Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

Jis ilgokai tylėjo. Nuleido galvą, ir pamačiau, kaip ant demblio iš akių byra ašaros. Paskiau jis atsiduso.

– Gerai. Bet jeigu man reikėtų žiūrėti... abejoju, ar aš įstengčiau...

– Tu galėtum man padėti ir nežiūrėdamas. Eik į daržinę ir atnešk maišą.

Pasakyta – padaryta. Aš nuėjau į virtuvę ir paėmiau patį aštriausią peilį mėsai pjaustyti. Kai jis grįžo su maišu ir pamatė peilį, jam perbalo veidas.

– Ar kitaip negalima? Ar negalėtum... su priegalviu...

– Galėčiau, bet ilgai užsitęstų ir būtų skausminga, – atsakiau. – Ji grumtųsi.

Jis sutiko, lyg prieš tai būčiau nužudęs dešimtį moterų ir viską žinočiau iš patyrimo. Bet aš nieko nebuvau nužudęs. Žinojau tik tiek, kad, kurdamas savo miglotus planus – kitais žodžiais tariant, svajodamas jos nusikratyti, – aš visados pagalvodavau apie peilį, kurį dabar laikiau rankoje. Vadinasi, peiliu. Peiliu arba niekuo.

Mudu stovėjome, šviečiant žibalinei lempai – iki 1928 metų elektros nebuvo, išskyrus Hemingford Homą, kur veikė generatoriai, – žiūrėdami vienas į kitą gūdžioje nakties tyloje, kurią drumstė tik grasus jos knarkimas. Tačiau kambaryje buvo justi ir trečia esybė: jos nepalaužiama valia, gyvuojanti skyrium nuo jos (man regis, tuomet aš ją pajutau, o dabar, po aštuonerių metų, tuo neabejoju). Skamba kaip pasaka, bet moters šmėkla radosi ten gerokai anksčiau, dar nespėjus jai mirti.

– Gerai, tėte. Mes... mes nusiųsime ją į dausas. – Sulig ta mintimi Henrio veidas nušvito. Kaip klaikiai dabar man visa tai atrodo, ypač kai prisimenu, kokia buvo jo baigtis.

– Viskas įvyks greitai, – nuraminau jį. Vyriškis ir vaikas mikliai perrėš gerklę kiaulei, ir aš tikėjausi, kad taip ir bus. Bet, deja, klydau.

Palaukit, papasakosiu kuo greičiau. Naktimis, negalėdamas užmigti – tai atsitinka gana dažnai, – narstau mintyse tuos vaizdus, su rafinuotu lėtumu atmintyje atgyja kiekvienas smūgis, kiekvienas kostelėjimas ir kraujo lašas, tad norėčiau pasakoti kuo greičiau.

Mudu įėjome į miegamąjį, aš pirmas su peiliu rankoje, mano sūnus iš paskos, maišu nešinas. Įėjome pirštų galiukais, tačiau ir griaudėdami muzikinėmis lėkštėmis nebūtume jos pažadinę. Mostu liepiau Henriui atsistoti man iš dešinės, prie jos galvos. Dabar girdėjome, kaip tiksi Didžiojo Beno žadintuvas ant jos naktinio stalelio, kaip knarkia ji, ir man dingtelėjo keista mintis: mes atrodėme nelyginant gydytojai, lankantys mirties patale gulintį svarbų ligonį. Tačiau, man regis, gydytojai šalia mirties patale gulinčio ligonio paprastai nedreba iš baimės, sąžinės graužiami.

Kad tik nebūtų daug kraujo, kalbėjau sau. Tegu ji dingsta maiše. Juo geriau, jeigu jis atsisakytų dabar, paskutinę akimirką.

Bet jis neatsisakė. Gal manė, kad aš imčiau jo neapkęsti, jeigu jis atsisakytų; gal norėjo, kad ji atsidurtų dausose; gal negalėjo pamiršti nešvankaus didžiojo piršto, kuriuo ji piešė apskritimą aplink gaktą. Nežinia. Žinau tik tiek, kad jis sukuždėjo: „Sudie, mama“ ir užmovė maišą jai ant galvos.

Ji prunkštė, stengėsi ištrūkti. Aš bandžiau įkišti ranką po maišu ir padaryti savo darbą, bet jis turėjo stipriai ją primygti, kad ji neišsiveržtų, ir man nepasisekė. Mačiau jos nosį, įsirėžusią į maišą, tarsi ryklio peleką. Taipgi mačiau baimę, vis labiau užtvindančią jo veidą, ir supratau, kad jis ilgai netesės.

Aš įsirėmiau keliu į lovą ir prispaudžiau ranka jai petį. Paskiau brūkštelėjau peiliu per maišu uždengtą gerklę. Ji sukliko ir pasiuto spardytis. Pro plyšį maiše ištryško kraujas. Ji tiesiog malė rankomis. Henris surikęs atšoko į šalį. Aš bandžiau ją nulaikyti. Ji stengėsi nusiplėšti maišą nuo galvos, ir aš brūkštelėjau peiliu per rankas, iki pat kaulo perrėžiau tris pirštus. Ji vėl suspigo – klyksmas buvo toks aštrus ir smelkiantis kaip ledo atskala, – ir traukulių tampoma ranka nusviro ant lovatiesės. Dar keliose vietose iki kraujų perrėžiau maišą. Spėjau rėžtelėti penkis kartus, ji sužeista ranka atstūmė mane, o paskiau perplėšė ant galvos užsmauktą maišą. Ji nesugebėjo jo nusimauti – jis užkliuvo už plaukų ir liko stirksoti kaip plaukų tinklelis.

Pirmais dviem kirčiais perrėžiau jai gerklę gana giliai, net pasirodė trachėjos kremzlė. Brūkštelėjęs dar du kartus, perpjoviau skruostą ir burną taip stipriai, kad ji tarytum išsišiepė it klounas. Pjūvis ėjo nuo ausies iki ausies, pasirodė visi dantys. Ji sukriokė springdama gomuriniu balsu – taip tikriausiai zoologijos sode riaumoja liūtas šėrimo metu. Kraujas tryško jai iš gerklės ant visos lovatiesės, iki pat lovos kojūgalio. Pamenu, man dingtelėjo mintis, kad jis panašus į vyną, paskutinių žaros spindulių apšviestą jos taurėje.

Ji bandė nušokti nuo lovos. Iš pradžių aš apstulbau, paskiau įtūžau. Ji tampė man nervus nuo pirmos mūsų vedybinio gyvenimo dienos, tampė ir dabar, per kruvinąsias skyrybas. Ko dar galėjau iš jos tikėtis?

– Ak tėte, sutramdyk ją! – suklykė Henris. – Sutramdyk ją, tėte, dėl Dievo meilės, sutramdyk ją!

Aš šokau ant jos lyg aistringas meilužis ir prispaudžiau prie krauju permirkusio priegalvio. Iš supjaustytos gerklės jai vėl ištrūko šaižus kriokimas. Akys išsprogo, patvinusios ašaromis. Nutvėriau ją už plaukų, atlaužiau galvą ir darsyk perrėžiau gerklę. Paskiau atplėšiau lovatiesę iš savo pusės ir apvyniojau jai galvą, palikdamas tik atvirą švirkščiančią jungo veną. Karštas kraujas tiško man ant veido, lašėjo nuo smakro, nosies ir antakių.

Henris nustojo klykti užpakaly manęs. Atsigręžęs pamačiau, kad Dievas jo pasigailėjo (jeigu nenusisuko, išvydęs, ką mudu darome): jis apalpo. Ji blaškėsi vis silpniau. Pagaliau visai nurimo... bet aš vis dar sėdėjau ant viršaus, spausdamas ją su lovatiese, dabar jau kiaurai permirkusia krauju. Prisiminiau, kad ji niekada lengvai nepasiduodavo. Ir neklydau. Po trisdešimties sekundžių (jas suskaičiavo pigus žadintuvas, užsakytas paštu) ji pabandė išsivaduoti dar sykį, šįkart taip staigiai išriesdama liemenį, kad vos nenuvertė manęs nuo viršaus. Joki, kaubojau, pagalvojau. O gal pasakiau balsu. Garbė Dievui, nebeprisimenu. Viską prisimenu, išskyrus tai.

Ji nuščiuvo. Palaukiau trisdešimt sekundžių, tada dėl visa ko dar trisdešimt. Henris krustelėjo ant grindų ir suvaitojo. Pamažu ėmė sėstis, bet paskiau apsigalvojo. Nuropojo į tolimiausią kambario kampą ir susirietė į kamuolį.

– Henri! – pašaukiau.

Kamuolys kampe nė nekrustelėjo.

– Henri, ji negyva. Ji negyva, ir man reikia pagalbos.

Nė garso.

– Henri, jau per vėlu trauktis. Darbas baigtas. Jei nenori sėsti į kalėjimą, o tėvą pasmerkti mirčiai elektros kėdėje, atsistok ir ateik man padėti.

Svyruodamas jis priėjo prie lovos. Plaukai buvo uždrikę ant akių, pro sulipusias nuo prakaito sruogas blizgančių nelyginant krūmuose pasislėpusio žvėries. Jis be perstojo laižėsi.

– Neįlipk į kraują. Ir šiaip jau priteršėme daugiau, nei tikėjausi, bet teks pasitvarkyti. Kad tik nepripėduotume viso namo.

– Ar man galima pažiūrėti, tėte? Ar man galima pažiūrėti ?

– Ne. Nei tau, nei man.

Mes suvyniojome ją, vietoj drobulės panaudoję staltiesę. Tik tuomet suvokiau, jog negalime taip nešti jos per kambarius; savo svajonėse ir padrikose mintyse matydavau tik kraujo giją, vos įžiūrimą toje lovatiesės vietoje, kur perpjautas kaklas (dailiai perpjautas jos kaklas). Aš nenumačiau ir net nebandžiau numatyti tikrovės: kambario prieblandoje balta lovatiesė atrodė tamsiai violetinė, iš jos lyg iš vandens prisisunkusios kempinės varvėjo kraujas.