Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Būk atsargi, tarė ji sau. Būk su juo labai atsargi, Darselena.

– Kuo galėčiau jums padėti, pone Ramzi?

– Na, nieko ypatinga neprašysiu, gal nebent puodelio kavos. Siaubingai sušalau. Važinėju valdišku automobiliu, o šildymo sistema sugedusi. Žinoma, jeigu nesunku...

– Visiškai nesunku. Bet man įdomu... ar negalėčiau dar kartą žvilgtelėti į jūsų liudijimą?

Jis gana ramiai parodė jai savo liudijimą ir, jai bežiūrint į jį, pasikabino skrybėlę ant kabyklos.

– Ar šis raudonas ženklas po antspaudu... reiškia, kad jūs – pensininkas?

– Ir taip, ir ne. – Jis nusišypsojo, prašiepdamas dantis, pernelyg gražius, kad būtų ne protezai. – Turėjau išeiti į pensiją bent jau oficialiai, kai sulenkiau šešiasdešimt aštuntus, bet aš visą gyvenimą dirbau arba policijoje, arba valstijos prokuratūroje ir dabar esu lyg tas senas kuinas, kuriam arklidėje skirta garbinga vieta. Žinot, lyg savotiškas talismanas.

Manau, kad jūs pernelyg kuklinatės.

– Prašom nusivilkti paltą.

– Ne, ačiū, manding, neverta. Ilgai neužsibūsiu. Pakabinčiau, jei lauke snigtų – kad nesudrėkinčiau grindų, – bet nesninga. Baisiai šalta, žinot. Pernelyg šalta, kad snigtų, kaip sakydavo tėvas, o dabar tokiame amžiuje šaltį jaučiu kur kas jautriau nei prieš penkiasdešimt metų. Ar bent prieš dvidešimt penkerius.

Iš lėto lydėdama jį virtuvėn, kad Ramzis spėtų su ja, Darsė paklausė, kiek jam metų.

– Gegužę sukaks septyniasdešimt aštuoneri. – Jis kalbėjo su aiškiu pasididžiavimu. – Jei išgyvensiu. Visada taip sakau, kad manęs neaplenktų laimė. Iki šiol vis sekėsi. Kokia jauki jūsų virtuvė, ponia Anderson: viskam yra vietos ir viskas savo vietoje. Mano žmona būtų pagyrusi. Mirė prieš ketverius metus. Ištiko širdies priepuolis, labai netikėtai. Ligi šiol jos gedžiu. Įsivaizduoju, kaip jūs gedite savo vyro.

Jo blizgančios akys – žvalios ir buklios tarp raukšlėtų, skaudžių vokų – dėmesingai stebėjo jos veidą.

Jis sužinojo. Nežinia kaip, bet sužinojo .

Ji patikrino kavavirę ir įjungė. Iš spintelės imdama puodelį, paklausė:

– Kuo galėčiau jums padėti, pone Ramzi? Ar detektyve Ramzi?

Jis nusijuokė ir staiga užsikosėjo.

– Et, jau daug metų prabėgo nuo to laiko, kai žmonės vadino mane detektyvu. Paprastai vadina Ramziu arba tiesmukai – Holtu, man tai labiausiai patinka. Tiesą pasakius, norėčiau pasikalbėti su jūsų vyru, bet, kas be ko, jo nebėra – vėlgi nuoširdžiai jus užjaučiu, – taigi apie tai negali būti nė kalbos. Žinia, nė kalbos negali būti. – Papurtęs galvą, jis atsisėdo ant taburetės prie mėsos apdorojimo staliuko. Jo paltas sušnarėjo. Kažkur nedideliame jo kūne brakštelėjo sąnarys. – Štai ką jums pasakysiu: gyvendamas nuomojamame kambaryje – o aš taip ir gyvenu, nors kambarys gana jaukus, – senis kartais ima nuobodžiauti vien televizoriaus draugijoje, ir todėl pagalvojau, velniai griebtų, nuvažiuosiu į Jarmutą ir vis dėlto kai ko paklausiu. Ji negalės atsakyti į daugelį klausimų, tariau sau, gal nė į vieną, bet kodėl gi negalėčiau nuvažiuoti? Juk reikia pabendrauti su žmonėmis, kol dar nepadėjai šaukšto, tariau sau.

– Tokią dieną, kai temperatūra žemesnė nei dešimt laipsnių, – tarė ji. – Leistis į kelionę valdišku automobiliu, kurio šildymo sistema sugedusi.

– Et, turiu šildynę, – kukliai atsakė jis.

– Nejaugi jūs neturite savo automobilio, pone Ramzi?

– Turiu, turiu, – atsakė jis, lyg tokia mintis anksčiau niekada jam nebūtų atėjusi į galvą. – Sėskitės, ponia Anderson. Nėra ko glaustis kampe. Aš pernelyg senas, kad galėčiau kandžiotis.

– Palaukit, po minutės bus kava, – tarė ji. Ji bijojo to senio. Bobas irgi tikriausiai būtų turėjęs jo bijoti, bet dabar Bobui nėra ko bijoti. – Gal tuo tarpu pasakytumėte, apie ką būtumėte norėjęs pasikalbėti su mano vyru.

– Na, jūs nepatikėsite, ponia Anderson...

– Vadinkite mane Darse, gerai?

– Darsė? – Jis tarytum apsidžiaugė. – Labai gražus senovinis vardas!

– Ačiū. Jūs geriate su grietinėle?

– Geriu tik juodą kaip mano skrybėlė. Beje, tiesą pasakius, man maloniau save įsivaizduoti kaip baltą skrybėlę. Ką gi, juk galiu taip save įsivaizduoti, ar ne? Medžiodamas nusikaltėlius ir apskritai. Žinot, taip ir koją susižalojau. Gaudynės automobiliais 1989 metais. Žmogėnas nužudė žmoną ir abu vaikus. Dabar tokios žmogžudystės paprastai laikomos aistros nusikaltimais, kuriuos žmogus įvykdo, būdamas neblaivus arba narkotikų veikiamas, arba ne viso proto, – kalbėjo Ramzis, ant artrito iškreipto piršto sukdamas savo retučius plaukus. – Tik ne šis žmogus. Šis žmogus žudė, bandydamas apsidrausti. Kad jo nusikalstama veika atrodytų kaip... kaip čia pasakius... kaip įsilaužimas. Nesigilinsiu į smulkmenas, bet aš šniukštinėjau, šniukštinėjau be perstojo. Šniukštinėjau trejus metus. Ir pagaliau suvokiau, kad turiu užtektinai įkalčių jam suimti. Gal jų neužtektų jį nuteisti, bet to juk būtų galima jam ir nesakyti, ar ne?

– Tikriausiai, – pritarė Darsė. Kava buvo karšta, ir ji pripylė du puodelius. Nutarė irgi gerti juodą. Ir staigiai išmaukti, kad kofeinas greičiau paveiktų ir sužadintų budrumą.

– Ačiū, – tarė jis, kai ji pastatė puodelį ant stalo. – Labai ačiū. Jūs nuostabi. Karšta kava šaltą dieną – kas gali būti geriau? Nebent karštas sidras; nieko daugiau negalėčiau sugalvoti. Aha, apie ką čia kalbėjau? Taip, prisimenu. Apie Dvaitą Čeminuksą. Tai atsitiko apygardos šiaurėje. Į pietus nuo Hainesvil Vudso.

Darsė gėrė kavą, per puodelio kraštą žiūrėdama į Ramzį, ir staiga pasijuto, lyg vėl būtų ištekėjusi. Nejučia prisiminė savo santuoką – ilgą santuokinį gyvenimą, daugiausia (bet ne ištisai) laimingą santuoką, savotiškai panašią į piktą pokštą: ji žinojo, kad jis žino, ir jis žinojo, jog ji žino, kad jis žino. Tokie santykiai priminė begalinę veidrodžių virtinę, kai, žiūrėdamas į veidrodį, matai jame atsispindint kitą veidrodį. Svarbiausia įminti tai, ką jis ketina daryti su tuo, ką žino. Ką galėtų padaryti.

– Ką gi, – prabilo Ramzis ir, pastatęs kavos puodelį, nejučia ėmė trintis skaudamą koją, – paprasčiausiai aš tikėjausi išprovokuoti tą žmogėną. Turiu galvoje, kad jo rankos suteptos moters ir dviejų vaikų krauju, todėl aš laikiau savo pareiga griebtis nelabai sąžiningo žaidimo. Ir man pasisekė. Jis nešė muilą, ir aš jį vijausi iki Heinesvil Vudso, kur, kaip dainuojama dainoje, kas mylia – po antkapį. Ir mudu abu rėžėmės ties Viketo vingiu – jis į medį, o aš į jį. Štai ten ir susižalojau koją, o kur dar plieninis įtvaras kakle.

– Užjaučiu jus. O kas atsitiko tam žmogui, kurį vijotės? Kiek jis gavo?

Ramzio lūpų kampučiai kilstelėjo, kai jis be galo šaltai šyptelėjo. Jo žvalios akys sužibo.

– Jis gavo galą, Darse. Išvengė keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų poilsio Šošenko kalėjime.

– Jūs tikras padangių skalikas, pone Ramzi, ar ne?

Užuot nutaisęs sutrikusią miną, jis prisidėjo prie veido rankas delnais į priekį ir giesmingu mokinio balsu padeklamavo: „Slėpiaus nuo Jo naktų gelmėj ir dienų skaistoj, slėpiaus nuo Jo po metų skliautais, slėpiaus nuo Jo labirintuos...“ 26 Ir taip toliau.

– Mokėtės mokykloje?

– Ne, ponia, Jaunųjų metodistų draugijoje. Prieš daugelį metų. Laimėjau Bibliją, kurią pamečiau kitais metais vasaros stovykloje. Beje, nepamečiau, kažkas ją pavogė. Įsivaizduojate, kaip žemai smukęs turėtų būti žmogus, kad galėtų pavogti Bibliją?