Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

Štai dar šis tas, kuo tikiu: eidamas į labai tamsią patalpą – tokią kaip Vilfio Džeimso troba Nebraskoje, aprašyta apysakoje „1922“, – turite neštis stiprų žibintuvėlį ir ryškiai viską apšviesti. Jei nenorite matyti, kurių galų apskritai ryžotės eiti į tamsą? Didysis gamtininkas ir rašytojas Frenkas Norisas visada buvo vienas mano literatūros stabų, ir aš daugiau nei keturiasdešimt metų saugau atmintyje jo pasisakymus šia tema: „Aš niekada nepataikavau, niekada nekeliaklupsčiavau prieš madingas kryptis ir neprašiau išmaldos. Dievaži, aš sakiau jiems tiesą.“

Tačiau, Stivai, pasakysite jūs, tu pasidarei nemažai pinigo per savo gyvenimą, na, o tiesa... ji reliatyvi, ar ne? Taip, rašydamas susikroviau krūvą pinigų, bet pinigai – tai pašalinis poveikis, ne tikslas. Rašyti knygas dėl pinigų – kvailių darbas. Ir, žinoma, kiekvienas žmogus mato savo tiesą. Tačiau, kai kalbama apie grožinę kūrybą, rašytojas turi vienintelę pareigą – ieškoti tiesos savo širdyje. Ji ne visada sutaps su skaitytojo ar kritiko tiesa, bet nieko bloga neatsitinka, kol rašytojas sako tiesą , kol nepataikauja, nekeliaklupsčiauja prieš madingas kryptis ir neprašo išmaldos. Rašytojams, sąmoningai meluojantiems ir tiems, kurie kasdienį žmonių elgesį paverčia neįtikėtinu, nejaučiu nieko kita, išskyrus panieką. Prastas kūrinys – tai ne vien sujaukta sintaksė ir rašytojo nepastabumas; prastas kūrinys paprastai gimsta tada, kai autorius užsispyręs nenori pasakoti apie tai, ką žmonės daro iš tikrųjų – pavyzdžiui, tarkim, žudikai kartais padeda senutėms pereiti per gatvę.

Savo knygoje „Tamsoje be žvaigždžių“ aš stengiausi aprašyti, ką žmonės galėtų daryti ir kaip galėtų elgtis, susiklosčius tam tikroms siaubingoms aplinkybėms. Tose istorijose žmonės turi vilčių, bet jie pripažįsta, jog kartais gali nueiti perniek pačios brangiausios mūsų viltys (ir mūsų nuoširdžiausi linkėjimai artimiesiems ir visuomenei, kurioje gyvename). Net labai dažnai. Bet, man rodos, jie taipgi sako, kad dvasios taurumas atsiskleidžia ne vien pasiekus užsibrėžtą tikslą, bet ir stengiantis elgtis sąžiningai... ir kad atsiveria pragaras, kai mes nesugebame taip elgtis arba sąmoningai atsisakome iššūkio.

Rašyti „1922“ mane paskatino dokumentinė Maiklo Lezio knyga „Pražūtinga kelionė į Viskonsiną“ (1973) ir joje išspausdintos nuotraukos iš nedidelio miestelio, esančio Viskonsino valstijoje. Mane sukrėtė nuotraukose įamžinti gūdžios provincijos vaizdai ir rūstūs, vargų nukamuoti daugelio žmonių veidai. Aš troškau perteikti tuos pačius jausmus savo apysakoje.

2007 metais, 84-uoju greitkeliu važiuodamas į susitikimą su skaitytojais vakarų Masačusetse, stabtelėjau poilsio aikštelėje nusipirkti Stivui Kingui būdingo sveiko maisto: selterio ir šokoladinį batonėlį. Išėjęs iš parduotuvės, pamačiau moterį prie automobilio su nuleista padanga, rimtai šnekučiuojančią su šalia pat sustojusiu tolimųjų reisų sunkvežimio vairuotoju. Jis nusišypsojo jai ir išlipo iš kabinos.

– Gal galėčiau padėti? – paklausiau.

– Ne, ne, aš pats padarysiu, – atsakė vairuotojas.

Neabejoju, jis pakeitė moteriai padangą. Aš gavau „Tris muškietininkus“ ir mintį parašyti apysaką, kuri išėjo „Dičkio vairuotojo“ pavadinimu.

Bangorą, kur gyvenu, kerta Hamondo gatvės tąsa vadinamas greitkelis, puslankiu riečiantis oro uostą. Kas dieną aš nueinu tris ar keturias mylias, o jeigu atsiduriu mieste, dažnai vaikščioju tuo keliu. Apie Hamondo gatvės tąsos vidurį, prie oro uosto tvoros, yra žvyruota aikštelė, kur per pastaruosius metus nemažai pakelės prekeivių prisistatė kioskelių. Mano mėgstamiausias prekeivis, vaikinas, vietinių vadinamas Golfo Kamuoliu, visada pasirodo pavasarį. Atšilus orams, Golfo Kamuoliu vadinamas vaikinas vaikščioja po Bangoro municipaliteto golfo lauką ir surenka šimtus po sniegu peržiemojusių panaudotų golfo kamuolių. Prastus jis išmeta, o geresnius parduoda žvyruotoje aikštelėje (jo automobilio priekinis stiklas apdėtas golfo kamuoliais – malonu prisiliesti). Kartą, bestebint jį, galvon dingtelėjo mintis parašyti „Puikų sandėrį“. Žinoma, veiksmo vietą nukėliau į Derį, į amžinatilsį neapraudoto klouno Penivaizo namus, nes Deris – tai iš tikrųjų Bangoras, tik prisidengęs kitu vardu.

Parašyti paskutinę apysaką man atėjo į galvą, perskaičius straipsnį apie Denį Reiderį, liūdnai pagarsėjusį SKN (surišti, kankinti ir nužudyti), žudiką, daugmaž per šešiolika metų atėmusį gyvybę dešimčiai žmonių – daugiausia moterų, tačiau dvi aukos buvo vaikai. Daugeliu atvejų jis siųsdavo policijai paštu savo aukų tapatybės liudijimus. Jo žmona Pola Reider gyveno su tuo pabaisa trisdešimt ketverius metus, ir daugelis Vičitos miestelio žmonių, tarp kurių Reideris rinkdavosi savo aukas, negalėjo patikėti, kad ji, būdama jo žmona, nežinojo, ką jis daro. Aš patikėjau – ir ligi šiol tikiu – ir parašiau šią apysaką, trokšdamas pasvarstyti, kas galėtų atsitikti tuo atveju, jeigu žmona netikėtai sužinotų apie pasibaisėtiną savo vyro pomėgį. Be to, parašiau šią apysaką, trokšdamas pasvarstyti mintį, jog neįmanoma visiškai pažinti žmogaus, netgi mylimiausio.

Ką gi, man rodos, mes ilgokai užsibuvome tamsoje. Aukščiau yra visiškai kitas pasaulis. Įsitverk mano rankos, Ištikimasai Skaitytojau, ir aš džiaugsiuos, galėdamas vėl išvesti tave į šviesą. Džiaugiuos galėdamas ten eiti, nes tikiu, jog diduma žmonių iš prigimties geri. Aš tai žinau, nes pats toks esu.

Na, o dėl tavęs nesu visiškai tikras.

Bangoras, Meino valstija

2009 m. gruodžio 23 d.