Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

Spintoje buvo daigstyta antklodė. Nejučia dingtelėjo mintis, ką pagalvotų mano motina, išvydusi, kam naudoju kruopščiai, su tokia meile pasiūtą vestuvinę dovaną. Paklojau ją ant grindų. Mes paguldėme ant jos Arletę. Paskiau ją suvyniojome.

– Greičiau, – tariau aš. – Kol ir per ją kiaurai nepersisunkė. Ne... pala... atnešk lempą.

Jis užtruko taip ilgai, kad mane apėmė baimė, ar tik nebus pabėgęs. Paskui pamačiau, kaip trumpu koridoriumi pro jo kambarį šviesa šokčiodama artėja prie mudviejų su Arlete miegamojo. Mudviejų . Pastebėjau, kaip jo išbalusiais lyg popierius skruostais ritasi ašaros.

– Pastatyk ant tualetinio staliuko.

Jis pastatė lempą šalia knygos, kurią skaičiau: Sinklerio Luiso „Didžioji gatvė“. Niekada negalėjau jos baigti; neturėjau kantrybės ją baigti. Šviečiant lempai, pastebėjau kraujo dėmių ant grindų ir kraujo klaną prie pat lovos.

– Dar daugiau išvarvės iš antklodės, – tarė jis. – Jei būčiau žinojęs, kad ji turi tiek daug kraujo...

Nuvilkau užvalkalą nuo savo priegalvio ir užmoviau ant antklodės galo nelyginant puskojinę ant kruvinos blauzdos.

– Imk ją už kojų, – liepiau. – Mums reikia nedelsiant čia susitvarkyti. Ir nebandyk vėl nualpti, Henri, nes vienas aš nevaliosiu.

– Norėčiau, kad tai būtų sapnas, – tarė jis, bet vis dėlto pasilenkė ir paėmė už suvyniotos antklodės galo. – Gal mes sapnuojame, tėte? Kaip tu manai?

– Kitais metais, kai visa tai bus praeity, taip ir galvosim. – Iš dalies tuo jau tikėjau. – O dabar paskubėkim. Kol nepermirko užvalkalas. Ir visa paklodė.

Mes nunešėme ją koridoriumi, per svetainę ir laukujes duris, kaip kraustymo paslaugų įmonės vyrai neša specialiomis antklodėmis apvyniotus baldus. Kai tik atsidūrėme verandoje ant laiptų, lengvai atsikvėpiau: kieme kraują lengva nuslėpti.

Henris laikėsi, kol pasukome už karvidės ir pasirodė senas šulinys. Jis buvo aptvertas mietais, kad kas nors netyčia neužliptų ant medinio dangčio. Tie mietai, vien žvaigždėms šviečiant, styrojo kraupūs ir siaubingi, ir Henris, išvydęs juos, dusliai riktelėjo.

– Negalima čia laidoti mamos...

Vos ištaręs šiuos žodžius, jis susmuko be sąmonės į piktžoles, vešliai sužėlusias už karvidės. Lavonas staiga nusvėrė man rankas: pajutau, kad vienui vienas laikau nužudytą žmoną. Paguldęs ant žemės šiurpų ryšulį – antklodė atsiknojo, ir išlindo supjaustyta ranka, – gana ilgai svarsčiau, ar verta gaivinti Henrį. Pagaliau nutariau, kad būtų maloningiau palikti jį ramybėje. Nuvilkau žmoną prie šulinio krašto ir atvožiau medinį dangtį. Atrėmiau jį į du mietus, iš šulinio į veidą tvokstelėjo sušvinkusio vandens ir pūvančių žolių smarvė. Supyko širdis, ir, nors ir kaip tvardžiausi, nesusivaldžiau. Laikydamasis dviejų mietų, kad nenugriūčiau, susilenkiau ir išvėmiau savo vakarienę ir tą truputį vyno, kurį išgėriau. Iš dugno atsiliepė aidas, kai vėmalai pliūkštelėjo į tamsų vandenį apačioje. Tas aidas, kaip ir žodžiai Joki, kaubojau, nėjo man iš galvos pastaruosius aštuonerius metus. Atsibundu vidury nakties nuo to aido ir jaučiu, kaip atsišerpetoję mietai žeidžia man delnus, kai jų laikausi, stengdamasis išsaugoti savo brangią gyvybę.

Traukdamasis nuo šulinio, užkliuvau už ryšulio su Arlete. Parvirtau. Supjaustyta ranka gulėjo už kelių centimetrų nuo mano akių. Įgrūdau ją atgal po daigstyta antklode, paskiau paplojau per ryšulį, lyg ramindamas Arletę. Henris vis dar gulėjo piktžolėse, po galva pasikišęs ranką. Atrodė kaip vaikas, miegantis po sunkios darbo dienos per javapjūtę. Virš galvos spindėjo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žvaigždžių. Regėjau žvaigždynus – Orioną, Kasiopėją, Grįžulo Ratus, – kuriuos man rodydavo tėvas. Tolumoje sulojo Koterių šuo Reksas – kartą, kitą. Pamenu, dingtelėjo mintis: Šinaktis niekada nepasibaigs . Taip ir atsitiko. Tiesą pasakius, ji nepasibaigė ligi šiolei.

Paėmiau ryšulį ant rankų, ir jis trūktelėjo.

Apmiriau, man atėmė žadą, nors širdis daužėsi kaip pašėlusi. Žinoma, aš to nejaučiau , pagalvojau. Tikėjausi, jog tai pasikartos. Ar galbūt ranka vėl išlįs iš po antklodės ir supjaustytais pirštais griebs man už riešo.

Nieko panašaus neatsitiko. Pernelyg daviau valią vaizduotei. Žinoma, daviau valią vaizduotei. Ir sviedžiau ją į šulinį. Pamačiau, kaip antklodė išsivyniojo tame gale, kur nebuvo užmautas užvalkalas, ir paskiau išgirdau pliūkštelėjimą. Kur kas stipresnį nei tada, kai vėmiau, bet sužliugsėjo taip pat. Žinojau, kad ten gana seklu, bet tikėjausi, jog bent nugrims po vandeniu. Iš to žliugsėjimo supratau, jog mano viltys nepasitvirtino.

Užpakaly manęs nuskardėjo šaižus juokas, toks beprotiškas, kad man kūnas nuėjo pagaugais nuo stuburgalio iki pat sprando. Henris atsipeikėjęs atsistojo. Ne, kur kas šiurpiau. Jis šokinėjo už karvidės, mosuodamas rankomis į žvaigždėtą dangų ir kvatodamas.

– Mama šulinio dugne, o man nusispjaut! – progiesmiu dainavo jis. – Mama šulinio dugne, o man nusispjaut, nes ponios nebėraaaaa !

Aš pripuoliau prie jo trimis šuoliais ir trenkiau iš visų jėgų, palikdamas kruvinų pirštų pėdsakus ant švelniais pūkeliais apžėlusio skruosto, kurio dar niekada nebuvo lietę skustuvo ašmenys.

– Užsičiaupk! Tavo balsas toks skardus... Tavo... Girdi, kvailiuk, vėl prižadinai tą prakeiktą šunį.

Reksas sulojo trejetą kartų. Paskui vėl stojo tyla. Mudu stovėjome, aš laikiau Henrį, sugriebęs už pečių, ir klausiausi užvertęs galvą. Per sprandą man žliaugė prakaitas. Reksas vėl sulojo, paskiau nutilo. Jei Koterių kuris atsibudo, tikriausiai pagalvojo, kad šuo lojo ant meškėno. Bent jau aš taip maniau.

– Eik į vidų, – tariau. – Visa, kas baisiausia, jau praeity.

– Ar tikrai, tėte? – Jis žiūrėjo į mane labai rimtu veidu. – Tikrai?

– Taip. Ar gerai jautiesi? Gal vėl apalpsi?

– Ar aš?

– Taip.

– Kuo puikiausiai. Tik štai... Nesuprantu, kodėl aš taip kvatojau. Tiesiog sutrikau. Gal todėl, kad pasijutau laisvas. Viskas baigta!

Jis sukikeno ir ūmai užsiėmė burną, kaip vaikas, kuriam netyčia išsprūdo negražus žodis, močiutei girdint.

– Taip, – patvirtinau. – Viskas baigta. Mudu liekame čia. Tavo motina pabėgo į Sent Luisą... gal į Čikagą... bet mes liekame čia.

– O ji?.. – Jo akys nukrypo prie šulinio ir dangčio, atremto į tris mietus, tokius kraupius, šviečiant žvaigždėms.

– Taip, Henkai, ji pabėgo. – Jo motinai nepatikdavo, kai vadindavau jį Henku, pasak jos, tai labai banalu, bet dabar ji nieko nebegalėjo padaryti. – Paspruko ir paliko mus it musę kandusius. Žinoma, mums liūdna, bet reikia darbą dirbti. Ir į mokyklą eiti.

– Ir aš galėsiu... draugauti, kaip draugavęs, su Šenona.

– Žinoma, – atsakiau ir vaizduotėje išvydau, kaip Arletė didžiuoju pirštu gašliai brėžia ratą aplink gaktą. – Žinoma, galėsi. Bet jeigu kada nors panūsi prisipažinti Šenonai...

Jo veidą iškreipė siaubo grimasa.

– Niekada!

– Džiaugiuosi, kad dabar tu taip galvoji. Bet jeigu kada nors panūsi, nepamiršk: ji pabėgo nuo tavęs.

– Kas be ko, pabėgo, – sumurmėjo jis.

– Dabar eik į vidų ir paimk iš daržinės du kibirus nuo pieno. Virtuvėje prileisk vandens iš siurblio ir paruošk pamuilių, įbėręs tų priemonių, kurias ji laiko po kriaukle.

– Ar pašildyti vandenį?

Išgirdau motiną sakant: Šaltas vanduo kraujui nuplauti, Vilfi. Įsidėmėk .