Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

– Holtai, ar jūs tiksliai nustatėte, kad mano vyras buvo tas žmogus, kuris flirtavo su Steise Mur?

– Na, kai kalbėjausi su ponu Andersonu, jis prisipažino, kad retkarčiais lankydavosi toje kavinėje – iš karto prisipažino, – bet tvirtino niekada nekreipęs ypatingo dėmesio į kurią nors padavėją. Tvirtino, kad paprastai visa galva būdavo pasinėręs į savo popierius. Žinoma, kavinės darbuotojams aš rodžiau jo nuotrauką – iš vairuotojo liudijimo, savaime suprantama, – ir visi jį atpažino.

– Ar mano vyras žinojo, kad jūs savotiškai... juo domitės?

– Ne. Jis žiūrėjo į mane kaip į raišą puskvaišį senį, ieškantį liudytojų, gal ką nors pastebėjusių. Žinot, niekas nebijo tokio senio kaip aš.

Aš tavęs velniškai bijau.

– Ne tiek jau daug tų įkalčių, – tarė ji. – Tikriausiai ką nors laikote atsargai?

– Apskritai neturiu jokių įkalčių! – Jis linksmai nusijuokė, bet rudos akys žvelgė šaltai. – Jei būčiau radęs įkalčių, mudu su ponu Andersonu būtume šnektelėję anaiptol ne jo kabinete, Darse. Jis būtų sėdėjęs mano kabinete. O iš ten niekas neišeina, kol aš nesutinku. Arba, žinoma, kol jūsų neišvaduoja advokatas.

– Gal baigtume tą kadrilį, Holtai?

– Gerai, kodėl gi ne? – sutiko jis. – Juolab kad šiuo metu sulig kiekvienu žingsniu mane velniškai pjauna skausmai. Kad jis kur prasmegtų tas senis Dvaitas Čeminuksas! Nenoriu sugadinti jums viso priešpiečio, tad paskubėkime. Aš galėjau įrodyti nebent tai, kad tojota „4Runner“ buvo pastebėtas netoli tų dviejų vietų, kur įvyko pirmosios žmogžudystės, mūsų vadinamos pirmuoju Bidžio ciklu. Automobilis nebuvo tas pats: kitos spalvos. Tačiau galiu įrodyti, kad aštuntajame dešimtmetyje jūsų vyras turėjo kitą tojotą „4Runner“.

– Kas be ko. Tas automobilis jam labai patiko, todėl jis nusipirko kitą tokį pat.

– Žinia, žmonės taip daro. Tojota „4Runner“ labai mėgstamas tose vietose, kur pusę metų sninga. Tačiau po Steisės Mur žmogžudystės – ir po to, kai mudu kalbėjomės, – jis nusipirko suburbaną.

– Ne iš karto, – šypsodamasi tarė Darsė. – Jis važinėjo tuo „4Runner“ ir po 2000 metų.

– Žinau. Jis nusipirko jį 2004 metais, ilgai netrukus po to, kai prie Nešvos buvo nužudyta Andrėja Hanikat. Pilkšvai melsvas suburbanas, 2002 metų laidos. Tų metų laidos ir daugmaž tokios pat spalvos suburbaną beveik visą mėnesį prieš žmogžudystę žmonės gana dažnai matydavo netoli tos vietos, kur gyveno ponia Hanikat. Bet yra dar vienas įdomus dalykas. – Jis palinko į priekį. – Aš radau dar vieną liudytoją, parodžiusį, kad automobilis turėjo Vermonto registracijos numerį, ir dar viena – senutė, iš tų, kurios iš dyko buvimo ištisą dieną nuo ryto aušros iki vakaro žaros sėdi svetainėje prie lango, stebėdamos, kas vyksta aplink, – pasakė mačiusi , kad jis turėjo Niujorko valstijos registracijos numerį.

– Jūs puikiai žinote, kad Bobas turėjo Meino valstijos registracijos numerį, – tarė Darsė.

– Žinoma, žinoma, bet registracijos numerius galima pavogti, ar ne?

– Na, o kas nužudė Šeiverstonus, Holtai? Ar netoli Helenos Šeiverston namų buvo pastebėtas pilkšvai melsvas suburbanas?

– Matau, kad Bidžio bylą jūs sekėte kur kas atidžiau nei diduma žmonių. Taipgi kur kas atidžiau, nei iš pradžių dėjotės.

– Ar buvo pastebėtas?

– Ne, – atsakė Ramzis. – Iš tikrųjų nebuvo. Tačiau pilkšvai melsvas suburbanas buvo pastebėtas Emsberyje netoli upokšnio, kur buvo sumesti kūnai. – Jis vėl nusišypsojo, nenuleisdamas nuo jos šalto tiriamo žvilgsnio. – Sumesti kaip šiukšlės.

Ji atsiduso.

– Žinau.

– Niekas negalėjo man pasakyti, kokį registracijos numerį turėjo suburbanas, pastebėtas Emsberyje, bet aš manau, kad tikriausiai Masačusetso. Arba Pensilvanijos. Arba kokios nors kitos valstijos, tik ne Meino. – Jis palinko į priekį. – Tasai Bidis mums siuntinėjo visų savo aukų tapatybės liudijimus. Erzindamas mus, žinot, mesdamas iššūkį, kad mes jį pagautume. Galbūt iš dalies ir troško , kad mes jį pagautume.

– Gali būti, – tarė Darsė, nors tuo abejojo.

– Laiškeliai buvo rašomi didžiosiomis raidėmis. Dabar žmonės, kurie taip daro, mano, kad tokio rašto neįmanoma atpažinti, bet jie klysta. Galima lengvai atsekti. Manding, jūs dar išsaugojote vieną kitą vyro dokumentą, ar ne?

– Tie, kurie buvo grąžinti į firmą, sunaikinti, bet, man regis, jie turi aibę pavyzdžių. Buhalteriai niekada nieko neišmeta.

Jis atsiduso.

– Taigi, tačiau tokios firmos kaip šioji leidžia pažiūrėti į kai kuriuos dokumentus tik pateikus teismo nutartį, o gauti ją galėčiau tik nurodęs rimtą priežastį. O aš tokios paprasčiausiai neturiu. Galiu išvardyti nemaža sutapimų, nors, mano galva, tai anaiptol ne sutapimai. Aš turiu daug... na... prielaidų, man regis, taip galėčiau tai pavadinti, bet jų nepakanka, kad pateikčiau kaip šalutinius įrodymus. Todėl ir atvažiavau pas jus, Darse. Maniau, kad dabar nenorėsite manęs išklausyti, bet jūs buvote labai maloni.

Ji nepasakė nė žodžio.

Jis dar labiau palinko į priekį, beveik užsigulė ant stalo. Nelyginant plėšrus paukštis. Tačiau po šaltu žvilgsniu slypėjo kažkas kita. Jai dingtelėjo, jog tai galbūt gerumas. Ji meldė Dievą, kad tai būtų tiesa.

– Darse, ar jūsų vyras buvo Bidis?

Ji suvokė, kad jis gal įrašo jų pokalbį: be abejo, tai buvo visiškai įmanoma. Užuot atsakiusi, ji pakėlė ranką nuo stalo parodydama rausvą delną.

– Jau seniai tai žinojote, ar ne?

Ji nepasakė nė žodžio. Tik pažvelgė į jį. Pažvelgė, lyg kiaurai jį matydama, kaip žiūrima į gerai pažįstamus žmones. Tik tuomet reikia būti atsargiam, nes kartais žmogus gali pamatyti ne tai, ką tariasi matąs. Ji tai suvokė.

– Paskiau jūs sužinojote? Vieną gražią dieną viską sužinojote?

– Gal išgertumėte dar vieną puodelį kavos, Holtai?

– Pusę puodelio, – tarė jis. Jis atsilošė, susinėrė rankas ant krūtinės. – Jei išgerčiau daugiau, užkankintų rėmuo, nes šįryt neišgėriau zantako tabletės.

– Man regis, vaistinėlėje turiu priloseko, – tarė ji. – Bobas jį gerdavo. Gal atnešti?

– Niekad jo negerčiau, net jeigu viduje viskas degtų.

– Gerai, – atlaidžiai tarė ji ir kliustelėjo jam truputį kavos.

– Atsiprašau, – tarė jis. – Kartais jausmai ima viršų. Tos moterys... visos tos moterys... ir berniukas, kuriam visas gyvenimas buvo priešaky. Tai visų baisiausia.

– Taip, – pritarė ji, paduodama jam puodelį. Pastebėjusi, kaip jam dreba ranka, pagalvojo, kad tai jo paskutinis pasispardymas, nors ir koks buklus jis būtų... o jis buvo velniškai buklus.

– Moteris, patyrusi, ką išdarinėja jos vyras, atsiduria labai keblioje padėtyje, – tarė Ramzis.

– Tikrai, ir aš taip manau, – atsakė Darsė.

– Kas patikėtų, kad, gyvendama su juo tiek metų, ji nenumanė, kas jis toks? Juk ji būtų panaši... na... į paukštį, gyvenantį krokodilo nasruose.

– Kaip sakoma toje pasakoje, – tarė Darsė, – krokodilas leidžia tam paukščiui ten gyventi, nes jis prižiūri krokodilui dantis. Išgliaudo menkiausias sėklytes, įstrigusias jam tarp dantų. – Dešinės rankos pirštais ji parodė, kaip paukštis lesa. – Gal taip, o gal ir ne... bet, tiesą pasakius, aš vežiodavau Bobą pas dantų gydytoją. Jeigu aš nepasirūpindavau, jis tyčia netyčia pamiršdavo, kad turi apsilankyti pas gydytoją. Jis tiesiog kaip vaikas negalėdavo ištverti skausmo. – Jos akys netikėtai pritvino ašarų. Keikdama savo jautrumą, ji delnu nusišluostė akis. Šis žmogus nepakęstų ašarų, pralietų dėl Roberto Andersono.