso. Aš ketinau tas žemes prisidurti prie mūsų ūkio, kuris 1922 metais buvo aštuoniasdešimties akrų. Arletė, niekada nenorėjusi dirbti ūkyje (nei būti ūkininko žmona), baudėsi už grynuosius parduoti žemę Faringtono bendrovei. Kai ją paklausiau, ar iš tikrųjų pageidautų gyventi pavėjui nuo Faringtono kiaulių skerdyklos, atsakė, kad galėtume parduoti ir jos žemę, ir ūkį – mano tėvo ūkį, kurį jis paveldėjo iš savo tėvo! Kai paklausiau, ką darysime su pinigais, likę be žemės, ji atsakė, kad galėtume persikelti į Omahą ar netgi į Sent Luisą ir atidaryti parduotuvę.

– Aš niekada negyvensiu Omahoje, – pareiškiau. – Tik bepročiai keliasi į miestus.

Likimo ironija, turint omeny, kur dabar gyvenu, tačiau neilgai čia užsibūsiu: tai žinau taip pat gerai, kaip žinau, kokie garsai aidi tarp šių sienų. Ir žinau, kur atsidursiu, kai pasibaigs mano gyvenimas šiame pasaulyje. Įdomu, ar pragare bus baisiau negu Omahos mieste? Gal pragaras – tai Omahos miestas, tik be gražių apylinkių, vien dūmų prirūkusi, siera prasmirdusi tuštuma, knibždėte knibždanti tokių kaip aš dvasių be vietos.

Visą 1922 metų žiemą ir pavasarį mes nuožmiai kivirčijomės dėl to šimto akrų. Henris laikėsi vidurio, bet linko į mano pusę; išvaizda buvo panašus į motiną, o savo meile žemei – į mane. Paklusnus vaikas buvo, neturėjo nė trupučio motinai būdingos puikybės. Be perstojo jai kartojo, kad nėmaž nelinkęs gyventi Omahoje ar kokiame kitame mieste ir važiuosiąs su mumis tik tuo atveju, jeigu sutarsime, bet to neįvyko.

Aš ketinau kreiptis į teismą, nė kiek neabejodamas, kad bet kuris šalies teismas parems mano, kaip šeimos galvos, sprendimą dėl žemės naudojimo ir paskirties. Vis dėlto nežinia kodėl atidėliojau. Ne todėl, kad būčiau bijojęs apkalbų; tai buvo kažkas kita. Žinot, aš ėmiau jos nekęsti. Ėmiau laukti jos mirties, todėl ir atidėliojau.

Man regis, kiekviename žmoguje gyvena kitas žmogus, nepažįstamasis, Piktadarys. Rodos, apie 1922 metų kovą, kai virš Hemingford Homo apygardos kybojo balkšvas dangus, o laukuose slūgsojo purvu virtęs sniegas, Piktadarys ūkininko Vilfredo Džeimso širdyje jau buvo paskelbęs nuosprendį mano žmonai ir nulėmęs jos likimą. Žinoma, tai buvo mirties nuosprendis. Pasak Biblijos, nedėkingas vaikas – tai lyg angies geluonis, tačiau niurzgli ir nedėkinga žmona ir už angies geluonį baisesnė.

Aš ne pabaisa; bandžiau apsaugoti ją nuo Piktadario. Pasakiau jai, kad, jeigu mes nesutariame, tegu sau važiuoja pas motiną į Linkolną už šešiasdešimties mylių į vakarus – visai padorus atstumas, sutuoktiniams nutarus gyventi skyrium iki oficialių skyrybų.

– Ir palikti tau mano tėvo žemę, ar ne? – paklausė ji, krestelėdama galvą. Kaip aš nekenčiau jos už tai, kad prunkštelėdama taip narčiai kresčioja galvą nelyginant nedresuotas ponis. – Nesulauksi, Vilfi.

Atsakiau, kad galiu išpirkti tą žemę, jeigu ji nori. Tai užtruktų – aštuonerius metus, gal dešimtį, – bet sumokėčiau jai iki paskutinio cento.

– Jau verčiau nieko negauti nei skaičiuoti centus, – atkirto ji (vėl prunkštelėdama ir krestelėdama galvą). – Tai žino bet kuri moteris. Faringtono bendrovė man sumokės iš karto, be to, ji siūlo nepalyginamai daugiau nei tu. O į Linkolną aš nevažiuosiu. Tai ne miestas, bet kaimas, tik bažnyčių daugiau nei namų.

Ar suvokiate mano padėtį? Ar suprantate, į kokią nuodėmę ji mane įklampino? Nejaugi aš negaliu tikėtis bent lašelio jūsų užuojautos? Ne? Tuomet paklausykite, ką jums papasakosiu.

Tų metų balandžio pradžioje – pamenu, lygiai prieš aštuonerius metus, – ji atėjo pas mane, spindinti savo žavesiu. Kone ištisą dieną buvo praleidusi Makuko grožio salone, ir jos plaukai dryksojo palei skruostus, susukti riebiais vyturais, primenančiais tualetinio popieriaus ritinėlius kai kuriuose pigiuose viešbučiuose ir viešbutukuose. Ji pareiškė radusi išeitį. Pasak jos, mums reikėtų parduoti Faringtonui šimtą akrų drauge su ūkiu. Ji neabejojo, kad jie nupirks viską, kad tik gautų jos tėvo žemes šalia geležinkelio (ir, ko gero, neklydo).

– Paskiau mes pasidalysime pinigus, išsiskirsime ir kiekvienas pradėsime gyvenimą iš naujo, – tarė įžūlioji ragana. – Žinome abu, kad tu to nori.

Tarsi ji to nenorėtų.

– Aha, – atsiliepiau (lyg rimtai svarstydamas jos pasiūlymą). – O su katruo gi bus sūnus?

– Su manimi, savaime suprantama, – atsakė ji, išplėsdama akis. – Vaikas keturiolikos metų ir turi gyventi su motina.

Jau tą pačią dieną pradėjau ruošti Henrį, aiškindamas naujausią jo motinos planą. Nutaisęs liūdniausią miną, ėmiau niūriausiu balsu pasakoti, koks būtų jo gyvenimas, jeigu jo motinai pavyktų įgyvendinti šį sumanymą: jis netektų ir ūkio, ir tėvo, atsidurtų kur kas didesnėje mokykloje, prarastų visus draugus (su diduma jų draugavo nuo mažens), naujoje mokykloje turėtų grumtis dėl savo vietos su nepažįstamais vaikais, kurie tyčiotųsi iš jo ir pravardžiuotų kaimo stuobriu. Kita vertus, sakiau jam, jeigu mes sugebėtume išsaugoti visą žemę, nėmaž neabejoju, kad iki 1925 metų pajėgtume bankui išsimokėti paskolą ir laimingai gyventume, nusikratę skolų, kvėpuodami tyru oru, užuot spoksoję, kaip kadaise švariu upeliu nuo ryto iki vakaro plaukia kiaulių dūbliai.

– Na, o ko tu norėtum? – paklausiau, nupiešęs kuo įspūdingesnį vaizdą.

– Gyventi su tavimi, tėte, – atsakė jis. Jo skruostais ritosi ašaros. – Kodėl ji tokia... tokia...

– Na, sakyk, – paraginau jį. – Tiesą visada galima išreikšti kokiu nors žodžiu, sūneli, kad ir negražiu.

– Tokia gyvatė !

– Diduma moterų tokios, – tariau. – Jų prigimties nepakeisi. Tik nežinia, ką mums reikėtų daryti.

Tačiau Piktadarys manyje jau prisiminė seną šulinį už karvidės, kur pildavome pamazgas, nes jis buvo nešvarus ir negilus – viso labo šešių metrų gylio ir ne ką platesnis už vandentakį. Tik kažin kaip reikėtų įteigti jam tą mintį. Bet, kaip matote, man pavyko : aš nužudžiau žmoną, bet turiu išsaugoti mylimą sūnų. Kuriam galui turėti šimtą aštuoniasdešimt – arba tūkstantį – akrų žemės, jei negali su niekuo jos pasidalyti nei palikti jos savo įpėdiniui?