Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

– Na, jai maloniau slėpti mano sugebėjimus, – tarė jis. – Ponia Anderson – Darse, – nuoširdžiai jus užjaučiu ir neabejoju, kad Arlenė pasakytų tą patį.

Darsė vėl apsiverkė. Šrusberis padavė jai kelis popierinius rankšluosčius, nuplėšęs juos nuo ritinėlio.

– Patogesni nei popierinės nosinės.

– Turite gerą įdirbį šioje srityje, – pasakė ji.

Jis apžiūrėjo kavavirę, įsitikino, kad įdėta užtektinai kavos, ir paspaudė mygtuką.

– Geresnį, nei man pačiam norėtųsi. – Grįžęs vėl atsisėdo prie stalo. – Gal papasakotumėt, kaip viskas atsitiko? Ar pajėgsit?

Ji papasakojo, kaip, gavęs grąžą iš užkandinės, Bobas rado dviguba data paženklintą centą ir kaip susijaudino, kaip paskiau nuvažiavo atšvęsti į restoraną „Pajūrio perlas“ ir kaip jis padaugino išgerti. Kaip jis kvailiojo (ji parodė, kaip jis britiškai atidavė pagarbą, kai ji paprašė atnešti taurę „Perrier“ vandens su griežinėliu citrinos). Kaip lipo laiptais, lyg kelneris laikydamas aukštai iškeltą taurę. Kaip, beveik užkopęs, pačiame viršuje paslydo. Ji papasakojo, kaip pati vos nepaslydo, kai, bėgdama žemyn prie jo, užlipo ant iškritusio ledo kubelio.

Šrusberis kažką brūkštelėjo savo užrašų knygutėje, užskleidė ją ir ramiai pažvelgė į Darsę.

– Puiku. Prašyčiau eiti su manimi. Apsivilkite paltą.

– Ką? Kur?

Į kalėjimą, savaime suprantama. Praleidi žaidimo pradžią, nelaimi dviejų šimtų dolerių, iš karto sėdi į kalėjimą. Bobui pasisekė nužudyti per dešimtį žmonių, o ji nesugebėjo įvykdyti nė vienos žmogžudystės (kas be ko, jis planuodavo jas, kaip buhalteris apskaičiuodamas kiekvieną mažmožį). Ji nesuvokė, kur suklydo, bet tikriausiai kažkas užkliuvo už akies. Šrusberis papasakos, kai jie važiuos į policijos nuovadą. Tai buvo lyg paskutinis Elizabetos Džordž 25 knygos skyrius.

– Pas mane į namus, – tarė jis. – Šį vakarą pabūsite su manimi ir Arlene.

Apstulbusi ji dėbtelėjo į jį.

– Aš ne... aš negaliu...

– Galite, – pareiškė jis tokiu balsu, kad prieštarauti buvo beprasmiška. – Ji mane pritvotų, jeigu palikčiau jus čia vieną. Ar norėtumėte atsakyti už mano mirtį?

Ji šyptelėjo, nuo veido nusišluosčiusi ašaras.

– Ne, be abejo. Bet... Pone Šrusberi...

– Vadinkite mane Hariu.

– Aš turiu paskambinti. Vaikai... jie dar nieko nežino.

Prisiminusi vaikus, ji vėl apsipylė ašaromis ir ėmė jas šluostytis paskutiniu popieriniu rankšluosčiu. Nežinia, kiek žmogus turi ašarų? Ji nebuvo prisilietusi prie savo kavos, dabar trimis dideliais gurkšniais išgėrė pusę, nors buvo dar karšta.

– Man regis, mes sugebėsime apmokėti kelis tarpmiestinius skambučius, – tarė Haris Šrusberis. – Klausykit. Ar turite kokių nors vaistų? Na, raminamųjų?

– Nieko panašaus neturiu, – sukuždėjo ji. – Tik ambieno.

– Tuomet Arlenė jums duos savo valiumo, – tarė jis. – Jums reikia būtinai išgerti tabletę, ir tik po gero pusvalandžio turėsite jėgų skambinti savo artimiesiems. Tuo tarpu aš jai pranešiu, kad mes atvažiuojam.

– Jūs labai malonus.

Jis atidarė vieną spintelę, paskiau kitą, trečią. Darsė pajuto, kaip širdis jai smunka į kulnus, kai jis atidarė ketvirtą. Jis ištraukė indų rankšluostėlį ir padavė jai.

– Tvirtesnis nei popieriniai rankšluosčiai.

– Ačiū, – padėkojo ji. – Labai ačiū.

– Ar seniai jūs buvote susituokę, ponia Anderson?

– Dvidešimt septynerius metus, – atsakė ji.

– Dvidešimt septyneri metai! – susižavėjo jis. – Dieve! Nuoširdžiai jus užjaučiu.

– Ačiū, – tarė ji, įsikniaubdama į indų rankšluostėlį.

18

Robertas Emoris Andersonas buvo palaidotas po dviejų dienų Jarmuto kapinėse. Šalia motinos stovėjo Donis ir Petra, kai pastorius kalbėjo apie tai, jog žmogaus gyvenimas – tai tik metų laikas. Orai atvėso, dangus apsiniaukė, šaltas vėjas virpino belapes šakas. „Bensono, Beikono ir Andersono“ firma užsidarė vienai dienai, niekas nedirbo. Buhalteriai juodais drabužiais stovėjo būreliu kaip varnos. Tarp jų nebuvo nė vienos moters. Darsė niekada to nebuvo pastebėjusi.

Jos akyse spindėjo ašaros, ir ji tolydžio šluostėsi jas nosine, kurią laikė pirštinėta ranka. Petra verkė be paliovos; Donis stovėjo liūdnas, paraudusiomis akimis. Jis buvo išvaizdus, bet jau resvais kaip tėvo plaukais. Kol kas neaptuko kaip tėvas, pagalvojo ji. Ir, žinoma, nežudo moterų . Tačiau tokie dalykai nepaveldimi. O gal ir paveldimi?

Netrukus viskas pasibaigs. Donis pasisvečiuos tik kelias dienas – tai daugių daugiausia, pasak jo, kiek šiuo metu jis gali nusišalinti nuo verslo. Jis tikėjosi, kad ji viską supranta, ir ji atsakė, kad, žinoma, supranta. Petra pažadėjo pabūti visą savaitę, o ir ilgiau, jeigu Darsė panorėsianti. Darsė jai papasakojo, kaip ji jaučiasi, širdies gilumoje tikėdamasi, kad duktė užsibus ne ilgiau kaip penkias dienas. Ji norėtų pabūti viena. Ji norėtų... ne, ne mąstyti, o apgalvoti savo gyvenimą. Sugrįžti į tikrąją veidrodžio pusę.

Ne, nieko bloga neatsitiko, priešingai. Jos nuomone, vargu ar būtų išėję geriau, jeigu nužudyti vyrą būtų planavusi kelis mėnesius. Tokiu atveju tikriausiai būtų viską sugadinusi, kurdama pernelyg sudėtingą planą. Priešingai nei Bobas, ji neturėjo ypatingų planavimo gebėjimų.

Jokių įtarimų neiškilo. Jos istorija buvo paprasta, įtikėtina ir beveik teisinga. Svarbiausia, kad ji turėjo tvirtą pagrindą: jie gyveno santuokoje beveik tris dešimtmečius, santuoka buvo laiminga, ir pastaruoju metu nebūta jokių nesutarimų. Iš tiesų, kokių įtarimų galėtų kilti?

Pastorius pakvietė artimuosius prieiti arčiau. Jie taip ir padarė.

– Ilsėkis ramybėje, tėti, – tarė Donis, mesdamas saują žemių į kapą. Žemės nukrito ant blizgančio karsto. Darsei dingtelėjo, kad jos panašios į šuns išmatas.

– Tėte, man tavęs labai trūks, – tarė Petra, berdama saują žemių.

Darsė priėjo paskutinė. Pasilenkusi pirštinėta ranka paėmė saują žemių ir išbėrė. Nepasakė nė žodžio.

Pastorius pakvietė visus tylomis pasimelsti. Laidotuvininkai nulenkė galvas. Vėjas laužė medžių šakas. Netoliese 295-uoju greitkeliu lėkė automobiliai. Darsė pagalvojo: Dieve, jeigu Tu esi, padaryk taip, kad pagaliau viskas pasibaigtų.

19

Nepasibaigė.

Daugmaž septynioms savaitėms praslinkus po laidotuvių – jau buvo po Naujųjų metų, tvyrojo giedras, šaltas oras, – sučirškė Šugar Mil Leino namų durų skambutis. Atidariusi duris, Darsė išvydo pagyvenusį vyriškį juodu paltu ir raudonu šaliku. Pirštinėtomis rankomis laikė senamadę kieto fetro skrybėlę lenktais kraštais. Veidas buvo išvagotas gilių raukšlių (lyg iš sielvarto, lyg nuo senatvės, pagalvojo Darsė), o ant galvos styrojo pūkeliais virtę žili retučiai plaukai.

– Ko pageidaujate? – paklausė ji.

Jis įkišo ranką kišenėn ir išmetė skrybėlę. Darsė pasilenkusi ją pakėlė. Atsitiesusi išvydo, kad pagyvenęs vyriškis rankoje laiko tapatybės liudijimą odiniu viršeliu. Ten buvo plastikinė kortelė, o joje – auksinis ženklas ir svečio (gerokai jaunesnio) nuotrauka.

– Holtas Ramzis, – tarė jis lyg atsiprašydamas. – Valstijos prokuratūra. Velniškai gaila, kad esu priverstas jus sutrukdyti, ponia Anderson. Ar galiu įeiti? Jūs sušalsite stovėdama čia viena suknele.

– Prašom, – tarė ji, pasitraukdama į šalį.

Ji pastebėjo, kad jis šlubčioja ir dešine ranka nejučia griebiasi dešinio klubo – lyg norėdamas jį prilaikyti, – ir atmintyje aiškiai atgijo vaizdas: Bobas sėdi šalia jos ant lovos krašto, šiltais pirštais surakinęs jos šaltą ranką. Bobas kalba. Tiesiog piktdžiugiškai springdamas: Tegu policija laiko Bidį bukagalviu – tarkime, mažaraščiu, – ji taip ir mano. Nes policininkai patys bukagalviai. Jie mane klausinėjo tik vieną kartą prieš kelerius metus, ir tai kaip liudytoją, dviem savaitėms praslinkus po to, kai BD nužudė tą kekšę Mur. Šlubas senis, beveik pensininkas. Ir štai tas senis stovėjo už kelių žingsnių nuo tos vietos, kur mirė Bobas. Nuo tos vietos, kur ji nužudė jį. Holtas Ramzis atrodė ir ligotas, ir sielvarto prislėgtas, bet jo akys buvo budrios. Apsižvalgęs viską įsidėjo į galvą ir tik tada sužiuro jai į veidą.